Branduolinės energetikos politika: apibrėžimas ir pasaulinės tendencijos
Branduolinės energetikos politika: aiškus apibrėžimas ir pasaulinės tendencijos, saugumo, reguliavimo ir strateginių sprendimų analizė, formuojanti atominių elektrinių ateitį.
Branduolinės energetikos politika – tai nacionalinė ir tarptautinė politika, reglamentuojanti ir formuojanti sprendimus dėl įvairių branduolinės energetikos aspektų: nuo branduolinio kuro kasybos, gavybos ir perdirbimo iki elektros energijos gamybos naudojant branduolinę energiją, panaudoto kuro laikino saugojimo, ilgalaikio saugojimo ir perdirbimo. Politika apima ir reikalavimus dėl reaktorių projektavimo, montavimo, eksploatacijos, priežiūros, saugos standartų, avarijų valdymo, atominės energetikos infrastruktūros dekomisijos bei atsakomybės už aplinkosaugą. Kadangi branduolinė energija yra susijusi su branduolinių ginklų technologijomis, kariniai interesai bei branduolinių ginklų platinimo rizika daro reikšmingą įtaką politikos formavimui ir tarptautiniam reguliavimui; todėl daugelyje šalių branduolinės veiklos kontrolę vykdo ne tik energetikos, bet ir saugumo institucijos bei tarptautinės priežiūros sistemos.
Pagrindiniai politikos tikslai ir instrumentai
Branduolinės energetikos politika paprastai siekia derinti kelis tarpusavyje susijusius tikslus:
- Saugumas ir avarijų prevencija – griežti reikalavimai reaktorių projektavimui, operatorių kvalifikacijai, priežiūrai ir krizių valdymui.
- Neplatinimas – užtikrinti, kad civilinė branduolinė veikla nebūtų naudojama ginklų kūrimui; tai apima privalomus patikrinimus ir saugumo priemones.
- Atliekų tvarkymas – strategijos dėl laikino ir ilgalaikio panaudoto kuro saugojimo (pvz., giluminės geologinės saugyklos), bei perdirbimo galimybių vertinimas.
- Ekonomika ir energetinė nepriklausomybė – analizė, ar branduolinė energetika ekonomiškai konkurencinga palyginti su atsinaujinančiais ištekliais ir dujomis, bei jos vaidmuo užtikrinant energetinį saugumą.
- Viešojo priėmimo ir aplinkos apsaugos aspektai – sprendimai apie statybas ir eksploataciją atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, ekologinius aspektus ir skaidrumą.
- Tyrimai ir technologinė plėtra – paramos mechanizmai tyrimams (įskaitant mažųjų modulių reaktorius – SMR, ir sintezės tyrimus) bei kompetencijų išsaugojimas.
Pasaulinės tendencijos ir situacijos pokyčiai
Branduolinė energija vis dar naudojama ribotame skaičiuje šalių. Istoriškai kai kurios valstybės (pvz., Prancūzija) gamino didelę dalį elektros energijos iš branduolinių reaktorių (Prancūzijoje – apie 70–75 %), tačiau kitose šalyse situacija kinta: kai kurios uždarė senus reaktorius arba atsisakė naujų projektų, tuo tarpu kitos – ypač sparčiai besivystančios ekonomikos – plečia finansavimą ir statybas.
Ankstesniame tarptautiniame laikotarpyje (pvz., 2007 m.) branduolinę energetiką naudojo apie 31 šalis (iš 191 Jungtinių Tautų valstybės narės). Tarp šalių, kurios tuo metu gaudavo reikšmingą elektros dalį iš branduolinių šaltinių, minimos: Prancūzija, Lietuva, Belgija, Bulgarija, Slovakija, Švedija, Ukraina ir Pietų Korėja. Taip pat daug elektros iš branduolinės energijos pagamina tokios šalys kaip JAV (didžiausias bendras pagaminimo įnašas pasaulyje), Prancūzija ir Japonija. 2000 m. pasaulyje veikė apie 438 komerciniai blokai, kurių bendra galia siekė maždaug 351 gigavatų (GW).
