Pakistano judėjimas (Tehrik-e-Pakistan): nuo idėjos iki Nepriklausomybės

Pakistano judėjimas (Tehrik-e-Pakistan): nuo idėjos iki Nepriklausomybės — Jinnaho ir lyderių kova, Britų Indijos padalijimas ir modernaus Pakistano pradžia.

Pakistano judėjimas (dar vadinamas Tehrik-e-Pakistan, urdu: تحریکِ پاکستان) - politinis judėjimas, veikęs XX a. pirmoje pusėje. Tuo metu Britų Indija priklausė Didžiajai Britanijai. Britų Indijoje dauguma žmonių buvo induistai arba musulmonai. Judėjimą sukūrę žmonės baiminosi, kad išvykus anglams jie praras savo laisvę. Todėl jie norėjo sukurti atskirą valstybę. Šią kovą organizavo partija "Visos Indijos musulmonų lyga", o jos rezultatas buvo Britų imperijos padalijimas Indijoje. Judėjimui vadovavo Quaid-e-Azam Muhammad Ali Jinnah. Kiti svarbūs lyderiai buvo Nawabas Muhammadas Ismailas Khanas, Radža Amiras Ahmedas Khanas iš Mahmudabado, seras Sikandaras Hayatas Khanas, Nawabzada Liaquatas Ali Khanas, Fatima Jinnah, Amjadi Bano Begum, seras Abdullah Haroonas, Khawaja Nazimuddinas, Huseinas Shaheedas Suhrawardy, Sardaras Shaukatas Hayatas Khanas, Chaudhry Khaliquzzamanas, A.K. Fazlul Huq, Aurangzeb Khan, Qazi Muhammad Isa ir Abdur Rab Nishtar

Istorinė aplinka ir judėjimo ištakos

Pakistano idėja neatsirado staiga — ji buvo ilgalaikės diskusijos apie religiją, politinę atstovybę ir tautinę tapatybę rezultatas. XIX–XX a. pradžioje keli musulmonų veikėjai, tarp jų Sir Syed Ahmad Khan, skatino atskirą musulmonų švietimo ir politinę organizuotumo programą (Aligarh judėjimas). Britų administracija taip pat įvedė tam tikras konfesines atstovavimo formas (pvz., atskiros rinkimų apygardos), kurios sustiprino bendruomeninę politinę sąmonę.

Visos Indijos musulmonų lygos vaidmuo

Visos Indijos musulmonų lyga (įsteigta 1906 m.) tapo pagrindine organizacija, kuri politizavo musulmonų reikalavimus. Iš pradžių lyga siekė teisinių garantijų musulmonams didesnėse Indijos institucijose, tačiau 1930–1940 m. jos politika radikalizavosi — ji ėmė reikalauti atskiros valstybinės struktūros, kur būtų užtikrintos musulmonų teisės ir saugumas. Svarbūs etapai buvo 1916 m. „Lucknow pakto“ susitarimas su Indijos nacionaliniu kongresu (kurio metu buvo sutarta dėl tam tikrų konstitucinių garantijų) ir 1930 m. Allama Iqbal idėjos apie atskiros musulmonų teritorijos susiformavimą, kurias vėliau perėmė Jinnah.

Lahoro rezoliucija ir radikalizacija link atskirties

1940 m. Visos Indijos musulmonų lygos Lahoro sesijoje priėmė vadinamąją Lahoro rezoliuciją (Pakistan Resolution), kurioje buvo pareikštas reikalavimas sudaryti „savomiesčių“ arba atskirų valstybių grupę musulmonų daugumos regionams šiaurės vakaruose ir rytuose. Nuo šio momento judėjimo tikslas oficialiai tapo atskiros valstybės sukūrimas — Pakistano.

Politika, masės ir smurto akcentai

Muhammad Ali Jinnah — teisės žinovas ir ilgametis politinis lyderis — tapo Tehrik-e-Pakistan veidu: jis keitė pozicijas nuo siekio užtikrinti musulmonų teises vieningoje Indijoje iki atkaklaus reikalavimo sukurti atskirą valstybę. 1940–1946 m. musulmonų lyga derino konstitucines derybas su britais ir Indijos nacionalinėmis jėgomis, kartu organizuodama masines kampanijas ir rinkimus, kad įrodytų savo legitimumą.

Tačiau kelias į nepriklausomybę nebuvo taikus: 1946 m. prasidėjus politinei įtampai įvyko smurtiniai susidūrimai, pavyzdžiui, 1946 m. rugpjūčio 16 d. paskelbta „Direct Action Day“ ir su tuo susiję Konartio (Calcutta) riaušės. Tokių susidūrimų bei tautinių konfliktų intensyvumas ir baimė dėl ateities paskatino greitesnį sprendimą dėl Padalijimo.

