Šventasis Mikalojus (apie 270 m. – gruodžio 6 d., apie 343 m.), arba Nikolajus iš Miros, buvo Miros vyskupas. Jo gimimo vieta – graikų kolonija Patara Mažojoje Azijoje; Myra yra netoli Antalijos, dabartinėje Turkijoje. Tradiciškai minima jo mirties diena – gruodžio 6-oji, todėl ši diena tapo jo liturgine švente.

Gyvenimas

Apie Mikalojų žinoma nedaug patikimų istorinių detalių; daug informacijos – iš vėlesnių legendų ir hagiografijų. Manoma, kad jis kilęs iš kilmingos ar pasiturinčios šeimos ir tapęs vyskupu Miros mieste. Daugelis viduramžių šaltinių teigia, kad Mikalojus gynė ortodoksinę tikėjimo doktriną, o kai kurie autoriai priskiria jam dalyvavimą Nikaijos susirinkime (325 m.), kur gynė trinitarinį mokymą prieš Arių. Jo veikla siejama su gailestingumu, teisingumo gynimu ir pagalba vargšams.

Stebuklai ir legendos

Mikalojus yra apie save sukaupęs daugybę legendų. Svarbiausios iš jų:

  • Trys našlės dukros ir pinigai dowry: viena garsiausių pasakų pasakoja, kad Mikalojus slapta metė maišelius su auksu per namų langus ar kaminus, taip aprūpindamas tris našles ir išgelbėdamas jas nuo prostitucijos ar skurdo. Iš čia kilo tradicija vaizduoti jį su trimis maišeliais ar trimis auksiniais rutuliais.
  • Išgelbėtas jūrininkai ir ramūs vandenys: jam priskiriami stebuklai, padėję išvengti audrų ir išgelbėti jūreivius – todėl jis tapo jūrininkų globėju.
  • Atgaivinimas: viduramžių legendose pasakojama, kad Mikalojus atgaivino tris nužudytus berniukus, kuriuos žmogžudys supjaustė ir paslėpė – ši istorija dažnai vaizduojama ikonografijoje.
  • Teisingumo gynėjas: jis dažnai minima kaip globėjas neteisingai apkaltintų žmonių – gynė teisę ir sąžiningumą prieš neteisybę.

Kultas ir paveldas

Mikalojus yra vienas labiausiai garbinamų šventųjų tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose: jis gerbiamas ir Rytų stačiatikių, ir katalikų bažnyčiose. XI amžiuje jo palaikai buvo perkelti į Barį (Italija), kad būtų išgelbėti nuo turkų (musulmonų) užpuolikų; Bari bazilikoje iki šiol saugomos relikvijos ir miuziejus, susijęs su šventuoju. Dalelės jo relikvijų taip pat tikima esant kitose Europos bažnyčiose.

Mikalojus laikomas daugelio grupių globėju: vaikų, jūrininkų, prekybininkų, pirklių, iždininkų ir lombardų (kreditorių). Istoriškai jo vardas buvo kviečiamas ir tais atvejais, kai buvo siekiama apsaugoti nekaltus ar atgailaujančius nusidėjėlius.

Jo kultas davė pagrindą šiuolaikinei Kalėdų dovanojimo tradicijai: Olandų „Sinterklaas“ per laiką virto anglosaksiškuoju „Santa Claus“, iš kurio kilusi šiuolaikinė Kalėdų Senelio figūra.

Ikonografija ir šventės papročiai

  • Ikonografijoje Mikalojus dažnai vaizduojamas kaip vyskupas su mitra ir pastoraciniu kryžiumi, kartais laikančiais tris maišelius arba tris auksinius rutulius (dowry simbolis) arba su trimis vaikais — nuoroda į atgaivinimo legendą.
  • Gruodžio 6 d. švenčiama jo liturginė šventė; daugelyje šalių tai diena, kai vaikams dedamos mažos dovanos ar saldainiai, paliekami batai ar kojinės prie durų.
  • Europoje išlaikyta daug regioninių papročių: procesijos, parapijų atminimai, relikvijų pagerbimas. Lietuvoje Mikalojus (Šv. Mikalojus) tradiciškai siejamas su vaikų dovanomis ir advento laikotarpiu vykstančiomis veiklomis; vėlesnėse tradicijose jo vaidmuo susipynė su Kalėdų Senelio įvaizdžiu.

Šv. Mikalojus yra istorijos ir tikėjimo figūra, kurios portretas susideda iš istoriškumo likučių ir turtingų legendų sluoksnių. Jo vardas ir pavyzdys išliko svarbus tiek liturginei tradicijai, tiek kasdienei kultūrai, ypač kalbant apie gailestingumą, dosnumą ir teisingumą.