Po 2011 m. kovo mėn. įvykusios Fukušimos branduolinės katastrofos, keletas šalių peržiūrėjo savo politiką: Vokietija visam laikui nutraukė dalies reaktorių veiklą ir paskelbė apie planą palaipsniui atsisakyti branduolinės energetikos; Italija referendumu patvirtino atsisakymą plėtoti atominę energetiką; Šveicarija ir Ispanija laikinai apribojo arba uždraudė naujų reaktorių statybas. Nuo 2010–2013 m. laikotarpio kai kurios šalys – pvz., Australija, Austrija, Danija, Graikija, Airija, Italija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Izraelis, Malaizija, Naujoji Zelandija ir Norvegija – išreiškė prieštaravimą branduolinei energetikai arba neturi branduolinės energetikos politikos plėtrai.
Vis dėlto tuo pačiu metu atsirado ir kitos tendencijos:
- jk. Šalių, kurios investuoja į naujus reaktorius (ypač Kinija, Indija, Rusija ir kai kurios Rytų Europos valstybės), plėtra ir modernizacija;
- Plėtros kryptys į mažus modulius (SMR), kurie gali pasiūlyti lankstesnes, mažesnės masto ir galimai ekonomiškesnes alternatyvas tradiciniams dideliems reaktoriams;
- Didėjantis dėmesys atliekų sprendimams: giluminės geologinės saugyklos projektai (pvz., Suomijos Onkalo) tampa praktiniais pavyzdžiais ilgalaikio saugojimo srityje;
- Ekonominiai ir konkurencingumo iššūkiai – didelės pradinės investicijos, projekto rizika ir atsinaujinančios energetikos kainų kritimas verčia peržiūrėti branduolinės energetikos ekonominį pagrindimą;
- Politinis ir visuomeninis spaudimas: visuomenės nuomonė ir saugos baimės dažnai lemia branduolinės politikos kryptį nacionaliniu lygmeniu.
Tarptautinis reglamentavimas ir saugumo vaidmuo
Tarptautinės sutartys, reglamentai ir kontrolės mechanizmai (pvz., IAEA gaires, neplatinimo sutartys) yra esminė branduolinės politikos dalis. Kitos svarbios temos – technologijų perdavimas, branduolinio kuro tiekimo grandinės valdymas (įskaitant sodrinimą ir perdirbimą) bei tarptautinės finansavimo priemonės dideliems projektams.
Apibendrinant, branduolinės energetikos politika yra sudėtingas tarpdisciplininis laukas, kuriame susikerta saugos, energetinio saugumo, ekonomikos, aplinkos apsaugos ir tarptautinės politikos interesai. Nors po Fukušimos kai kurios šalys sumažino arba sustabdė branduolinę veiklą, kitos toliau investuoja į naujas technologijas ir reaktorius — todėl globali pusiausvyra tarp plėtros ir atsisakymo išlieka dinamiška ir priklausoma nuo politinių, ekonominių bei technologinių veiksnių.
2011 m. rugpjūčio 6 d. po Japonijos Fukušimos branduolinės katastrofos visam laikui buvo sustabdyti aštuoni Vokietijos branduoliniai reaktoriai (Biblis A ir B, Brunsbuettel, Isar 1, Kruemmel, Neckarwestheim 1, Philippsburg 1 ir Unterweser).
Černobylio atominės elektrinės 4-asis reaktorius, jį gaubiantis sarkofagas ir memorialinis paminklas, 2009 m.
Branduolinės energetikos politika pagal šalis
Apžvalga
Po 2011 m. įvykusios avarijos Fukušimos Daiči branduolinėje elektrinėje Kinija, Vokietija, Šveicarija, Izraelis, Malaizija, Tailandas, Jungtinė Karalystė ir Filipinai peržiūri savo branduolinės energetikos programas. Indonezija ir Vietnamas vis dar planuoja statyti atomines elektrines. Tokios šalys kaip Australija, Austrija, Danija, Graikija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija, Izraelis, Malaizija, Naujoji Zelandija, Šiaurės Korėja ir Norvegija ir toliau nepritaria branduolinei energetikai.
