Džirolamas Savonarola
Girolamo Savonarola (1452 m. rugsėjo 21 d. - 1498 m. gegužės 23 d.) - italų dominikonų kunigas, Florencijos vadovas nuo 1494 m. iki egzekucijos 1498 m. Savonarola išgarsėjo knygų deginimu ir, jo nuomone, amoralaus meno naikinimu. Savonarola buvo kunigas, tačiau pamokslavo prieš dvasininkijos ir Romos Bažnyčios moralinį sugedimą. Pagrindinis jo priešas buvo popiežius Aleksandras VI. Kartais jis laikomas Martyno Liuterio ir protestantiškosios reformacijos pirmtaku, tačiau išliko pamaldus Romos katalikas.
XX amžiuje Romos katalikų bažnyčioje, ypač tarp dominikonų, ėmė kilti judėjimas už "Frà Savonarola" kanonizaciją. Daugelis mano, kad jo ekskomunikacija ir egzekucija nebuvo teisėtos. Tačiau jo beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų, manančių, kad Savonarolos išpuoliai prieš popiežių buvo sunkus nusikaltimas.
Ankstyvieji metai
Savonarola gimė Feraroje, kuri buvo nepriklausomos Feraros kunigaikštystės sostinė.
Jaunystėje jis studijavo Bibliją, o vėliau įstojo į Feraros universitetą. Parašė du eilėraščius, kuriuose išreiškė savo pyktį ant moraliai sugedusių dvasininkų. Pirmąjį, apie pasaulio pabaigą, parašė būdamas vos 20 metų. Antrąją poemą "De Ruina Mundi" ("Apie pasaulio žlugimą") Savonarola parašė 1475 metais. Šioje poemoje jis teigė, kad Romos kurija yra "netikra, išdidi paleistuvė".
Florence
1475 m. Savonarola tapo dominikonų vienuoliu ir įstojo į San Domenico vienuolyną Bolonijoje. Studijavo teologiją. 1479 m. išvyko į Santa Maria degli Angeli vienuolyną. 1482 m. dominikonai išsiuntė jį į Florenciją, "jo likimo miestą". Po penkerių metų grįžo į Boloniją, kur tapo "studijų magistru".
1490 m. jis grįžo į Florenciją ir pradėjo pamokslauti apie pasaulio pabaigą. Jis turėjo regėjimų ir pranašysčių, kurias, kaip pats sakė, jam perdavė Dievas ir šventieji. Kelios nelaimės jo pranašystes pavertė tikrove. Jis kalbėjo apie žlungančią valdančiosios Medičių šeimos galią. Savonarola niekada nebandė kariauti su Romos kurija. Jis norėjo padaryti galą popiežių, kuriems labiau rūpėjo jų turtai ir valdžia nei Dievas, nuodėmėms.
1494 m. Prancūzijos Karoliui VIII įsiveržus į Florenciją, valdantieji Medičiai buvo nušalinti. Savonarola tapo naujuoju miesto vadovu - ir kaip pasaulietinis vadovas, ir kaip kunigas. Jis Florencijoje įkūrė gana modernią demokratinę respubliką. Savonarola norėjo paversti Florenciją Dievui atsidavusiu miestu, gera "krikščioniška ir religinga respublika". Florencijoje homoseksualumas buvo priimtinas, ir daugelis jų buvo svarbūs žmonės. Vienas pirmųjų Savonarolos įstatymų buvo sodomiją paskelbti nusikaltimu, už kurį būtų baudžiama mirtimi.
1497 m. jis su savo pasekėjais išėjo į Signatrijos aikštę ir pradėjo deginti veidrodžius, kosmetiką, nepadorius paveikslus, pagoniškas knygas, žaidimų stalus, muzikos instrumentus, gražias sukneles, moterų skrybėles, amoralių ir senovinių poetų kūrinius. Jie taip pat degino kai kurių garsių dailininkų, tokių kaip Sandro Botticelli ir Michelangelo, paveikslus. Šis įvykis dabar vadinamas "Tuštybių ugnimi".
Savonarolos statula Feraroje, Italijoje.
Savonarolos egzekucijos paveikslas Signorijos aikštėje.
Kritimas
Florencija netrukus pavargo nuo Savonarolos. Miestas tapo nelaiminga vieta gyventi. Savonarolos pažadai, kad Dievas pakeis padėtį mieste, neišsipildė, o jo pranašystės apie pasaulio pabaigą nepasitvirtino. Per jo 1497 m. gegužės 4 d. pamokslą Kristaus žengimo į dangų dieną gatvėse sukilo jaunuolių grupės, žmonės pradėjo dainuoti ir šokti, vėl atsidarė smuklės. Riaušės virto revoliucija.
Ekskomunikacija ir egzekucija
1497 m. gegužės 13 d. popiežius Aleksandras VI Savonarolą ekskomunikavo. 1498 m. Aleksandras pareikalavo jį suimti ir įvykdyti mirties bausmę. Balandžio 8 d. kareiviai užpuolė San Marco vienuolyną ir po kruvino mūšio Savonarolos sargybiniai ir tikinčiųjų rėmėjai buvo nužudyti. Jis pasidavė ir kelias ateinančias savaites buvo kankinamas, kad būtų priverstas sakyti, jog yra kaltas dėl erezijos, korupcijos ir kitų nusikaltimų Bažnyčiai.
Egzekucijos dieną jis buvo išvestas į Signorijos aikštę kartu su Fra Silvestro ir Fra Domenico da Pescia, dviem Savonarolos religingais draugais. Iš jų buvo atimti dvasininkų drabužiai, jie buvo pavadinti eretikais ir schizmatikais. Trys vyrai buvo prikalti prie kryžių ir sudeginti gyvi. Savonarola mirė toje pačioje vietoje, kur sudegino paveikslus ir knygas.
Niccolò Machiavelli, "Princo" autorius, taip pat matė ir rašė apie egzekuciją. Medičiai netrukus vėl perėmė Florencijos kontrolę.
Atminimo lenta rodo Savonarolos egzekucijos vietą Florencijos Signorijos aikštėje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Girolamo Savonarola?
A: Girolamo Savonarola buvo italų dominikonų kunigas, Florencijos vadovas nuo 1494 m. iki egzekucijos 1498 m.
K: Kuo išgarsėjo Savonarola?
A: Savonarola išgarsėjo tuo, kad degino knygas ir naikino, jo nuomone, amoralų meną.
K: Kokia buvo Savonarolos pozicija dėl dvasininkų ir Romos Bažnyčios moralinio sugedimo?
A: Savonarola buvo kunigas, bet jis pamokslavo prieš dvasininkijos ir Romos Bažnyčios moralinį sugedimą.
K: Kas buvo pagrindinis Savonarolos priešas?
A: Pagrindinis Savonarolos priešas buvo popiežius Aleksandras VI.
K: Ar Savonarola buvo protestantas?
A: Savonarola kartais laikomas Martyno Liuterio ir protestantiškosios reformacijos pirmtaku, tačiau jis išliko pamaldus katalikas.
K: Ar yra judėjimas už Savonarolos kanonizaciją?
A: Taip, XX a. Romos katalikų bažnyčioje, ypač tarp dominikonų, ėmė kurtis judėjimas už "Frà Savonarola" kanonizaciją.
K: Kodėl Savonarolos beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų?
A: Savonarolos beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų, kurie mano, kad Savonarolos išpuoliai prieš popiežių buvo sunkus nusikaltimas.
