Žvirblinis vanagas (Accipiter nisus) – nedidelis plėšrus paukštis, priklausantis Accipitridae šeimai. Plačiai paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje.

Aprašymas

Suaugusio žvirblinio vanago patino nugara ir sparnai dažniausiai yra mėlynai pilki, o krūtinė ir pilvas – su plonais oranžiniais arba rudai oranžiniais dryželiais. Patelės ir jaunikliai turi daugiau rudos spalvos plunksnų su smulkesnėmis rudos spalvos juostelėmis. Patelė paprastai yra žymiai didesnė už patiną – iki 25 % didesnė, tai vienas didžiausių dydžių skirtumų tarp visų paukščių rūšių.

Tipiniai dydžiai (apytiksliai): patinai 28–34 cm ilgio, sparnų pločio apie 55–65 cm, sveria apie 110–196 g; patelės 34–41 cm ilgio, sparnų pločio 65–80 cm, sveria dažniau 190–350 g. Tokie dydžiai leidžia patelėms medžioti stambesnę grobį nei patinai.

Mityba ir medžioklė

Žvirblinis vanagas minta daugiausia mažais ir vidutinio dydžio paukščiais, ypač miškuose gyvenančiomis rūšimis. Jis dažnai aptinkamas ir žmogaus buveinėse – medžioja miestų ir miestelių soduose, parke ar priemiesčių teritorijose. Patinai dažniau medžioja smulkesnius paukščius, pavyzdžiui, zylėmis, zylutėmis ir žvirbliais, o patelės imasi stambesnių grobių, pavyzdžiui, čiurliais ir strazdais. Retkarčiais vanagai pagauna ir kitokį grobį – smulkius žinduolius ar didesnius vabzdžius.

Medžiojimo taktika pagrįsta staigiu puolimu iš pasalos arba trumpu persekiotojimu per tankų krūmyną. Vanago anatomija – plačios, apvalios sparnai ir ilgas uodegos plunksnas – leidžia manevruoti medžių tarpuose ir sėkmingai gaudyti sparnuotą grobį. Kartais jis sugeba sumedžioti daugiau kaip 500 g sveriančius paukščius.

Paplitimas ir migracija

Žvirblinis vanagas paplitęs visoje Europoje, didelėje Azijos dalyje ir kai kuriose Afrikos zonose. Šiaurinės populiacijos perintys paukščiai žiemai migruoja į pietus, o toliau į pietus gyvenančios populiacijos dažniausiai išlieka arba migruoja tik trumpais atstumais. Miestuose ir priemiesčiuose gyvenantys vanagai yra gana prisitaikę prie žmogaus aplinkos ir gali išnaudoti gausią mažų paukščių populiaciją.

Veisimas ir priežiūra jauniklių

Žvirblinis vanagas stato lizdą medyje, dažnai tankiame miške ar krūmuose, kartais ir parkuose. Lizdas pagamintas iš šakelių, dažnai apdailinamas žole arba samanomis, būna iki apie 60 cm skersmens. Patelė deda paprastai 3–6 (dažniausiai 4–5) kiaušinius, dažnai blyškiai mėlynais arba baltai mėlynais lukštais.

Inkubacija trunka apie 33 dienas ir daugiausia ja rūpinasi patelė, kol pats patinas aprūpina maistu. Jaunikliai išsirita praėjus maždaug 33 dienoms nuo dedėjimo, o lizdą jie palieka po 24–28 dienų nuo išridimo; šiuo laikotarpiu jie dar kurį laiką priklauso nuo tėvų maitinimo.

Išlikimas, grėsmės ir populiacijos pokyčiai

Iki vienerių metų išgyvena apie 34 % jauniklių. Daugiau jauniklių miršta tarp patinų nei patelių, tačiau nuo vienerių iki kito sezono išgyvena apie 69 % suaugusių. Vidutinė gyvenimo trukmė laukinėje gamtoje dažnai siekia apie ketverius metus, nors pavieniai individai gali išgyventi žymiai ilgiau (kartais 10 metų ir daugiau).

XX a. viduryje žvirblinio vanago populiacijos Europoje smarkiai sumažėjo dėl cheminių medžiagų – pesticidų, kuriuos dengiant sėklas prieš sėją suvalgė smulkūs paukščiai, o juos medžioję vanagai pasigavo didesnį chemikalų kiekį. Tai lėmė apsinuodijimus ir plonų kiaušinių lukštų problemų, dėl kurių jaunikliai neišgyvendavo. Po pavojingų pesticidų uždraudimo populiacijos palaipsniui atsigavo, ir šiandien žvirblinis vanagas yra vienas iš labiausiai paplitusių plėšriųjų paukščių Europoje.

Santykiai su žmonėmis

Dėl medžioklinio elgesio žvirblinis vanagas kartais kelia nepasitenkinimą žmonėms, turintiems naminių balandžių arba laikantiems paukščius maistui. Tačiau tyrimai rodo, kad vanagai turi ribotą poveikį bendram laukinių paukščių skaičiui. Moksliniai tyrimai, atlikti Škotijoje, parodė, kad mažiau nei 1 % žuvusių naminių balandžių buvo nužudyta žvirblinių vanagų. Be to, XX a. septintajame dešimtmetyje padidėjęs žvirblinių vanagų skaičiai nepaskatino reikšmingo kitų miškuose ir žemės ūkyje gyvenančių paukščių populiacijų sumažėjimo.

Žmonės jau daugiau kaip 500 metų naudoja žvirblinį vanagą sokolininkystei (medžioklei su plėšriaisiais paukščiais). Jis yra drąsus ir vikrus, nors sunkiau dresuojamas nei kai kurie kiti sokolo rūšys. Žvirblinis vanagas minimas senose vokiečių legendose, taip pat pasirodo literatūroje – paminėtas Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) pjesėje ir Tedo Hjuzo (Ted Hughes) eilėraštyje.

Apsauga

Nors ši rūšis šiuo metu nėra kritiškai nykstanti, svarbu stebėti jos populiacijas ir buveinių būklę. Pavojai apima buveinių nykimą, netinkamą pesticidų naudojimą bei neteisėtą gaudymą. Vietinės saugomos teritorijos, miškų tvarkymas draugiškas paukščiams ir atsargus pesticidų naudojimas padeda išlaikyti stabilias populiacijas.

  • Tipinis grobis: mažesni ir vidutinio dydžio paukščiai, retkarčiais smulkūs žinduoliai.
  • Lizdavietė: medžiuose, dažnai tankiuose miško dalių pakraščiuose arba parkuose.
  • Veisimosis sezonas: pavasarį; 3–6 kiaušiniai, inkubacija ~33 d., jaunikliai išlekia po 24–28 d.