Australijos priešistorė: pirmieji žmonės, aborigenų kilmė ir migracija
Atraskite Australijos priešistorę: pirmieji žmonės, aborigenų kilmė, migracijos takai ir DNR įrodymai apie vieną seniausių pasaulio tautų.
Senovės Australija (dar vadinama Australijos priešistore) apima laikotarpį nuo tada, kai į Australiją atvyko pirmieji žmonės, iki pirmojo laivyno atvykimo 1788 m. Tai ilgalaikė, sudėtinga ir įvairialypė istorija, apimanti dešimtis tūkstančių metų, kai žmonės prisitaikė prie labai skirtingų klimato ir kraštovaizdžio sąlygų visoje žemyne.
Ankstyviausi gyvenviečių ir radinių pavyzdžiai
Archeologiniai radiniai rodo seniausius žmonių pėdsakus Australijoje nuo maždaug 50 000–65 000 metų prieš dabar (kai kurie tyrimai siūlo net senesnius datavimus). Rottnest saloje rasti radiniai pirmiausia datuojami nuo 6500 iki daugiau nei 30 000 metų, tačiau naujesni tyrimai leidžia manyti, kad sala galėjo būti užimta prieš 50 000 metų arba anksčiau. Viena iš seniausių ir reikšmingų vietovių yra Malakunanja II uolų slėptuvė Šiaurės Teritorijoje, kur rasti radiniai datuojami maždaug prieš 55 000 metų. Kitose žinomose vietovėse – Mungo ežeras (taip pat minimas per Mungo ežerą), Kow pelkė, Coobool Creek, Talgai ir Keiloras – archeologija suteikia svarbios informacijos apie senosios gyvensenos ypatybes, įrankius ir laidojimo papročius.
Migracija ir jūriniai perplaukimai
Pleistoceno laikotarpiu, kai jūros lygis buvo žemesnis, žemė ir salų grandinės sudarė platesnius ryšius tarp žemynų. Vis dėlto, net ir esant žemesniam jūros lygiui, pirmiesiems migrantams reikėjo įveikti atvirus jūros ruožus ir plaukimus per archipelagus, tarp kurių būdavo atviros jūros atkarpos, kurias kai kurie skaičiavimai vertina iki 90–100 km ilgio. Tai reiškia, kad žmonės turėjo turėti tam tikras jūrines transporto žinias ir plaukioti su sudėtingesnėmis valtimis ar plaustais; kai kurie tyrėjai spėja apie paprastus plaustus, galbūt pagamintus iš bambuko ar kitų medžiagų. Tokiu būdu pirmieji australai tapo vienais iš ankstyviausių pasaulio vandenynų keliautojų.
Geografija, genetika ir izoliacija
Maždaug prieš 8000 metų kylantis jūros lygis užkirto sausumos tiltą tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos, taip atskiriant Sahul (Australiją, Naująją Gvinėją ir Tasmaniją) nuo kitų regionų. Genetiniai tyrimai (DNR) rodo, kad Australijos aborigenai priklauso žmonėms, kurie Afriką paliko maždaug prieš 50 000–70 000 metų. Kai kurie genetiniai modeliai rodo, jog grupė, iš kurios kilo Australijos pirmtakai, atskilo anksčiau nei tos grupės, kurios tapo Europos ir Azijos populiacijomis — todėl Australijos aborigenai priskiriami prie vienų seniausių tęstinių gyventojų už Afrikos ribų.
Didžioji dalis migracijos į Australiją, pagal kai kuriuos genetinius duomenis, baigėsi gana anksti — maždaug prieš 50 000 metų — ir nuo to laiko šių populiacijų evoliucija vyko ilgą laiką didžiule izoliacija. Tokia izoliacija paaiškina specifinius genetinius bruožus ir ilgą kultūrinį tęstinumą, nors archeologiniai duomenys ir interpretacijos apie visišką kultūros tęstinumą gali skirtis.
Fizinės ypatybės, gyvenimo būdas ir įrankiai
Fosilijų analizė rodo, kad ankstyvieji australų gyventojai (pvz., asmenys, gyvenę prieš 40 000–10 000 metų) dažnai buvo fiziškai tvirtesni ir labiau įvairūs nei vėlesnės kartos palaikai. Iš archeologinių kasinėjimų aiškėja, kad dauguma pirmųjų australių buvo medžiotojai-rinkėjai, kurie gyveno iš medžioklės, žvejybos ir laukinių augalų rinkimo. Jie naudojo įvairius įrankius — akmeninius peilius, šukes, ietis, taikė sudėtingesnius ginklų tipų sprendimus ir naudojo laužus bei ugnį kraštovaizdžio tvarkymui (kartais vadinamą „fire-stick farming“).