Australija
Australija negamina branduolinės energijos. Planų peržiūrėti, ar šalis turėtų plėtoti branduolinę energetiką, buvo atsisakyta po to, kai 2007 m. ministru pirmininku buvo išrinktas Kevinas Ruddas, kuris tam priešinosi.
Suomija
2006 m. Suomijos branduolinės energijos programoje yra keturi branduoliniai reaktoriai. Pirmasis iš jų pradėjo veikti 1977 m. Dabar jie tiekia 27 % Suomijos elektros energijos.
Trečiasis Olkiluoto reaktorius bus naujasis Europos slėginis reaktorius. Planuojama, kad jis bus pradėtas eksploatuoti 2011 m., jo galia sieks 1600 MWe.
Olkiluoto 3 statyba pradėta 2005 m. rugpjūtį. Po dvejų su puse metų projektas "daugiau kaip dvejus metus atsilieka nuo grafiko ir mažiausiai 50 proc. viršija biudžetą, o tiekėjo nuostoliai vertinami 1,5 mlrd. eurų".
Prancūzija
Po septintojo dešimtmečio pradžioje kilusios naftos krizės 1974 m. Prancūzijos vyriausybė nusprendė siekti savarankiškos elektros energijos gamybos, pirmiausia statydama atomines elektrines. Šiandien Prancūzija apie 78,1 % elektros energijos gamina iš branduolinės energijos. Kadangi Prancūzija apskritai gamina perteklinę elektros energiją, ji eksportuoja branduolinę energiją. Dalis šios energijos eksportuojama į šalis, kurios tariamai nepritaria branduolinės energijos naudojimui, pavyzdžiui, į Vokietiją. Electricité de France (Électricité de France arba EDF) valdyba pritarė 1630 MWe Europos slėginio reaktoriaus arba EPR statybai Flamanvilyje, Normandijoje. Tikimasi, kad statyba prasidės 2007 m. pabaigoje ir bus baigta 2012 m.
XX a. septintajame dešimtmetyje Prancūzijoje kilo prieš branduolinę energetiką nukreiptas judėjimas, kurį sudarė piliečių grupės ir politinių veiksmų komitetai. Buvo surengta daug didelių prieš branduolinę energiją nukreiptų protestų ir demonstracijų. Pastaruoju metu vyko tikslinės kampanijos, daugiausia "Greenpeace", o organizacija "Sortir du nucléaire" (Prancūzija) paragino atlikti oficialų "Areva" įrenginių saugos patikrinimą.
Vokietija
2000 m. Vokietijos vyriausybė, sudaryta iš koalicijos, į kurią įėjo Žaliųjų partija "Aljansas '90"/Žaliųjų partija, oficialiai paskelbė ketinanti palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos Vokietijoje. Aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinės saugos ministras Jürgenas Trittinas pasiekė susitarimą su energetikos bendrovėmis dėl laipsniško devyniolikos šalies atominių elektrinių uždarymo ir branduolinės energijos naudojimo civilinėms reikmėms nutraukimo iki 2020 m. Teisės aktai buvo įtvirtinti Branduolinės veiklos nutraukimo įstatyme. Stadės ir Obrigheimo elektrinės buvo išjungtos atitinkamai 2003 m. lapkričio 14 d. ir 2005 m. gegužės 11 d. Planuojama, kad elektrinės bus pradėtos išmontuoti 2007 m. Tačiau išstojimo iš branduolinės energetikos įstatymas nedraudžia sodrinimo stočių - viena iš jų, esanti Gronau mieste, gavo leidimą pratęsti veiklą. Buvo išreikštas susirūpinimas dėl pasitraukimo saugumo, ypač dėl branduolinių atliekų transportavimo. 2005 m. Angela Merkel su CDU partija laimėjo 2005 m. Vokietijos federalinius rinkimus. Vėliau ji paskelbė, kad iš naujo derėsis su energetikos bendrovėmis dėl atominių elektrinių uždarymo termino. Tačiau pagal susitarimą su SPD, su kuria CDU sudaro koaliciją, laipsniško atominių elektrinių uždarymo politika kol kas išliko.
