Jumbo

Ankstyvasis gyvenimas

Neįmanoma tiksliai nustatyti, kur ir kada gimė Džumbas. 1862 m. vasarį britų tyrinėtojas sutiko Jumbo Arabijos dramblių medžiotojų stovykloje dykumoje. Ši stovykla buvo rytinio Sudano ir Abisinijos (dabar Eritrėja) pasienyje. Medžiotojai buvo pasamdyti gaudyti laukinius gyvūnus eksportui į Europos zoologijos sodus.

Tyrinėtojas apskaičiavo, kad Jumbo buvo 4 pėdų (120 cm) ūgio ir svėrė apie 500 svarų (230 kg). Pagal ūgį ir svorį Džumbas buvo maždaug vienerių metų amžiaus. Jis tikriausiai gimė per 1860 m. Kalėdas.

Jumbo laukė ilga ir karšta kelionė. Kartu su kitais laukiniais gyvūnais jis nuėjo kelis šimtus mylių iki Raudonosios jūros. Suakino uoste drambliukas buvo įkeltas į garlaivį. Laiku jis atvyko į Triestą Italijoje. Iš Italijos jis traukiniu buvo nugabentas į Drezdeną (Vokietija). Tada jis buvo parduotas keliaujančiam zoologijos sodui.

Jardin des Plantes

1862 m. pabaigoje Jumbo buvo parduotas Paryžiaus Jardin des Plantes. Tikėtina, kad į naujus namus Jumbo buvo atvežtas 1862 m. pabaigoje arba 1863 m. pradžioje. Prancūzai juo nusivylė; jie manė, kad jis bus didesnis. Jumbo gyveno stambiųjų žolėdžių rotonoje kartu su dviem Azijos drambliais, keliais kupranugariais, žirafomis ir hipopotamais.

1863 m. spalį į Rotondą buvo atvežti dar du Afrikos drambliukai ir keli kupranugariai. Mažieji drambliukai buvo pavadinti Kastoru ir Polliuksu. Jie kartu žaidė ir miegojo. Vaikams labai patiko naujieji drambliukai. Abu gyvūnai buvo pradėti vadinti "jaunojo Paryžiaus augintiniais". Jumbo nenorėjo žmonių dėmesio, jis laikėsi savo tvarte. Dabar Žardino rotondoje gyveno penki drambliai.

1865 m. balandį vyriausybė nustatė, kad gyvenimo sąlygos Jardin buvo labai blogos. Pareigūnai manė, kad kai kuriuos dramblius reikėtų išsiųsti į kitų šalių zoologijos sodus. Londono zoologijos sodo Regento parke pareigūnai norėjo Afrikos dramblio. Jie iškeitė indiškąjį raganosį ir kelis kitus gyvūnus į Jumbo. Į Londono zoologijos sodą jis buvo atvežtas 1865 m. birželį. Džumbui pasisekė. Kastoras ir Polluxas žuvo per 1871 m. karą su Prūsija. Juos suvalgė prancūzai.

Rotunda Jardin des Plantes sode

Londono zoologijos sodai

Į Londono zoologijos sodą atvykęs Jumbo labai sirgo. Jis nebuvo tinkamai maitinamas. Jo oda buvo padengta nešvarumais, kuriuos reikėjo nukrapštyti ir nušveisti. Jo kojų nagai buvo peraugę, o padai nusėti opomis.

Londono zoologijos sodo prižiūrėtojas Abraomas Bartlettas atidavė mažąjį drambliuką prižiūrėti gyvūnų prižiūrėtojui Matthew "Scotty" Scottui. Skotis turėjo talentą suprasti ir valdyti gyvūnus. Skoto prižiūrimas Jumbo tapo stipresnis ir sveikesnis.

Mažasis drambliukas buvo pavadintas Jumbo. Nėra duomenų apie šio vardo kilmę. Gali būti, kad jis buvo pavadintas vakarų Afrikos genties šventojo Mumbo Jumbo vardu. Tačiau tai nėra tikra. Bartlettas galėjo pavadinti dramblį Jumbo, nes jam patiko šio žodžio skambesys. Kartą jis buvo pavadinęs gorilą Mumbo. Yra labai maža tikimybė, kad Jumbo galėjo būti pavadintas Paryžiuje.

Jumbo tapo puikia Londono zoologijos sodo atrakcija. Jį dievino karalienė Viktorija ir karališkosios šeimos nariai. Vaikai už centus jodinėjo balne (howdah) ant jo nugaros. Jaunasis Vinstonas Čerčilis (ir tikriausiai karalienės Viktorijos vaikai princas Leopoldas ir princesė Beatričė) jodinėjo Jumbo howdah.

Kai Jumbo buvo septynerių metų, jis turėjo didžiulį apetitą. Kasdien jis suvalgydavo 200 svarų (91 kg) šieno, statinę bulvių, du pūdus avižų, penkiolika kepalų duonos ir daug svogūnų. Jis taip pat išgerdavo kelis kibirus vandens. Jei Skotas manydavo, kad Džumbui reikia vaistų, drambliui duodavo galoną ar du viskio.