Pirmieji australai dažniausiai turėjo tamsesnę odą ir juodus plaukus, tačiau fizinė įvairovė buvo didelė dėl ilgalaikio genų dauginimosi ir regioninių prisitaikymų.
Kultūra, kalbos ir socialinė organizacija
Gyventojai susiformavo į daugybę savitų grupių: skirtingos gentys ir klanai turėjo savo kalbas, papročius ir teritorijas. Apskaičiuota, kad 1788 m. Australijoje egzistavo apie 500 atskirų kalbų grupių — kiekviena iš jų sudarė daugybę mažesnių grupių ar dialektų. Šios mažesnės grupės dažnai bendradarbiaudavo apeigose, prekyboje ir kitose socialinėse veiklose. Tokia etninė ir kalbinė įvairovė reiškia, kad nėra vieningo „aborigenų“ kultūros modelio — tradicijos reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo regiono, klimato ir istorinių sąveikų.
Religinės ir pasaulėžiūrinės sistemos dažnai buvo susijusios su žemės ir protėvių sampratomis: daugelyje vietovių vyrauja mitai apie pasaulio kūrimą, žinomus kaip „Svajočių metas“ (angl. Dreamtime), kartu su žinių perdavimu per dainas, istorijas, meno formas (ypač uolų tapyba) ir „songlines“ — ritualinius takus, per kuriuos perduodamos žemės ir istorijos žinios.
Pokyčiai prieš kolonizaciją ir megafaunos klausimas
Vienas iš ilgalaikių mokslinių debatuose aptarinėjamų klausimų – ar žmonių atėjimas į Australiją prisidėjo prie ledynmečio laikų gigantinių gyvūnų (megafaunos) išnykimo maždaug prieš 46 000–40 000 metų, ar didesnę įtaką turėjo klimato pokyčiai. Greičiausiai šių faktorių poveikis buvo sudėtingas ir regioninis.
Paslaptis ir tęstinumas
Nors daug kas apie pirmuosius australus jau žinoma, nemažai detalių vis dar kelia klausimų: kaip tiksliai vyko migracijos maršrutai, kokiomis technologijomis tiksliai naudojosi ankstyvieji jūrininkai, ir kaip vyko socialinės bei simbolinės sistemos formavimasis per dešimtis tūkstančių metų. Daugelis Australijos aborigenų bendruomenių pasakoja tradicijas, kuriose teigiama, jog jų protėviai atvyko iš „anapus jūros“ — šios tradicijos sustiprina supratimą apie senus ryšius su jūra ir ilgalaikį atminties tęstinumą.
Apibendrinant: Australijos priešistorė atskleidžia vieną seniausių ir unikaliausių žmogaus istorijos trajektorijų: ankstyvą jūrinę migraciją, ilgą genetinę ir kultūrinę izoliaciją, didelę kalbinę ir etninę įvairovę bei turtingą simbolinį pasaulį, kuris išliko iki kontakto su Europos kolonistais 1788 m.
Vyras su ieties metiku
Gaisras, megafauna ir jūros lygis
Archeologai nustatė, kad gaisrų padaugėjo atvykus žmonėms. Medžiotojai-rinkėjai ugnį naudojo kaip įrankį medžiojamiesiems gyvūnams varyti, naujiems augalams auginti, kad priviliotų gyvūnus, ir krūmynams valyti. Tankūs miškai tapo atviresniais miškais, o atviri miškai - pievomis. Pradėjo įsigalėti gaisrus išgyvenančios rūšys: eukaliptai, akacijos ir žolės.
Faunos pokyčiai buvo dar dramatiškesni. Išnyko megafauna, t. y. rūšys, daug didesnės už žmogų, ir daugelis mažesnių rūšių. Išnyko apie 60 skirtingų stuburinių gyvūnų, įskaitant Diprotodon šeimos gyvūnus (labai didelius kupranugarius, kurie buvo panašūs į hipopotamus), kelis didelius neskraidančius paukščius, mėsa mintančias kengūras, penkių metrų ilgio driežus ir Meiolania - mažo automobilio dydžio vėžlį.
Tiesioginė masinio megafaunos išnykimo priežastis neaiški. Tai galėjo būti gaisrai, medžioklė, klimato kaita arba jų derinys. Nelikus stambių žolėdžių, kurie maitinosi augmenija, dėl papildomo kuro gaisrai degė karščiau ir dar labiau keitė kraštovaizdį.
Prieš 18 000-15 000 metų Australija tapo sausesnė, temperatūra buvo žemesnė, o kritulių iškrito mažiau. Prieš 16 000-14 000 metų jūros lygis sparčiai kilo. Vienas mokslininkas apskaičiavo, kad per 300 metų jūros lygis pakilo 50 pėdų. Pleistoceno pabaigoje, maždaug prieš 13 000 metų, pakilęs jūros lygis atkirto sausumos kelią per Toreso sąsiaurį į Naująją Gvinėją, Baso sąsiaurį tarp Viktorijos ir Tasmanijos bei Kengūrų salą.