2008 m. lapkričio mėn. Vokietijos branduolinių elektrinių radioaktyviųjų atliekų siunta buvo pristatyta į saugyklą netoli Gorlebeno po to, kai buvo uždelsta dėl didelių branduolinės energetikos aktyvistų protestų. Protestuose dalyvavo daugiau kaip 15 000 žmonių, kurie sėdėdami demonstravo sunkvežimių blokadą ir blokavo kelią traktoriais. Demonstracijos iš dalies buvo atsakas į konservatorių raginimus persvarstyti planuojamą laipsnišką atominių elektrinių atsisakymą.
Japonija
Japonijoje veikia 55 reaktoriai, kurių bendra galia 47 577 MWe (49 580 MWe bruto), 2 reaktoriai (2 285 MWe) statomi, o 12 reaktorių (16 045 MWe) planuojama statyti. Branduolinė energija sudaro apie 30 % visos Japonijos elektros energijos gamybos, iš 47,5 GWe pajėgumų (neto). Planuojama, kad 2009 m. šis rodiklis padidės iki 37 %, o 2014 m. - iki 41 %.
2007 m. liepos 16 d. stiprus žemės drebėjimas įvyko regione, kuriame yra "Tokyo Electric" Kašiwazaki-Kariwa atominė elektrinė. Septynis blokus turinti elektrinė yra didžiausia pasaulyje pavienė atominė elektrinė. Visi reaktoriai buvo sustabdyti ir, kaip tikimasi, mažiausiai vienerius metus liks uždaryti, kad būtų patikrinta žala ir atliktas remontas.
2011 m. kovo 11 d. Japonijos Fukušimos Daiči branduolinėje elektrinėje įvyko aušinimo sistemų gedimas ir buvo paskelbta branduolinė avarija. Tai buvo pirmas kartas, kai Japonijoje buvo paskelbta branduolinė avarija, ir 140 000 gyventojų, gyvenančių 20 km spinduliu nuo elektrinės, buvo iškeldinti. Sprogimai ir gaisras sukėlė pavojingą radiacijos lygį, dėl kurio žlugo akcijų rinka ir kilo panika perkant prekes prekybos centruose.
Jungtinės Amerikos Valstijos
1958 m. Shippingporto elektrinė buvo pirmoji komercinė branduolinė elektrinė, pastatyta Jungtinėse Valstijose. XX a. septintajame dešimtmetyje išaugus branduolinės energetikos mastui, Atominės energijos komisija numatė, kad iki 2000 m. Jungtinėse Valstijose veiks daugiau kaip 1000 reaktorių. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, kad branduolinė energetika neaugs taip smarkiai, ir daugiau kaip 120 reaktorių užsakymų galiausiai buvo atšaukta.
2007 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose licencijuoti 104 (69 slėginio vandens reaktoriai ir 35 verdančio vandens reaktoriai) komerciniai branduolinės energijos gamybos blokai, kurie iš viso gamina 97 400 megavatų (elektros energijos), t. y. maždaug 20 % visos šalyje suvartojamos elektros energijos. Jungtinės Valstijos yra didžiausia pasaulyje komercinės branduolinės energijos tiekėja.
Avarija Trijų mylių saloje buvo didžiausia avarija JAV branduolinėje pramonėje. Kitos avarijos įvyko Daviso-Besse'o atominėje elektrinėje, kurioje, Branduolinio reguliavimo komisijos duomenimis, nuo 1979 m. įvyko du iš penkių pavojingiausių branduolinių incidentų Jungtinėse Valstijose.