1880 m. Jumbo trenkė savo geležinėmis narvo durelėmis su iltimis ir sulaužė abi netoli žandikaulio. Jam skaudėjo. Jis nustojo ėsti. Norėdamas atsiremti, jis rėmėsi į sienas. Bartletas ir Skotas buvo priversti atlikti primityvią operaciją savo pasigamintu į harpūną panašiu įrankiu. Bartletas buvo nusivylęs Jumbo ilčių pažeidimais. Jis tikėjosi, kad Džumbas užaugs "tuskeriu" - drambliu su didžiuliais iltimis. Po operacijos Džumbas neleido nusidėvėti savo iltims, trindamas jas į dramblių namų sienas. Jie taip ir neužaugo ilgesni nei keli centimetrai.

1882 m. Jumbo buvo 12 pėdų (3,7 m) ūgio iki pečių. Jis svėrė daugiau kaip 12 000 svarų (5400 kg). Jo liemuo buvo 7 pėdų (2,1 m) ilgio. Jis galėjo siekti aukštai į medžius. Žurnale "Harper's Weekly" buvo rašoma, kad Džumbas "su vaikais elgėsi taip švelniai, kaip geriausiai dresuotas pudelis". Žurnale rašoma, kad jis švelniai ėmė iš zoologijos sodo lankytojų sausainius ir cukraus gabalėlius.

Jumbo ir jo prižiūrėtojas Matthew "Scotty" Scottas


Jumbo gyvenimo akimirkų piešiniai iš 1882 m. vasario 25 d. "Illustrated London News".

Jumbo parduodamas

Kai 1865 m. Džumbas buvo atvežtas į zoologijos sodą, Bartletas norėjo pats auginti dramblį. Jam reikėjo prižiūrėtojo, kuris jam paklustų. Jis pasirinko Skotą, nes šis buvo gana nepatyręs. Bartlettas būtų nusivylęs. Skotis turėjo savo nuomonę, kaip auginti Džumbą. Tarp prižiūrėtojo ir dramblio užsimezgęs glaudus ryšys buvo tai, ko Bartlettas nekentė.

1882 m. Jumbo buvo didžiausias dramblys, gyvenęs nelaisvėje. Bartlettas manė, kad geriausia būtų surasti Džumbui naujus namus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis manė, kad Jumbo tuoj pradės muštis. Tai sunkus dramblių patinų gyvenimo laikotarpis. Tam tikros dramblio galvos liaukos užsiliepsnoja, todėl gyvūnas ima elgtis agresyviai. Kita priežastis, dėl kurios Bartlettas norėjo perkelti Džumbą, buvo artimas dramblio ryšys su Skotu. Bartlettas manė, kad Skotui mirus, Jumbo gali pavojingai siautėti.

"Jumbo" kilo pykčio priepuoliai. Naktį jis bandydavo sugadinti dramblių namus. Jis galėjo būti išsigandęs ir piktas dėl to, kad Skotas kiekvieną naktį grįždavo namo. Dieną jis būdavo ramus tik tada, kai Skotis būdavo šalia arba kai vežiodavo vaikus po zoologijos sodą savo howdah. Dėl tokio Džumbio elgesio Bartletas tik dar labiau įsitikino, kad turi surasti drambliui kitus namus. Praėjus keleriems metams po Jumbo mirties, zoologai ištyrė dramblio dantų atliejas. Jie nustatė, kad jo krūminiai dantys buvo išdygę nenormaliai ir tikriausiai kėlė jam skausmą. Tikėtina, kad tai ir buvo Jumbo pykčio priepuolių priežastis.

Bartlettas ir Londono zoologijos draugijos nariai apsidžiaugė, kai P. T. Barnumas, cirko šoumenas iš Jungtinių Valstijų, pasiūlė pirkti Džumbą už 10 000 dolerių. Barnumui kadaise priklausė du Niujorko muziejai. Jie sudegė iki pamatų. Dabar jis buvo Barnumo, Bailio ir Hutchinsono cirko dalinis savininkas. Barnumas žinojo, kad didžiulis dramblys, pasirodęs cirke, atneštų jam turtus.

Barnumo partneris Hutchinsonas nenorėjo pirkti "Jumbo". "Koks skirtumas, ar dramblys yra septynių pėdų aukščio, ar vienuolikos, ar dvylikos pėdų? Dramblys yra dramblys!" - sakė jis. Tačiau Barnumas norėjo Jumbo labiau nei bet kurio kito dramblio pasaulyje, nes Jumbo buvo didžiausias dramblys pasaulyje. Bartletui ir Londono zoologijos draugijai prireikė vos dviejų dienų, kad nuspręstų, jog Jumbo bus parduotas Barnumui.

Kai britai sužinojo, kad jų mylimas "Jumbo" bus parduotas, jie pasipiktino. Bartlettas gavo daug piktų laiškų. Vaikai maldavo Bartletto pasilikti Džumbą Londone. Meno kritikas Džonas Ruskinas rašė, kad anglai neturi "įpročio pardavinėti savo augintinių". Buvo bandoma sustabdyti pardavimą kreipiantis į teismą, bet Barnumas laimėjo. Didžiosios Britanijos teismai pripažino, kad jis buvo teisėtas Jumbo savininkas.