Padalijimas ir nepriklausomybė

Po intensyvių derybų ir Didžiosios Britanijos sprendimo nutraukti tiesioginį valdymą, 1947 m. sausio–liepos mėnesiais buvo priimtas Mountbatten planas ir vėliau Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė Indian Independence Act. Pagal šį aktą Britų Indija buvo padalinta į dvi nepriklausomas valstybes — Indiją ir Pakistaną. Pakistanas oficialiai pradėjo egzistuoti 1947 m. rugpjūčio 14–15 d. (Pakistano datą tradiciškai minimos 14 d., Indijos — 15 d.).

Padalijimo pasekmės buvo dramatiškos: milijonai žmonių (skaičiuojama daugiau nei 10 mln.) persikėlė iš vienos pusės į kitą pagal religiją; vertinant žuvusiųjų skaičių, vertinimai skiriasi — nuo šimtų tūkstančių iki maždaug milijono ar daugiau. Tuo pačiu metu prasidėjo ir teritoriniai ginčai (pvz., Kašmyro klausimas), kurie vėliau tapo priežastimi keliems kariniais susidūrimams tarp Indijos ir Pakistano.

Svarbiausi lyderiai ir jų indėlis

• Muhammad Ali Jinnah — Tehrik-e-Pakistan lyderis, vėliau tapęs pirmuoju Pakistano gubernatoriumi-generalu; laikomas „Quaid-e-Azam“ (Didysis vadovas).
• Fatima Jinnah — Jinnah sesuo, aktyvi politinė figūra ir rėmėja judėjimo; vėliau tapo svarbia moterų politinės veiklos simboliu.
• Kiti paminėti lyderiai (sąraše aukščiau) atstovavo įvairioms regioninėms, feodalinėms ir moderniosioms musulmonų politinėms jėgoms, kurios kartu sudarė agitaciją už atskirą valstybę.

Paveldas ir debatai

Pakistano judėjimas paliko gilias pasekmes Pietų Azijos geopolitikai, demografijai ir tarpreliginiams santykiams. Padalijimo teisėtumas, motyvai ir atsakomybė už smurtą tebėra intensyvių istorikų ir visuomeninių debatų objektas. Tuo pat metu Pakistano sukūrimas atvėrė kelią formuotis naujai valstybei, jos politinei kultūrai, taip pat ilgalaikiams iššūkiams — nuo vidaus politinės sanglaudos iki santykių su Indija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Šiame trumpame aprašyme pateikti pagrindiniai Judėjimo etapai — nuo idėjų ir organizavimo iki politinių sprendimų bei jų konkrečių pasekmių. Daugiau detalių apie atskirų asmenų, regionų ir konkrečių politinių veiksmų istoriją galima rasti atskirose teminėse studijose ir archyviniuose šaltiniuose.

Judėjimo istorija

Pirmasis asmuo, kuriam kilo atskiros valstybės idėja, buvo ne Allama Iqbalas, kaip paprastai manoma. Jis šią teoriją išsakė tik 1930 m. savo kalboje. Tai buvo vyraujanti idėja, kurios ištakos siekia Jungtines Indijos provincijas. Tokie žmonės kaip seras Syedas Ahmedas Khanas ir kiti apie atskirą valstybę ten galvojo daug anksčiau. Nuo 1901 m. daugelis kitų musulmonų mokslininkų taip pat siūlė atskiros musulmonų valstybės subkontinente idėją. Vėliau Čudharis Rahmatas Ali (Choudhary Rahmat Ali) 1933 m. Pakistano deklaracijoje pasiūlė Pakistano pavadinimą. Tokie žmonės kaip Muhammadas Ali Jinnah toliau tikėjo religine vienybe. Religinis priešiškumas tarp induistų ir musulmonų suteikė judėjimui stipresnį užnugarį.

1940 m. per susitikimą Lahore Musulmonų lyga priėmė Lahoro rezoliuciją (dar vadinamą Pakistano rezoliucija), kurioje buvo prašoma įkurti nepriklausomą Pakistano valstybę. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Jungtinė Karalystė įsitikino, kad negalės išlaikyti savo kolonijų Pietų Azijoje, nes Britų imperija labai nukentėjo nuo karo. 1947 m. Britų Indija buvo padalyta į dvi valstybes - musulmonų daugumos Pakistaną ir induistų daugumos Indiją. Vėliau 1971 m. nuo Pakistano atsiskyrė Bangladešas.

Musulmonų lygos darbo komitetas Lahoro sesijoje

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Pakistano judėjimas?

K: Kas vadovavo šiam judėjimui?

Klausimas: Kodėl žmonės norėjo sukurti atskirą valstybę?

K: Kokia partija organizavo šią kovą?

K.: Kokių rezultatų davė šis judėjimas?

K: Kas buvo kiti svarbūs šio judėjimo lyderiai, be Quaid-e-Azam Muhammad Ali Jinnah?

Paieška pagal raidę