Žvirblinis vanagas (Accipiter nisus) – aprašymas, mityba ir paplitimas
Sužinokite viską apie žvirblinį vanagą (Accipiter nisus): išvaizdą, mitybą, buveines, migraciją ir paplitimą Europoje bei Azijos dalyse.
Žvirblinis vanagas (Accipiter nisus) – nedidelis plėšrus paukštis, priklausantis Accipitridae šeimai. Plačiai paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje.
Aprašymas
Suaugusio žvirblinio vanago patino nugara ir sparnai dažniausiai yra mėlynai pilki, o krūtinė ir pilvas – su plonais oranžiniais arba rudai oranžiniais dryželiais. Patelės ir jaunikliai turi daugiau rudos spalvos plunksnų su smulkesnėmis rudos spalvos juostelėmis. Patelė paprastai yra žymiai didesnė už patiną – iki 25 % didesnė, tai vienas didžiausių dydžių skirtumų tarp visų paukščių rūšių.
Tipiniai dydžiai (apytiksliai): patinai 28–34 cm ilgio, sparnų pločio apie 55–65 cm, sveria apie 110–196 g; patelės 34–41 cm ilgio, sparnų pločio 65–80 cm, sveria dažniau 190–350 g. Tokie dydžiai leidžia patelėms medžioti stambesnę grobį nei patinai.
Mityba ir medžioklė
Žvirblinis vanagas minta daugiausia mažais ir vidutinio dydžio paukščiais, ypač miškuose gyvenančiomis rūšimis. Jis dažnai aptinkamas ir žmogaus buveinėse – medžioja miestų ir miestelių soduose, parke ar priemiesčių teritorijose. Patinai dažniau medžioja smulkesnius paukščius, pavyzdžiui, zylėmis, zylutėmis ir žvirbliais, o patelės imasi stambesnių grobių, pavyzdžiui, čiurliais ir strazdais. Retkarčiais vanagai pagauna ir kitokį grobį – smulkius žinduolius ar didesnius vabzdžius.
Medžiojimo taktika pagrįsta staigiu puolimu iš pasalos arba trumpu persekiotojimu per tankų krūmyną. Vanago anatomija – plačios, apvalios sparnai ir ilgas uodegos plunksnas – leidžia manevruoti medžių tarpuose ir sėkmingai gaudyti sparnuotą grobį. Kartais jis sugeba sumedžioti daugiau kaip 500 g sveriančius paukščius.
Paplitimas ir migracija
Žvirblinis vanagas paplitęs visoje Europoje, didelėje Azijos dalyje ir kai kuriose Afrikos zonose. Šiaurinės populiacijos perintys paukščiai žiemai migruoja į pietus, o toliau į pietus gyvenančios populiacijos dažniausiai išlieka arba migruoja tik trumpais atstumais. Miestuose ir priemiesčiuose gyvenantys vanagai yra gana prisitaikę prie žmogaus aplinkos ir gali išnaudoti gausią mažų paukščių populiaciją.
Veisimas ir priežiūra jauniklių
Žvirblinis vanagas stato lizdą medyje, dažnai tankiame miške ar krūmuose, kartais ir parkuose. Lizdas pagamintas iš šakelių, dažnai apdailinamas žole arba samanomis, būna iki apie 60 cm skersmens. Patelė deda paprastai 3–6 (dažniausiai 4–5) kiaušinius, dažnai blyškiai mėlynais arba baltai mėlynais lukštais.
Inkubacija trunka apie 33 dienas ir daugiausia ja rūpinasi patelė, kol pats patinas aprūpina maistu. Jaunikliai išsirita praėjus maždaug 33 dienoms nuo dedėjimo, o lizdą jie palieka po 24–28 dienų nuo išridimo; šiuo laikotarpiu jie dar kurį laiką priklauso nuo tėvų maitinimo.
Išlikimas, grėsmės ir populiacijos pokyčiai
Iki vienerių metų išgyvena apie 34 % jauniklių. Daugiau jauniklių miršta tarp patinų nei patelių, tačiau nuo vienerių iki kito sezono išgyvena apie 69 % suaugusių. Vidutinė gyvenimo trukmė laukinėje gamtoje dažnai siekia apie ketverius metus, nors pavieniai individai gali išgyventi žymiai ilgiau (kartais 10 metų ir daugiau).
XX a. viduryje žvirblinio vanago populiacijos Europoje smarkiai sumažėjo dėl cheminių medžiagų – pesticidų, kuriuos dengiant sėklas prieš sėją suvalgė smulkūs paukščiai, o juos medžioję vanagai pasigavo didesnį chemikalų kiekį. Tai lėmė apsinuodijimus ir plonų kiaušinių lukštų problemų, dėl kurių jaunikliai neišgyvendavo. Po pavojingų pesticidų uždraudimo populiacijos palaipsniui atsigavo, ir šiandien žvirblinis vanagas yra vienas iš labiausiai paplitusių plėšriųjų paukščių Europoje.