Kelionės į Ameriką metu buvo pastatyta didelė dėžė ant ratų, kurioje buvo laikomas Jumbo. Ji buvo pagaminta iš sunkių pušinių lentų, pritvirtintų prie tvirto ąžuolinio pagrindo ir dar tvirtesnių geležinių diržų. Jos ilgis siekė 14 pėdų (4,3 m), plotis - 8 pėdos (2,4 m), o aukštis - 12 pėdų (3,7 m). Ji buvo pakankamai didelė, kad Džumbas galėtų joje stovėti, bet nepakankamai didelė, kad jis galėtų atsigulti ar apsisukti. Nors dėžės galai buvo atviri, jie buvo sutvirtinti geležiniais strypais. Jumbo galėjo žiūrėti pro atvirą galą ir supti savo liemenį.

Vasario 18 d. buvo planuojama perkelti "Jumbo". Jumbo negalėjo įlipti į dėžę. Vasario 19 d. buvo bandyta įkelti antrą kartą ir rezultatas buvo toks pat. Jumbo atsigulė gatvėje. Žmonių minios džiūgavo už Džumbą. Jis išbuvo gatvėje savaitę. Barnumo agentas Londone Bilas Niumanas nusiuntė šoumenui telegramą. Joje buvo parašyta: "Džumbas nesikelia". Barnumas nusiuntė telegramą atgal: "Tegul lieka ten tiek, kiek nori. Tai puiki reklama."

Bartlettas manė, kad Skotas slaptu signalu kontroliuoja Džumbą ir neleidžia jam patekti į dėžę. Jis pasakė Skotui, kad bus atleistas, jei Džumbas nepateks į dėžę. Kitą dieną Skotis privertė Džumbą įeiti į dėžę. Barnumas pasamdė Skotį, kad šis rūpintųsi Džumbiu, nors Jungtinėse Valstijose turėjo daug dramblių prižiūrėtojų.

"Jumbo apgailėtinas atsisakymas palikti Londono zoologijos sodą suvirpino tautos širdį" (Žurnalo iliustracija, 1882 m.)


Skotas įtikina Jumbo eiti pro dėžę prie Londono zoologijos sodo dramblių namų

Jumbomania

"Jumbo" pardavimu domėjosi žmonės visame pasaulyje. Anglijoje ir Amerikoje buvo pardavinėjami suvenyrai, tokie kaip "Jumbo" kaklaraiščiai, vėduoklės ir kepurės. Jumbo atvaizdas buvo išspausdintas ant tūkstančių reklamų. Kai kuriose iš šių reklamų Jumbo buvo vaizduojamas keistose vietose, pavyzdžiui, operos teatre ir salūne Laukiniuose Vakaruose.

Jumbo vardu buvo pavadintos servetėlės, cigarai ir didelė siuvimo mašina. Muilas, siūlai ir kepimo milteliai buvo pardavinėjami naudojant Jumbo vardą. Vienoje šio laikotarpio reklamoje vaizduojamas Jumbo su odiniais batais, bėgantis per dykumą. Kitoje nuotraukoje pavaizduotas Jumbo, maitinantis drambliuką vidurių laisvinamuoju vaistu "Castoria".

Londono zoologijos sodo pareigūnams buvo išsiųsta tūkstančiai laiškų. Laiškų autoriai norėjo, kad Jumbo ramiai gyventų Anglijoje. Buvo įsteigtas "Jumbo išlaikymo fondas", kad Jumbo liktų Londono zoologijos sode. Viena moteris į fondą nusiuntė savo naują siuvimo mašiną. Viena nuotaka nusiuntė Jumbo gabalėlį savo vestuvinio torto. Tūkstančiai vaikų rašė Barnumui, prašydami palikti Džumbą jo namuose Londone. Barnumas atsisakė.

"Jumbo" reklamoje drambliuką maitina vidurių laisvinamuoju vaistu "Castoria".

Jumbo išvyksta iš Anglijos

Londono zoologijos sode Jumbo gyveno šešiolika metų ir devynis mėnesius. Dabar jis turėjo pradėti naują gyvenimą kitoje šalyje. Kelionė į Ameriką prasidėjo šaltą 1882 m. kovo 22 d. rytą. Ankstų rytą Jumbo buvo įkeltas į pakinktus. Jis buvo nuvestas į dėžę. Jis nenorėjo į ją lipti, bet įlipo. Prireikė dviejų valandų, kad kovinis dramblys būtų prirakintas grandinėmis dėžėje.

Šeši arkliai ištempė dėžę iš dramblių namų kiemo. Ji nugrimzdo į minkštą kelio dirvą. Dėžei ištraukti nuo kelio prireikė trijų valandų. Pakeliui prie zoologijos sodo vartų ji dar du kartus įkrito į minkštą dirvožemį. Prie dėžės buvo pririšti dar keturi arkliai. Pro pagrindinius vartus ji pravažiavo apie 1:30. Prasidėjo penkių mylių kelionė į Londono dokus.

