Paukštvanagis
Žvirblinė pelėda (Accipiter nisus) - nedidelis plėšrus paukštis, priklausantis Accipitridae šeimai. Plačiai paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje.
Suaugusio žvirblinio pelėausio patino nugara ir sparnai mėlynai pilki. Jo krūtinė ir pilvas nusėti plonais oranžiniais dryželiais. Patelės ir jaunikliai žvirbliniai paukščiai turi rudą nugarą ir sparnus su plonomis rudomis juostelėmis. Patelė yra iki 25 % didesnė už patiną. Tai vienas didžiausių dydžių skirtumų tarp visų paukščių rūšių.
Žvirblinė pelėda maitinasi daugiausia mažais paukščiais, gyvenančiais miškuose. Jį galima pamatyti bet kurioje buveinėje, dažnai jis medžioja paukščius miestų ir miestelių soduose. Žvirblinių paukščių patinai minta mažesniais paukščiais, pavyzdžiui, zylėmis, zylutėmis ir žvirbliais. Patelės minta stambesniais paukščiais, pavyzdžiui, čiurliais ir strazdais. Jie gali sumedžioti daugiau kaip 500 g sveriančius paukščius.
Žvirbliniai paukščiai aptinkami Europoje, dalyje Azijos ir Afrikoje. Šiaurėje perintys paukščiai žiemoti migruoja į pietus. Toliau į pietus gyvenantys paukščiai lieka ten pat arba skrenda trumpesnius atstumus.
Žvirbliniai pelėausiai lizdą stato miške. Lizdas būna iki 60 cm pločio, padarytas iš šakelių. Patelė deda keturis ar penkis kiaušinius blyškiai mėlynais lukštais. Jaunikliai išsirita po 33 dienų, o lizdą palieka dar po 24-28 dienų.
Iki vienerių metų išgyvena 34 % žvirblinių paukščių jauniklių. Žūsta daugiau jaunų patinų nei patelių. Nuo vienerių metų iki kitų išgyvena 69 % suaugusių žvirblinių paukščių. Vidutinė gyvenimo trukmė - ketveri metai.
XX a. šeštajame dešimtmetyje žvirblinių paukščių skaičius Europoje sumažėjo. Cheminės medžiagos, skirtos nepageidaujamiems vabzdžiams naikinti (pesticidai), buvo tepamos ant sėklų prieš jas sodinant. Smulkūs paukščiai ėdė sėklas, o tada žvirbliai ėdė smulkius paukščius. Cheminių medžiagų kiekis maisto grandinėje padidėjo. Tai paveikė žvirblius. Vieni apsinuodijo, o kiti dėjo kiaušinius, kurių lukštai buvo per ploni. Lukštai suduždavo dar neišsiritus jaunikliams. Pesticidai buvo uždrausti ir žvirblinių paukščių populiacija vėl padidėjo. Dabar tai vienas iš labiausiai paplitusių plėšriųjų paukščių Europoje.
Dėl medžioklinio elgesio žvirbliniai paukščiai gali nepatikti žmonėms, kurie turi naminių balandžių arba laiko paukščius maistui. Kai kurie žmonės taip pat kaltina žvirblinę pelėdą dėl mažesnio paukščių skaičiaus mažėjimo. Mokslininkai nustatė, kad XX a. septintajame dešimtmetyje padidėjęs žvirblinių paukščių skaičius nesumažino žemės ūkio paskirties žemėse ir miškuose gyvenančių paukščių skaičiaus. Škotijoje atlikti tyrimai parodė, kad mažiau nei 1 % žuvusių naminių balandžių nužudė žvirbliniai paukščiai.
Žmonės jau daugiau kaip 500 metų naudoja žvirblinę pelėdą sokolininkystei (medžioklei su plėšriuoju paukščiu). Jį sunku dresuoti, bet jis drąsus. Žvirblinis šaulys minimas kai kuriuose senuose vokiečių mituose. Jis minimas Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) pjesėje ir Tedo Hjuzo (Ted Hughes) eilėraštyje.
Žvirblinių pelėausių kiaušiniai
Aprašymas
Žvirblinė pelėda yra nedidelis plėšrus paukštis trumpais, plačiais sparnais ir ilga uodega. Šie prisitaikymai padeda jam skraidyti tarp medžių. Patelės gali būti iki 25 % didesnės už patinus ir dvigubai sunkesnės. Kai patelės yra didesnės už patinus, tai vadinama atvirkštiniu lytiniu dimorfizmu. Tai neįprasta aukštesniems stuburiniams, bet būdinga plėšriesiems paukščiams.
Suaugusio patino ilgis nuo snapo iki uodegos - 29-34 cm, sparnų apimtis - 59-64 cm. Jis sveria 110-196 g. p158 Patinas turi šiferio pilkos spalvos nugarą ir sparnus (kartais labiau mėlynus). Jo krūtinę ir pilvą puošia plonos raudonos juostelės, tačiau iš tolo jos gali atrodyti oranžinės. Jo akys oranžiškai geltonos arba oranžiškai raudonos.
Patelė yra daug didesnė - 35-41 cm ilgio, o sparnų ilgis siekia 67-80 cm. Ji sveria 185-342 g. Patelės nugara ir sparnai tamsiai rudi arba pilkai rudi, o krūtinė ir pilvas - su rudomis juostelėmis. Jos akys ryškiai geltonos arba oranžinės.
Jaunų žvirblinių paukščių nugara ir sparnai rudi, o plunksnų kraštai rūdžių spalvos. Jų krūtinę ir pilvą puošia didesni rudi dryžiai ir dėmės, o akys šviesiai geltonos.