Santykiai su žmonėmis
Dėl medžioklinio elgesio žvirblinis vanagas kartais kelia nepasitenkinimą žmonėms, turintiems naminių balandžių arba laikantiems paukščius maistui. Tačiau tyrimai rodo, kad vanagai turi ribotą poveikį bendram laukinių paukščių skaičiui. Moksliniai tyrimai, atlikti Škotijoje, parodė, kad mažiau nei 1 % žuvusių naminių balandžių buvo nužudyta žvirblinių vanagų. Be to, XX a. septintajame dešimtmetyje padidėjęs žvirblinių vanagų skaičiai nepaskatino reikšmingo kitų miškuose ir žemės ūkyje gyvenančių paukščių populiacijų sumažėjimo.
Žmonės jau daugiau kaip 500 metų naudoja žvirblinį vanagą sokolininkystei (medžioklei su plėšriaisiais paukščiais). Jis yra drąsus ir vikrus, nors sunkiau dresuojamas nei kai kurie kiti sokolo rūšys. Žvirblinis vanagas minimas senose vokiečių legendose, taip pat pasirodo literatūroje – paminėtas Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) pjesėje ir Tedo Hjuzo (Ted Hughes) eilėraštyje.
Apsauga
Nors ši rūšis šiuo metu nėra kritiškai nykstanti, svarbu stebėti jos populiacijas ir buveinių būklę. Pavojai apima buveinių nykimą, netinkamą pesticidų naudojimą bei neteisėtą gaudymą. Vietinės saugomos teritorijos, miškų tvarkymas draugiškas paukščiams ir atsargus pesticidų naudojimas padeda išlaikyti stabilias populiacijas.
- Tipinis grobis: mažesni ir vidutinio dydžio paukščiai, retkarčiais smulkūs žinduoliai.
- Lizdavietė: medžiuose, dažnai tankiuose miško dalių pakraščiuose arba parkuose.
- Veisimosis sezonas: pavasarį; 3–6 kiaušiniai, inkubacija ~33 d., jaunikliai išlekia po 24–28 d.
Žvirblinių pelėausių kiaušiniai
Aprašymas
Žvirblinė pelėda yra nedidelis plėšrus paukštis trumpais, plačiais sparnais ir ilga uodega. Šie prisitaikymai padeda jam skraidyti tarp medžių. Patelės gali būti iki 25 % didesnės už patinus ir dvigubai sunkesnės. Kai patelės yra didesnės už patinus, tai vadinama atvirkštiniu lytiniu dimorfizmu. Tai neįprasta aukštesniems stuburiniams, bet būdinga plėšriesiems paukščiams.
Suaugusio patino ilgis nuo snapo iki uodegos - 29-34 cm, sparnų apimtis - 59-64 cm. Jis sveria 110-196 g. p158 Patinas turi šiferio pilkos spalvos nugarą ir sparnus (kartais labiau mėlynus). Jo krūtinę ir pilvą puošia plonos raudonos juostelės, tačiau iš tolo jos gali atrodyti oranžinės. Jo akys oranžiškai geltonos arba oranžiškai raudonos.
Patelė yra daug didesnė - 35-41 cm ilgio, o sparnų ilgis siekia 67-80 cm. Ji sveria 185-342 g. Patelės nugara ir sparnai tamsiai rudi arba pilkai rudi, o krūtinė ir pilvas - su rudomis juostelėmis. Jos akys ryškiai geltonos arba oranžinės.
Jaunų žvirblinių paukščių nugara ir sparnai rudi, o plunksnų kraštai rūdžių spalvos. Jų krūtinę ir pilvą puošia didesni rudi dryžiai ir dėmės, o akys šviesiai geltonos.
Blyškios žvirblinės pelėdos apatinės dalys ir tamsesnė nugara bei sparnai yra šešėliavimo pavyzdys. Toks nuspalvinimas neutralizuoja iš viršaus sklindančios šviesos poveikį ir padeda paukštį padaryti mažiau matomą. Iš tikrųjų šešėliavimas būdingas daugeliui gyvūnų, įskaitant sodinį sakalą, merliną ir kitus akcipiterius. Žvirblinio pelėausio dryžiai būdingi miškuose gyvenančių plėšriųjų paukščių žymėms.
Žvirbliniai paukščiai skraido taip, kaip apibūdinama, t. y. "skraidydami-skraidydami-skrisdami". Sklandymas reiškia, kad skrydis vyksta aukštyn-žemyn. Didžiojoje Britanijoje toliau į šiaurę gyvenantys žvirbliniai paukščiai turi ilgesnius sparnus nei pietuose gyvenantys paukščiai. Žvirbliniai paukščiai turi nedidelį, kabliuotą snapą. Jis naudojamas grobio plunksnoms plėšyti. Ilgos žvirblinio pelėausio kojos ir pirštai padeda jam gaudyti ir ėsti paukščius. Jo vidurinis pirštas labai ilgas ir naudojamas daiktams griebti.