Buvo pasirinktas lygiausias kelias į Temzę, nes arkliai negalėjo traukti dėžės į kalvas. Stebėjo minios žmonių. Skotas važiavo dėžės priekyje. Jis guodė Džumbą ir glostė jo liemenį. Didžiąją kelionės dalį Džumbas buvo ramus. Dėžė pradėjo leistis nuo stačios kalvos netoli senųjų Klerkenvelo kalėjimo namų Farrington Road viršuje. Jumbo sunerimęs papurtė galvą. Dėžė buvo priversta judėti labai lėtai.

Kovo 23 d. į rytus nuo Londono Tauerio esančiame Šventosios Katarinos doke dėžė buvo iškelta gervės pagalba kovo 23 d. 7 val. ryto. Ji buvo perkelta į baržą "Clarence". Darbininkai pasirūpino, kad dėžė būtų pritvirtinta. "Jumbo" buvo pavaišintas gausiais pusryčiais. Iš Regento parko paskui dėžę visą kelią ėjusi senutė atnešė Jumbo alaus. Ji atsisveikino pro ašaras.

Po trijų valandų potvynis buvo palankus. Baržą į upę įvilko vilkikai su "Union Jack" ir "Stars and Stripes" vėliavomis. Tūkstančiai žmonių susirinko kiekvienoje tuščioje vietoje atsisveikinti su "Jumbo". Barža plaukė pasroviui į Šunų salą.

Kai barža praplaukė Dundee dokus, "Jumbo" vėl sunerimo. Jis trenkė į savo dėžės grotas. Strypai atsilaisvino. Varikliai buvo išjungti. Skotas paguodė išsigandusį dramblį. Kelionė buvo atnaujinta. Millwall dokuose apie 15:45 val. dėžė kranu buvo iškelta į krantinę. Čia "Jumbo" turėjo praleisti naktį.

Pakelta dėžė buvo pasverta. Ji svėrė dvylika su puse tonos. Buvo žinoma, kad dėžės mediena ir geležis svėrė šešias su puse tonos. Taigi Jumbo svėrė šešias tonas. Skotas ir Bartletas visada manė, kad Jumbo sveria šešias tonas. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai Jumbo buvo pasvertas mechaniškai. Kovo 24 d., penktadienį, nuleisti Jumbo ir jo dėžę Asirijos monarchui užtruko tik aštuonias minutes.

Laive "Assyrian Monarch" buvo 600 keleivių. Daugiausia tai buvo Rusijos žydai, vykstantys į Jungtines Valstijas. Buvo 90 įgulos narių. 13-14 dienų trukusiai "Jumbo" kelionei į laivą buvo atgabenta maisto. Buvo 65 ryšuliai šieno, 300 svarų (140 kg) laivo sausainių, 50 kepalų baltos duonos, trys maišai avižų, trys maišai sėlenų ir du maišai svogūnų.

Laive buvo surengti pietūs Londono zoologijos sodo pareigūnams, Londono šerifui, verslininkams, Barnumo agentams ir kitiems nuotykiu susidomėjusiems žmonėms. Barnumo agentui Bilui Niumanui buvo įteiktas Zoologijos draugijos aukso medalis už tai, kad jis ramiai ir sumaniai elgėsi su Jumbo. Skotas - žmogus, kuris 18 metų atsidavusiai rūpinosi Jumbo ir mylėjo jį - buvo ignoruojamas. Kitą rytą laivas išplaukė. Lady Angela Burdett-Coutts buvo didelė Jumbo draugė. Ji su draugais atvyko iš Londono į Gravesendą pamaitinti dramblį paskutinėmis angliškomis bandelėmis. Kai lankytojai išvyko, laivas išplaukė į jūrą.

Skotas nuėmė didžiąją dalį Jumbo grandinių, kad jam būtų patogiau. Jo galva, kūnas ir liemuo buvo laisvi. Jo kojos buvo prirakintos grandinėmis. Dramblys atsirėmė į dėžės šoną. Pirmą kartą per kelias dienas jis užmigo. Jumbo dėžėje buvo daug gryno oro. Keleiviai jį maitino duona ir vaisiais. Barnumas pasakojo apie tai, kaip Jumbo buvo įkištas į guminius maišus ir įmestas į jūrą. Po kelių savaičių pirmasis maišas buvo išplautas į krantą pietų Airijoje. Praplaukus paskutinį Didžiosios Britanijos žemės tašką, vadinamą Lizardu, į Londoną buvo išsiųsta telegrama. Joje buvo rašoma: "Jumbo gerai jaučiasi; labai ramus; be grandinių".

"Jumbo kelionė į Naująjį pasaulį"


"Jumbo" uždedamas ant asirų monarcho

Jumbo atvyksta į Ameriką

1882 m. balandžio 9 d., Velykų sekmadienio vidurnaktį, apie vidurnaktį, po beveik dviejų savaičių plaukimo, "Asirijos monarchas" įplaukė į Niujorko uostą. Londono laikraščiui "London Times" buvo išsiųsta telegrama, kurioje britams buvo pranešta, kad "Jumbo" saugiai atvyko į Ameriką ir yra geros sveikatos. Iš "Asirijos monarcho" triumo "Jumbo" dėžė buvo perkelta į nedidelį garlaivį "Only Son". Jumbo buvo perplukdytas per Hadsono upę į Niujorko dokus.