Kelios JAV atominės elektrinės buvo uždarytos gerokai anksčiau, nei buvo numatyta, pavyzdžiui, 1989 m. Kalifornijoje - Rancho Seco, 1992 m. Kalifornijoje - San Onofre 1-asis blokas (2-asis ir 3-iasis blokai tebeveikia), 1998 m. Ilinojaus valstijoje - Ziono atominė elektrinė, 1992 m. Oregone - Trojos atominė elektrinė. Humboldto įlankos atominė elektrinė Kalifornijoje uždaryta 1976 m., praėjus 13 metų po to, kai geologai nustatė, kad ji pastatyta ant lūžio (Mažojo Salmono lūžio). Shorehamo atominė elektrinė niekada nebuvo eksploatuojama komerciniais tikslais, nes dėl politinio klimato po Three Mile Island ir Černobylio avarijų nepavyko susitarti dėl patvirtinto avarinės evakuacijos plano.
Daugeliui elektrinių neseniai 20 metų pratęstas licencijuotas eksploatavimo laikas.
Protestas prieš branduolinę energetiką prie Gorlebeno branduolinių atliekų laidojimo centro šiaurės Vokietijoje, 2008 m.
2009 m. statomas Olkiluoto 3. Tai pirmasis EPR projektas, tačiau dėl darbų atlikimo ir priežiūros problemų atsirado brangiai kainuojančių vėlavimų, dėl kurių Suomijos branduolinės energetikos priežiūros institucija STUK pradėjo tyrimą. 2012 m. gruodį "Areva" apskaičiavo, kad visos reaktoriaus statybos išlaidos sieks apie 8,5 mlrd. eurų, t. y. beveik tris kartus daugiau nei pradinė 3 mlrd. eurų pristatymo kaina.
Demonstracija prieš branduolinius bandymus Lione, Prancūzijoje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra branduolinės energijos politika?
A: Branduolinės energetikos politika - tai nacionalinė ir tarptautinė politika, susijusi su tam tikrais ar visais branduolinės energetikos aspektais, pavyzdžiui, branduolinio kuro kasyba, branduolinio kuro gavyba ir perdirbimu iš rūdos, elektros energijos gamyba naudojant branduolinę energiją, panaudoto branduolinio kuro sodrinimu ir saugojimu bei branduolinio kuro perdirbimu.
Klausimas: Kaip kariniai siekiai veikia energetikos politikos sprendimus?
A: Kadangi branduolinės energijos ir branduolinių ginklų technologijos yra glaudžiai susijusios, kariniai siekiai gali turėti įtakos priimant energetikos politikos sprendimus. Branduolinių ginklų platinimo baimė daro įtaką kai kurioms tarptautinėms branduolinės energetikos politikos kryptims.
K: Kiek šalių naudoja branduolines elektrines?
A.: 2007 m. tik 31 šalis, arba 16 proc. iš 191 Jungtinių Tautų valstybės narės, naudojo branduolines elektrines.
K: Kurios šalys labiausiai priklauso nuo branduolinės energijos?
A: Daugiausia branduolinės energijos naudojo Prancūzija (75 proc. elektros energijos pagamina branduolinės elektrinės), Lietuva, Belgija, Bulgarija, Bulgarija, Slovakija, Švedija, Ukraina ir Pietų Korėja.
K: Kas yra didžiausias branduolinės energijos gamintojas?
Atsakymas: Daugiausia branduolinės energijos pagamino JAV (28 % pasaulio branduolinės energijos pajėgumų), Prancūzija (18 %) ir Japonija (12 %).
K: Kas nutiko Vokietijai po 2011 m. įvykusios Fukušimos avarijos?
A.: Po 2011 m. kovo mėn. įvykusios Fukušimos katastrofos Japonijoje Vokietija visam laikui sustabdė aštuonis iš 17 savo reaktorių.
K: Kurios šalys uždraudė statyti naujus reaktorius?
A: Šveicarija ir Ispanija uždraudė statyti naujus reaktorius.
Ieškoti