Šio jauno žvirblinio paukščio patino (sugauto žiedavimui) geltona akis gali tapti oranžinė
Gyvenimo trukmė
Dauguma žvirblinių paukščių gyvena apie ketverius metus. 34 proc. jauniklių išgyvena iki vienerių metų. 69 % suaugusių paukščių išgyvena nuo vienų metų iki kitų. Seniausias žinomas laukinis žvirblinis paukštis gyveno daugiau kaip 20 metų.
Jauni žvirbliniai paukščiai (jaunesni nei vienerių metų) sveria mažiau nei suaugusieji. Ypač lengvi jie būna du mėnesius po to, kai palieka lizdą. Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu žūsta daug paukščių, ypač patinų. Taip gali būti dėl to, kad mažesni patinai sugauna mažiau maisto. Jie negali sugauti kai kurių didesnių grobio rūšių, kurias gali sugauti patelės. Tai reiškia, kad jiems reikia dažniau maitintis. Vidutinio svorio žvirblinio pelėausio patelė gali išgyventi septynias dienas nevalgydama. Patinas gali išgyventi tik keturias dienas.
Taksonomija
Žvirbliniai žvirbliai priklauso Accipitridae šeimai ir Accipiter genčiai. Kai kurie anglai žvirblinį paukštį dėl jo patino spalvos vadino mėlynuoju žvirbliu. Kiti senieji pavadinimai - žvirblinis žvirblis, žvirblinis žvirblis ir akmeninis suopis.
Švedų biologas Carolus Linnaeus pirmasis aprašė žvirblinę pelėdą. 1758 m. jis jį pavadino Falco nisus. Prancūzų gamtininkas Mathurin Jacques Brisson 1760 m. perkėlė jį į Accipiter gentį.
Dabartinis mokslinis pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių accipiter (žvirblis) ir nisus (žvirblinė pelėda).
Šis žvirblinis žvirblis sudaro porūšį su rytų ir pietų Afrikos žvirbliniu žvirbliu ir galbūt Madagaskaro žvirbliniu žvirbliu. Įvairiose savo arealo dalyse euraziniai žvirbliniai paukščiai atrodo šiek tiek kitaip. Rytinės arealo dalies paukščiai yra didesni ir šviesesni. Paprastai pripažįstami šeši žvirblinių paukščių porūšiai:
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kaip atrodo suaugęs žvirblinio pelėausio patinas?
A: Suaugusio žvirblinio pelėausio patino nugara ir sparnai mėlynai pilki, o krūtinė ir pilvas nusėti plonomis oranžinėmis juostelėmis.
K.: Koks didelis skirtumas tarp žvirblinių paukščių patinų ir patelių dydžio?
A: Patinas yra iki 25 % didesnis už patiną - tai vienas didžiausių dydžių skirtumų tarp visų paukščių rūšių.
K: Kokiais paukščiais jie minta?
A: Žvirblinių pelėdų patinai minta mažesniais paukščiais, tokiais kaip zylės, zylės ir žvirbliai, o patelės - didesniais paukščiais, tokiais kaip čiurliai ir strazdai. Jie gali sumedžioti daugiau kaip 500 g sveriančius paukščius.
K: Kur jie aptinkami?
A: Žvirbliniai paukščiai aptinkami Europoje, dalyje Azijos ir dalyje Afrikos. Šiaurėje perintys paukščiai žiemoti migruoja į pietus, o toliau į pietus gyvenantys paukščiai lieka ten pat arba skrenda trumpesnius atstumus.
K: Kaip jie stato lizdus?
A: Žvirbliniai paukščiai lizdus stato miškuose iš šakelių, kurios gali būti iki 60 cm pločio. Patelė deda keturis ar penkis kiaušinius šviesiai mėlynais lukštais.
K.: Per kiek laiko iš žvirblinio pelėausio patelės padėtų kiaušinių išsirita jaunikliai?
A: Jaunikliai išsirita po 33 dienų, o lizdą palieka dar po 24-28 dienų.
K: Kodėl XX a. šeštajame dešimtmetyje jų populiacija Europoje sumažėjo? A: Jų populiacija sumažėjo dėl pesticidų, kurie buvo naudojami sėkloms prieš sodinimą ir kuriuos sulesdavo maži paukščiai, o juos sulesdavo žvirbliniai paukščiai, todėl maisto grandinėje padaugėjo cheminių medžiagų, kurios neigiamai paveikė žvirblius - vieni apsinuodijo, o kiti dėjo kiaušinius per plonais lukštais, kurie suduždavo dar nespėjus išsiritti jaunikliams.
Ieškoti