Barnumas ir jo partneriai Bailey ir Hutchinsonas kartu su keliais žurnalistais nuvyko į "Vienintelį sūnų" pasižiūrėti "Džumbio". Dramblys keliavo gerai. Jis išgėrė butelį viskio. Barnumas negėrė alkoholinių gėrimų ir protestavo. Jis pažvelgė į Skotą ir tarė: "Tikrai manau, kad dramblio augimas sulėtėjo dėl alaus vartojimo".

Kai kurie žurnalistai nusivylė Jumbo ūgiu. Jie sakė, kad jis toks pat didelis kaip ir kiti Barnumo cirko drambliai. Barnumas jiems pasakė, kad yra didelis skirtumas tarp tikrojo dramblio ūgio ir jo "muziejinio" ūgio. Žurnalistai buvo patenkinti šiuo paaiškinimu (kad ir ką jis reiškė). Barnumas buvo sužavėtas Jumbo. Visi kalbėjo apie šį gyvūną, o tai reiškė, kad parduodami bilietai.

Į "Vienintelį sūnų" atvyko žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugijos inspektorius Hatfildas. Jis buvo girdėjęs pranešimų apie blogą Džumbio nuotaiką ir įlipo į laivą, kad įsitikintų, jog Džumbis nekelia grėsmės Niujorko vaikams. Barnumas jam pasakė, kad Džumbas yra "visiškai kaip avinėlis". Hatfildas ilgai žiūrėjo į Džumbą ir paliko laivą pajutęs, kad Džumbas iš tiesų yra švelnus gyvūnas.

Pasveikinti "Jumbo" ant kranto susirinko šimtų žmonių minia. Iki vėlyvos popietės minia išaugo iki 10 000 nekantrių ir triukšmingų žiūrovų. Jumbo išsigando. Jo dėžė svyravo, kai buvo keliama ir nuleidžiama į laukiančią baržą. Pasigirdo trys šūksniai. 19.00 val. vakaro Džumbas buvo iškeltas į krantą. Jo dėžė buvo užkelta ant stipraus vagono.

Minia norėjo, kad Jumbo eitų Brodvėjumi į Madisono aikštės sodą, kur vyko cirko spektaklis. Bailey neleido, bijodamas, kad gyvūnas gali užpulti minią. Aštuoni arkliai ir 500 vyrų negalėjo pajudinti vagono. Buvo atgabenti dar aštuoni arkliai, taip pat du Azijos drambliai iš cirko - Gypsy ir Chief. Papildomų aštuonių arklių neprireikė. Jie buvo vedami paskui vagoną, kai šis pradėjo judėti. Drambliai buvo naudojami, kai reikėjo, kad išstumtų vagoną iš provėžų.

Kai procesija atvyko į "Madison Square Garden", "Jumbo" dėžė buvo per aukšta, kad tilptų į pastato įėjimą. Jis buvo paliktas nakčiai ant šaligatvio, o jo dėžė uždengta brezentu. Ryte kalviai nuėmė geležinius dėžės strypus. Džumbas buvo laisvas, bet jis nenorėjo palikti dėžės. Skotas stovėjo nuošalyje, kad Džumbas neskubėtų. Galiausiai dramblys išlipo ir įėjo į pastatą. Nuo jo svorio sudužo grindų lentos. Pasiekęs lenktynių trasą, jis atsiklaupė ir apsiverkė. Skotas visus patikino, kad Džumbas nėra miręs, o tik ilsisi po ilgos kelionės. Galiausiai jis atsikėlė ir po dar vieno poilsio laikotarpio buvo nuvestas į savo boksą. Įėjus į boksą, jo koja buvo apvyniota sunkia grandine, pritvirtinta prie kuolo. Jis atplėšė kuolą nuo žemės ir numetė jį į šalį. Tuo tarpu didžiausia cirko istorijoje minia laukė popietinio pasirodymo pradžios.

Asirijos monarchas (The Pictorial World, 1882)


Jumbo atvykimas į Niujorką


"Jumbo" sveikina niujorkiečius įsivaizduojamame paveikslėlyje

Jumbo Amerikoje

Barnumas nusipirko Jumbo už 10 000 dolerių. Iš tikrųjų visos Jumbo išlaidos siekė 30 000 dolerių. Vėliau Barnumas rašė, kad Jumbo uždirbo savo išlaidas per pirmąsias dvi savaites Madisono aikštės sode. Džumbas nedarė jokių triukų, bet per dieną cirko zoologijos sode ir parade pasirodymo pradžioje jį pamatydavo 20 000 pirkėjų. Londono zoologijos sodas į Ameriką išsiuntė Džumbo haudą. Didysis dramblys vežiojo cirko klientus.