Tasmanijos aborigenai buvo atskirti nuo likusios Australijos dalies. Prieš 9000 metų mažose Baso sąsiaurio salose ir Kengūrų saloje nebebuvo žmonių.
Kalbos ir genų tyrimai rodo, kad tolimojoje šiaurėje gyvenantys australai ilgą laiką bendravo su dabartinės Naujosios Gvinėjos ir salų gyventojais. Atrodo, kad tai daugiausia buvo prekyba ir šiek tiek santuokų. Makaganų prausyklos taip pat užfiksuotos aborigenų pasakojimuose nuo Broomo iki Karpentarijos įlankos. Buvo įkurtos kelios pusiau nuolatinės gyvenvietės, taip pat būta atvejų, kai aborigenų kolonistai rado namus Indonezijoje.
Tasmanijos ir Viktorijos kranto linija maždaug prieš 14 000 metų, kai kilo jūros lygis, ir kai kurios žmonių archeologinės vietovės
Kultūra
Aborigenai nesukūrė rašto, bet piešė paveikslėlius ant uolų ir žievės. Jie taip pat raižė ar raižė uolose. Jie naudojo dažus, kuriuos gamino iš susmulkintų uolienų ir vandens, pavyzdžiui, rudos, raudonos, oranžinės ir geltonos spalvos. Daug senovinių olų piešinių buvo visoje Australijoje. Kadangi iš susmulkintų uolienų ir molio pagaminti dažai nėra organiniai, šių paveikslų datavimui negalima naudoti anglies dvideginio datavimo. Kai kuriuose paveiksluose rasta piešinių, vaizduojančių megafauną, kuri išnyko prieš daugiau kaip 40 000 metų. Šie paveikslai gali būti seniausi žinomi paveikslai pasaulyje. Kitoje Arnhemo žemėje esančioje vietovėje rasta anglimi pieštų piešinių, kurių amžius datuotas 28 000 metų radioaktyviąja anglimi.
Aborigenai pasižymėjo stipriu dvasingumu. Jie tikėjo, kad viskas kilo iš sapnų laiko ir kad žemė yra šventa. Jie tikėjo, kad protėvių dvasios, pavyzdžiui, vaivorykštės gyvatė, sukūrė pasaulį ir viską jame. Sapnų laiko įstatymus ir papročius tėvai perdavė vaikams. Jie turi sudėtingas ritualines dainas ir šokius, kurie atliekami per šventes.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra senovės Australija?
A: Senovės Australija, dar vadinama Australijos priešistore, apima laikotarpį nuo tada, kai į Australiją atvyko pirmieji žmonės, iki pirmojo laivyno atvykimo 1788 metais.
K: Kiek laiko Australijoje gyvena aborigenai?
A: Įrodymai rodo, kad aborigenai Australijoje tikriausiai gyvena daugiau kaip 80 000 metų.
K: Kaip jie migravo į Australiją?
A: Dėl žemo jūros lygio migracija iš Azijos į Australiją buvo daug lengvesnė nei dabar ir galėjo vykti 90-100 km atstumu atvira jūra. Nežinoma, kokia valtis būtų buvusi naudojama šiems perplaukimams, bet greičiausiai tai buvo iš bambuko pagaminti plaustai.
K: Kada kylantis jūros lygis užblokavo sausumos tiltą tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos?
A: Sausumos tiltas tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos buvo užblokuotas kylančio jūros lygio maždaug prieš 8 000 metų.
K: Ką DNR įrodo apie Australijos aborigenus?
A: DNR įrodymai rodo, kad Australijos aborigenai priklauso šiuolaikiniams žmonėms, kurie paliko Afriką prieš 50 000-70 000 metų, o didžioji dalis migracijos į Australiją nutrūko maždaug prieš 50 000 metų.
K: Ką daugelis aborigenų istorijų pasakoja apie tai, kaip jie atsidūrė Australijoje?
A: Daugelyje Australijos šiaurėje gyvenančių aborigenų pasakojimų teigiama, kad žmonės į Australiją atvyko iš už jūros.
K: Ką archeologinės radimvietės atskleidžia apie šio laikotarpio gyvenimą?
A: Archeologinės vietovės, tokios kaip Mungo ežeras, Kow pelkė, Coobool Creek Talgai ir Keilor, atskleidžia informaciją apie šio laikotarpio gyvenimą, įskaitant tai, kad dauguma australų turėjo tamsią odą ir juodus plaukus, buvo medžiotojai-rinkėjai, judėjo klajokliškai, išsivystė į skirtingas etnines grupes, turinčias savo kalbą ir tradicijas, rengė apeigas arba prekiavo su kitomis mažesnėmis grupėmis.
Ieškoti