Blyškios žvirblinės pelėdos apatinės dalys ir tamsesnė nugara bei sparnai yra šešėliavimo pavyzdys. Toks nuspalvinimas neutralizuoja iš viršaus sklindančios šviesos poveikį ir padeda paukštį padaryti mažiau matomą. Iš tikrųjų šešėliavimas būdingas daugeliui gyvūnų, įskaitant sodinį sakalą, merliną ir kitus akcipiterius. Žvirblinio pelėausio dryžiai būdingi miškuose gyvenančių plėšriųjų paukščių žymėms.
Žvirbliniai paukščiai skraido taip, kaip apibūdinama, t. y. "skraidydami-skraidydami-skrisdami". Sklandymas reiškia, kad skrydis vyksta aukštyn-žemyn. Didžiojoje Britanijoje toliau į šiaurę gyvenantys žvirbliniai paukščiai turi ilgesnius sparnus nei pietuose gyvenantys paukščiai. Žvirbliniai paukščiai turi nedidelį, kabliuotą snapą. Jis naudojamas grobio plunksnoms plėšyti. Ilgos žvirblinio pelėausio kojos ir pirštai padeda jam gaudyti ir ėsti paukščius. Jo vidurinis pirštas labai ilgas ir naudojamas daiktams griebti.
Šio jauno žvirblinio paukščio patino (sugauto žiedavimui) geltona akis gali tapti oranžinė
Gyvenimo trukmė
Dauguma žvirblinių paukščių gyvena apie ketverius metus. 34 proc. jauniklių išgyvena iki vienerių metų. 69 % suaugusių paukščių išgyvena nuo vienų metų iki kitų. Seniausias žinomas laukinis žvirblinis paukštis gyveno daugiau kaip 20 metų.
Jauni žvirbliniai paukščiai (jaunesni nei vienerių metų) sveria mažiau nei suaugusieji. Ypač lengvi jie būna du mėnesius po to, kai palieka lizdą. Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu žūsta daug paukščių, ypač patinų. Taip gali būti dėl to, kad mažesni patinai sugauna mažiau maisto. Jie negali sugauti kai kurių didesnių grobio rūšių, kurias gali sugauti patelės. Tai reiškia, kad jiems reikia dažniau maitintis. Vidutinio svorio žvirblinio pelėausio patelė gali išgyventi septynias dienas nevalgydama. Patinas gali išgyventi tik keturias dienas.
Taksonomija
Žvirbliniai žvirbliai priklauso Accipitridae šeimai ir Accipiter genčiai. Kai kurie anglai žvirblinį paukštį dėl jo patino spalvos vadino mėlynuoju žvirbliu. Kiti senieji pavadinimai - žvirblinis žvirblis, žvirblinis žvirblis ir akmeninis suopis.
Švedų biologas Carolus Linnaeus pirmasis aprašė žvirblinę pelėdą. 1758 m. jis jį pavadino Falco nisus. Prancūzų gamtininkas Mathurin Jacques Brisson 1760 m. perkėlė jį į Accipiter gentį.
Dabartinis mokslinis pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių accipiter (žvirblis) ir nisus (žvirblinė pelėda).
Šis žvirblinis žvirblis sudaro porūšį su rytų ir pietų Afrikos žvirbliniu žvirbliu ir galbūt Madagaskaro žvirbliniu žvirbliu. Įvairiose savo arealo dalyse euraziniai žvirbliniai paukščiai atrodo šiek tiek kitaip. Rytinės arealo dalies paukščiai yra didesni ir šviesesni. Paprastai pripažįstami šeši žvirblinių paukščių porūšiai:
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kaip atrodo suaugęs žvirblinio pelėausio patinas?
A: Suaugusio žvirblinio pelėausio patino nugara ir sparnai mėlynai pilki, o krūtinė ir pilvas nusėti plonomis oranžinėmis juostelėmis.
K.: Koks didelis skirtumas tarp žvirblinių paukščių patinų ir patelių dydžio?
A: Patinas yra iki 25 % didesnis už patiną - tai vienas didžiausių dydžių skirtumų tarp visų paukščių rūšių.
K: Kokiais paukščiais jie minta?
A: Žvirblinių pelėdų patinai minta mažesniais paukščiais, tokiais kaip zylės, zylės ir žvirbliai, o patelės - didesniais paukščiais, tokiais kaip čiurliai ir strazdai. Jie gali sumedžioti daugiau kaip 500 g sveriančius paukščius.
K: Kur jie aptinkami?
A: Žvirbliniai paukščiai aptinkami Europoje, dalyje Azijos ir dalyje Afrikos. Šiaurėje perintys paukščiai žiemoti migruoja į pietus, o toliau į pietus gyvenantys paukščiai lieka ten pat arba skrenda trumpesnius atstumus.
K: Kaip jie stato lizdus?
A: Žvirbliniai paukščiai lizdus stato miškuose iš šakelių, kurios gali būti iki 60 cm pločio. Patelė deda keturis ar penkis kiaušinius šviesiai mėlynais lukštais.
K.: Per kiek laiko iš žvirblinio pelėausio patelės padėtų kiaušinių išsirita jaunikliai?
A: Jaunikliai išsirita po 33 dienų, o lizdą palieka dar po 24-28 dienų.
K: Kodėl XX a. šeštajame dešimtmetyje jų populiacija Europoje sumažėjo? A: Jų populiacija sumažėjo dėl pesticidų, kurie buvo naudojami sėkloms prieš sodinimą ir kuriuos sulesdavo maži paukščiai, o juos sulesdavo žvirbliniai paukščiai, todėl maisto grandinėje padaugėjo cheminių medžiagų, kurios neigiamai paveikė žvirblius - vieni apsinuodijo, o kiti dėjo kiaušinius per plonais lukštais, kurie suduždavo dar nespėjus išsiritti jaunikliams.