1882 m. gegužės pabaigoje keliaudamas į Angliją Barnumas gatvėje sutiko minią vaikų, kurie vis dar piktinosi, kad iš jų buvo atimtas dramblys. Tą patį mėnesį Barnumas suplanavo Temzės krantinėje pastatyti geležinį pastatą savo cirko pasirodymams. Kaimynų žmonėms ši idėja nepatiko. Jie sakė, kad kreipsis į teismą, kad planas būtų sustabdytas. Barnumas atsisakė šio sumanymo.

Barnumas turėjo kitą reklamos planą. Bruklino tiltas buvo baigtas statyti 1883 m. Tai buvo ilgai lauktas ir jaudinantis įvykis. Barnumas pasiūlė tilto bendrovei 5 000 dolerių, kad Jumbo galėtų pereiti tiltą prieš oficialų atidarymą. Bendrovės direktoriai manė, kad Barnumas tiltą naudoja cirko reklamai. Jie pasakė "ne" jo pasiūlymui.

Kasmet keliaudamas į gastroles Jumbo keliavo prabangiai. Jis turėjo nuosavą geležinkelio vagoną. Barnumas jį vadino "Džumbo rūmų vagonu". Tai buvo raudonos ir auksinės spalvos vagonas su didžiulėmis dvigubomis durimis viduryje, kad Jumbo galėtų lengvai įlipti ir išlipti. Skotas miegojo ant gulto mažame kambarėlyje netoli Džumbo galvos. Džumbas niekada neleisdavo Skotui uždaryti kambarėlio durų. Jis mylėjo savo draugą ir norėjo visada būti šalia jo.

Prieš eidami miegoti Skotis ir Džumbas visada kartu išgerdavo po butelį alaus. Tai buvo mažas ritualas, kurį Jumbo mėgo. Vieną naktį Skotis išgėrė butelį alaus ir užmigo. Jumbo labai atsargiai jį pakėlė ir pasodino šalia tuščio butelio. Atsibudęs Skotis rado butelį. Jis "gavo žinutę". Jis daugiau niekada nepamiršo pasidalyti alaus buteliu su Džumbiu.

Keturis sezonus būdamas didžiausia Barnumo cirko žvaigžde, Džumbas niekam nepakenkė. Tačiau retkarčiais jis išbandydavo savo jėgas ir sugriaudavo dalį savo žiemos dramblių namelio. Per pirmuosius savo darbo cirke metus Džumbas uždirbo 1,5 mln. dolerių. Tikėtina, kad cirke jį matė 16 mln. suaugusiųjų ir 4 mln. vaikų.

Paskutiniaisiais darbo cirke metais Džumbio sveikata pašlijo. Jis negalėjo valgyti maisto, nes jo dantys buvo nusidėvėję. Nebuvo jokio gydymo. Dėl šios dantų bėdos Džumbas anksčiau ar vėliau turėjo mirti. Barnumas planavo, kad po mirties Džumbą užkonservuos taksidermistas. Jis viską sutvarkė, kol Džumbas dar buvo gyvas - tam atvejui, jei dramblys staiga nugaištų.

Reklaminėje kortelėje pavaizduotas Jumbo, siekiantis saldainių


Jumbo ir Skotas 1882 m. birželio mėn.


Reklaminėje kortelėje pavaizduotas "Jumbo" su vaikais

Jumbo mirtis

Jumbo buvo 24 metų, kai 1885 m. rugsėjo 15 d. žuvo Sent Tomo (Ontarijo valstija, Kanada) geležinkelio stotyse. Tai buvo apie 21.30 val. Cirkas buvo ką tik baigęs pasirodymą. Drambliai buvo vedami pagrindiniu geležinkelio bėgių keliu į vagonus. Kairėje jų pusėje buvo status krantas, o dešinėje - cirko traukinys. Iš rytų į juos rėžėsi neplanuotas krovininis traukinys. Mašinistas bandė sustabdyti traukinį, bet jam nepavyko.

Gyvūnų prižiūrėtojai daugumą dramblių nuvedė į saugią vietą ant kranto. Jumbo ir nykštukinis dramblys, vadinamas Tom Thumb, buvo paskutiniai programos dalyviai ir paskutiniai paliko "Big Top". Tom Thumb atsiliko nuo Jumbo. mažąjį drambliuką partrenkė traukinys ir nubloškė į griovį. Jam buvo sulaužyta kairė koja, bet jis liko gyvas. Jumbo bėgo bėgiais tolyn nuo atvažiuojančio traukinio, o šalia jo buvo Skotas. Lokomotyvas trenkėsi į Jumbo iš užpakalio. Jis riaumojo iš skausmo, kai traukinys nunešė jį 300 pėdų (91 m) žemyn bėgiais. Jis buvo prispaustas iš dalies virš ir iš dalies po platforminiu vagonu.

Jumbo kaukolė buvo lūžusi keliose vietose. Jis buvo sunkiai sužalotas ir kūno viduje. Iš jo burnos ir liemens tekėjo kraujas. Džumbas pasiekė Skoto ranką ir laikė ją savo liemenyje. Jis mirė per kelias minutes nuo nelaimingo atsitikimo. Lokomotyvas ir tenderis buvo nublokšti nuo bėgių. Per susidūrimą jie buvo sunaikinti.

