Thomas Beecham

Ankstyvasis gyvenimas

Beechamas gimė 1879 m. Sent Helense, Lankašyre, šiaurės Anglijoje. Beechamas buvo savamokslis dirigentas. Keletą privačių kompozicijos pamokų jam davė Čarlzas Vudas Londone ir Moškovskis Paryžiuje. Beechamo tėvas, seras Josephas Beechamas, uždirbo daug pinigų gamindamas vaistus (garsiąsias Beechamo tabletes) ir taip pat mėgo muziką, todėl galėjo padėti sūnui siekti muziko karjeros.

Tomui buvo tik 20 metų, kai jo tėvas buvo atstatydintas iš Sent Helenso mero pareigų. Šiam įvykiui paminėti jo tėvas sumokėjo už "Hallé" orkestro koncertą. Jam turėjo diriguoti garsus vokiečių dirigentas Hansas Richteris. Tačiau likus kelioms dienoms iki koncerto buvo paskelbta, kad Richteris serga. Thomas iš karto pasakė, kad koncertui diriguos jis. Iš pradžių orkestras atsisakė groti dvidešimtmečiui, kuris tik kartą dirigavo koncertui, bet galiausiai persigalvojo ir koncertas buvo labai sėkmingas.

Ankstyvoji karjera

1909 m. Thomas subūrė grupę muzikantų ir įkūrė Beechamo simfoninį orkestrą. Jie rengė koncertus, grojo baletuose ir operose. Beechamas dirigavo operoms Kovent Gardene ir kituose Londono operos teatruose. Jis dirigavo tokių kompozitorių kaip Štrausas, Deliusas, Smitas ir Holbrukas kūrinius. Jis taip pat grojo Diagilevo baleto trupėje "Ballets Russes", kai ši pirmą kartą atvyko į Angliją.

Per Pirmąjį pasaulinį karą jis skyrė pinigų Halės orkestrui, Londono simfoniniam orkestrui ir Karališkajai filharmonijai, kuriems dirigavo. Šiems orkestrams jis dažnai dirigavo už Londono ribų, suteikdamas žmonėms galimybę išgirsti iki tol negirdėtą muziką.

Kelerius metus jis turėjo problemų su pinigais ir daug nevykdė veiklos. Tačiau 1932 m. jis subūrė Londono filharmonijos orkestrą ir greitai jį pavertė puikiu orkestru. 1936 m. orkestras gastroliavo Vokietijoje, o kitais metais išvyko į Paryžių. 1930-aisiais jis dirigavo "Covent Garden", kur kontroliavo viską, kas vyko. Jis dirigavo kelis Vagnerio "Žiedo" ciklus. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, teatras buvo uždarytas. Jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirigavo keliems orkestrams, įskaitant Niujorko filharmonijos orkestrą. Jis taip pat išvyko į Australiją.

Vėlesnė karjera

1944 m. jis grįžo į Didžiąją Britaniją. Jo vadovaujamas Londono filharmonijos orkestras dabar buvo savivaldus (jo nariai patys priimdavo sprendimus dėl orkestro veiklos ir grojimo). Jie nusprendė, kad nenori Beechamo, nes jis norėtų turėti galią valdyti orkestrą taip, kaip jam norėtųsi. Taigi Beechamas įkūrė kitą orkestrą - Karališkąjį filharmonijos orkestrą. Jis surengė daugybę koncertų, su jais gastroliavo ir padarė daug puikių įrašų. Ypač garsėjo Jozefo Haidno ir Mocarto koncertais. Jis taip pat dirigavo "Die Meistersinger" Covent Gardene 1951 m., o 1958 m. pasirodė Buenos Airių teatre "Teatro Colón". Paskutinį koncertą jis surengė 1960 m. gegužės 7 d., kai dirigavo RPO Portsmute.

Jo šlovė

Beechamas buvo nepaprastai talentingas muzikantas. Kadangi jis turėjo daug pinigų, jam nereikėjo įgyti tokio muzikinio išsilavinimo, kokį turi dauguma kitų muzikantų. Jis pats susikūrė savo gyvenimą ir daug energijos bei pinigų skyrė tam, kad muzikantams būtų sudarytos tinkamos darbo sąlygos, kurios būtų buvusios normalios daugelyje kitų Europos šalių, bet tuo metu Anglijoje jos nebuvo normalios.

Jis nesidomėjo Bacho muzika, nors dirigavo Hendelį. Jis garsėjo Mozarto atlikimu, ypač mėgo groti Berliozą, Mendelssohną, Bizet ir Dvořáką. Jis vienas pirmųjų Anglijoje pradėjo diriguoti naująją Richardo Strausso ir Sibelijaus muziką. Jis buvo artimas Deliuso draugas, atlikdavo jo muziką ir ją redagavo, kad būtų galima ją išleisti.

Yra daugybė istorijų apie jo pasakytus šmaikščius dalykus. 1916 m. jis buvo įšventintas į riterius.

Įžymios citatos

Viena moteris pasakė Bekamui, kad nori, jog jos sūnus išmoktų groti muzikos instrumentu, bet nenori girdėti baisaus garso, kurį jis skleidžia pradėdamas mokytis. Ji paklausė, kokio instrumento jis turėtų mokytis. Beechamas atsakė, kad jis turėtų mokytis groti dūdomis, nes "baigus mokytis jos skamba lygiai taip pat, kaip ir pradėjus mokytis".

Beechamas repetavo labai ilgą Wagnerio operą. Jie ilgai repetavo. Beechamas išsitraukė laikrodį ir pasakė: "Dieve mano! Jau dvi valandas repetuojame, o vis dar grojame šią prakeiktą melodiją!"

Beechamas repetavo anglų kompozitoriaus operą. Kompozitorius dalyvavo repeticijoje ir nuolat stabdė orkestrą, prašydamas Beechamo groti kitaip. Kiekvieną kartą Beechamas atsigręždavo į orkestrą ir sakydavo: "Dar kartą tą patį, džentelmenai, prašau".

Kartą Beechamas sutiko pažįstamą moterį, bet negalėjo prisiminti, kas ji tokia. Jis paklausė, ar ji gerai jaučiasi.

"O, labai gerai, bet mano brolis pastaruoju metu labai serga", - pasakė ji.

"Ak, taip, tavo brolis. Man labai gaila tai girdėti. Ką šiuo metu veikia jūsų brolis?"

"Na... jis vis dar karalius", - atsakė princesė Marija.