Nei Barnumas, nei Bailey nebuvo įvykio vietoje. Hutchinsonas vadovavo valymo darbams. Džumbio kūnui nuo bėgių nukelti prireikė šimto vyrų. Į įvykio vietą buvo pasiųsti policininkai, kad išvaikytų suvenyrų medžiotojus. Skotą ištiko isterija, kai jis aptiko, kad pusę Džumbio ausies nupjovė kolekcionierius.

Galiausiai iš Ročesterio (Niujorkas) atvyko taksidermistai, kurie pasirūpino kūnu. Džumbio mirtis buvo didelė netektis cirkui. Taip smarkiai, kad praėjus kelioms dienoms po tragedijos Barnumas žengė pirmuosius žingsnius bankroto procese.

Prieš pat Džumbio kelionę į Ameriką 1882 m. Barnumas dramblį apdraudė 500 000 dolerių. Draudimo polisas nustojo galioti, kai Džumbas įžengė į Amerikos žemę. Dramblys nebuvo apdraustas jo mirties metu. Jis buvo įvežtas į Jungtines Valstijas kaip "veislinis gyvūnas". Jokia draudimo bendrovė neapdraudė gyvulių nuo nelaimingų atsitikimų. Jumbo nepaliko vaikų, nors Londono zoologijos sode turėjo dramblę "žmoną" vardu Alisa. Per 18 metų, kai Londoną vadino savo namais, jis visiškai ją ignoravo. Po "vyro" mirties Alisai buvo duota juoda spalva ir našlės kepurė.

Reklaminė kortelė, 1885 m.


Jumbo, gelbstintis Tomą Nykštį (Barnumo pasakos iliustracija, 1885 m.)

Barnumas padavė geležinkelį į teismą

Barnumas padavė į teismą Kanados didįjį geležinkelį dėl 100 000 JAV dolerių. Byla buvo išnagrinėta 1887 m. balandžio mėn. Bendrovė teigė, kad ji nėra atsakinga už Džumbio mirtį. Ji teigė, kad už dramblio mirtį atsakingi cirko darbuotojai. Cirko darbuotojai nupjovė dalį tvoros, kad galėtų vesti dramblius per bėgius. Bendrovė teigė, kad jei jie būtų naudojęsi įprasta perėja, esančia toliau nuo bėgių, geležinkelio darbuotojai būtų įspėję dramblius apie artėjantį traukinį. Nelaimingo atsitikimo būtų buvę galima išvengti.

Geležinkelis taip pat teigė, kad "Jumbo" buvo bevertis. Geležinkelis teigė, kad Londono zoologijos sodas jį pardavė, nes jis buvo pavojingas gyvūnas. Jie taip pat nurodė, kad nėra atsakingi už didesnius nei 15 000 JAV dolerių nuostolius, kaip nurodyta sutartyje su cirku. Cirkas teigė, kad sutartis buvo neteisėta, ir pateikė Skoto ir kitų profesionalių gyvūnų augintojų, dirbusių su Jumbo, pareiškimus. Šiuose pareiškimuose teigiama, kad Jumbo nebuvo pavojingas.

Galiausiai Barnumas atsiėmė ieškinį. Jam reikėjo "Grand Trunk Railway" geros valios, jei norėjo savo cirką vežti po Kanadą. Jis susitarė be teismo ir sumokėjo 5 000 dolerių. Be to, jam buvo suteikta teisė ateinančiais metais nemokamai naudotis "Grand Trunk" bėgiais. Vien tai buvo verta 5 000 dolerių. Barnumas paliko teismą su 10 000 dolerių.

"Jumbo; Dramblių karalius!" (natos, 1883 m.)

Sąmokslo teorijos

Praėjus dviem savaitėms po Jumbo mirties, Hartfordo (Konektikuto valstija) laikraščio "Sunday Globe" žurnalistas C. F. Richtelis pareiškė, kad Barnumas nužudė dramblį "reklamos tikslais". Richtelis buvo senas Barnumo priešas ir apkaltino šoumeną, kad šis suorganizavo Jumbo mirtį, nes dramblys sirgo tuberkulioze. Barnumas padavė laikraštį į teismą dėl 50 000 dolerių. Jis susitarė be teismo. Dienraščio "Globe" redaktorius sužinojo tiesą apie Džumbio mirtį, kai apklausė Skotą ir kitus dramblio mirties vietoje buvusius asmenis. Redaktorius atleido Ričtelį ir paskelbė kuklų atsiprašymą Barnumui.

1960 m. buvo iškelta teorija, kad dėl Džumbio vidurių pūtimo Barnumui ir cirkui kilo nemalonių problemų, todėl šoumenas nusprendė atsikratyti dramblio. Teigiama, kad Barnumas, prisidengdamas tamsa ir geležinkelio stoties triukšmu, liepė gyvūnų prižiūrėtojui iššauti vieną šūvį iš galingo pistoleto į Džumbio akį. Dramblys nužingsniavo tam tikrą atstumą, sutrypė nykštukinį dramblį, nugriuvo ir mirė po geležinkelio vagonu. Apžiūrint Jumbo po mirties ar vėliau tiriant jo kaukolę, jokių sviedinių nerasta. Teorija pasirodė esanti klaidinga.

Jumbo ir Scotty, data nežinoma

Pasekmės

Barnumas stengėsi, kad Džumbio mirtis būtų kuo labiau išgarsinta. Praėjus trims dienoms po nelaimingo atsitikimo jis paskambino leidėjui. Jis norėjo, kad per Kalėdas būtų išspausdinta knyga vaikams apie šį įvykį. Jis taip pat melavo naujienų žurnalistams, kad Džumbas išgelbėjo nykštukinį dramblį ir Skotį, o paskui vienas pasuko traukinio link.

"Jumbo" palaikai buvo išsiuntinėti po visą Ameriką. Per avariją jo iltys buvo sudaužytos į daugybę dalių. Šie gabalai buvo parduodami kaip suvenyrai. Kornelio universitetas nupirko Jumbo širdį. Didžiojo dramblio kaulai kelerius metus keliavo po Ameriką kartu su cirku. Jie svėrė 2 400 svarų (1 100 kg). Vėliau jie buvo išsiųsti į Amerikos gamtos istorijos muziejų Niujorke. Jo skeletas kartkartėmis būdavo eksponuojamas. Tačiau laikui bėgant vaikai jį pamiršo. Skeletas buvo padėtas į šalį. Po 1977 m. jis niekada nebuvo eksponuojamas.

Džumbio oda buvo išdirbta Ročesteryje, Niujorko valstijoje. Barnumas pasakė taksidermistams, kad nori, jog Džumbas atrodytų kaip kalnas. Jie ištraukė odą kiek įmanoma labiau jos nesuplėšydami. Po sunkaus darbo Džumbas po mirties buvo pėda aukštesnis nei gyvenime. Išdirbta oda kelerius metus keliavo su cirku. Vėliau ji buvo išsiųsta į Barnumo gamtos istorijos muziejų Tuftso universitete. Ji svėrė 1 538 svarus (698 kg). Tuftso mokykloje Jumbo tapo mokyklos talismanu. Jo atvaizdas buvo klijuojamas ant su mokykla susijusių daiktų, pavyzdžiui, kepurių ir vėliavų.

1975 m. balandžio 14 d. per gaisrą Tuftso universitete buvo sunaikinta Džumbio oda ir daug kitų muziejaus eksponatų, kurių nebuvo galima pakeisti. Dalis, kaip manoma, Džumbio pelenų buvo įdėta į Piterio Peno traškaus riešutų sviesto indelį. Stiklainis buvo laikomas universiteto sporto departamente. Mokyklos sportininkai jį trindavo dėl sėkmės prieš rungtynes.

1985 m., minint 100-ąsias Džumbio mirties metines, Šv.Tomo mieste buvo pastatytas Vinstono Bronnumo sukurtas paminklas didžiajam drambliui. Jis stovi ant skardžio virš miesto. Netoliese stovi ryškiai raudona kabina. Tai suvenyrų stendas. Toje vietoje taip pat yra muziejus, kuriame eksponuojamas nedidelio cirko maketas.

Jumbo skeletas plakate


Jumbo Tuftso universitete apie 1900 m.

Palikimas

Jumbo palikimas - džiaugsmas, kurį jis suteikė milijonams žmonių tiesiog būdamas savimi. Tačiau didžiausias palikimas gali būti jo vardas. Prieš didįjį dramblį žodis "Jumbo" anglų kalboje nebuvo žinomas. Šis žodis į kalbą pateko kaip žodis, reiškiantis bet ką, kas yra didžiulis. Dėl šio žodžio žmonės visada prisimins Jumbo.

Dėl milžiniško dydžio Jumbo mokslininkai manė, kad jis yra atskira dramblių rūšis. Jis buvo didžiausias kada nors žinomas dramblys. Jis buvo pavadintas šios naujos rūšies tipiniu egzemplioriumi. Vėliau paaiškėjo, kad Jumbo buvo ne atskira rūšis, o žinomos rūšies atmaina. Tada jis tapo porūšiu.

Po Džumbio mirties buvo svarbu, kad mokslininkai jį išpjaustytų. Buvo svarbu, kad jo skeletas būtų kruopščiai saugomas, kad jį galėtų tyrinėti būsimi mokslininkai. Skrodimas buvo pradėtas Sent Tome, o baigtas Ročesteryje, Niujorko valstijoje. Jumbo skrandis buvo perpjautas. Iš jo iškrito monetos, raktai, kniedės, varžtai ir policininko švilpukas.

Prieš pat eksponuojant iškamšą Džumbą ir jo skeletą, Barnumas pakvietė laikraščių darbuotojus ir aukštuomenės damas atvykti į prabangų viešbutį ir surengti vakarėlį. Jis pasakė kalbas, paskui svečius pavaišino želatinos patiekalu, pagamintu iš sumaltų Jumbo ilčių.

Scenos iš Jumbo gyvenimo