Girolamo Savonarola — Florencijos pamokslininkas ir knygų deginimo simbolis

Girolamo Savonarola — kontroversiškas Florencijos pamokslininkas: knygų deginimo simbolis, reformacijos pirmtakas ir ginčų dėl kanonizacijos centras.

Girolamo Savonarola (1452 m. rugsėjo 21 d. - 1498 m. gegužės 23 d.) – italų dominikonų kunigas, Florencijos vadovas nuo 1494 m. iki egzekucijos 1498 m. Savonarola išgarsėjo knygų deginimu ir, jo nuomone, amoralaus meno naikinimu. Savonarola buvo kunigas, tačiau pamokslavo prieš dvasininkijos ir Romos Bažnyčios moralinį sugedimą. Pagrindinis jo priešas buvo popiežius Aleksandras VI. Kartais jis laikomas Martyno Liuterio ir protestantiškosios reformacijos pirmtaku, tačiau išliko pamaldus Romos katalikas.

Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas

Girolamo gimė Ferraroje 1452 m. ir dar jaunuoliu įstojo į dominikonų ordiną. Studijavo ir dėstė teologiją, o vėliau buvo pasiųstas į Florenciją, kur įsitvirtino vienuolyne San Marco. Jo pamokslai pasižymėjo griežtu asketiškumu, moraliniu pasipiktinimu ir pranašiška leksika; jis dažnai perspėjo apie Dievo rūstybę ir ragino atgailauti.

Pakilimas Florencijoje (1494–1496)

1494 m., kai Italiją užgriuvo karai ir Medici šeima turėjo sprukti iš Florencijos, Savonarola įgavo didelę politinę įtaką. Jis tapo vienu svarbiausių respublikos dvasinių vadų ir jo idėjos padėjo formuoti naują, griežtesnį viešąjį gyvenimą. Jo šalininkai vadinti piagnoni, o priešininkai – arrabbiati.

„Vanity“ laužai ir kultūros kova

„Vanity laužai“ (laikomi populiaria legenda) tapo Savonarolos simboliu: vieši renginiai, kuriuose būdavo deginami prabangos daiktai – veidrodžiai, prabangūs drabužiai, azartiški žaidimai, kai kurie sekuliarūs tekstai, o kartais ir meno kūriniai. Istoriškai tie laužai labiau buvo nukreipti prieš pasaulietiškas ir „amoraliąsias“ vertybes, o ne vien tik prieš literatūrą; tačiau knygų deginimas liko svarbiu išraiškos simboliu.

Konfliktas su Romos kurija ir nuosmukis

Savonarolos atviras prieštaravimas popiežiui Aleksandrui VI ir Romos moralinė kritika galiausiai sukėlė konfrontaciją su Bažnyčia. Jo pranašystės ir politiniai sprendimai, taip pat kai kurios klaidingai išsipildžiusios prognozės, palaipsniui sukūrė priešiškumą ir abejones net tarp jo rėmėjų. 1497–1498 m. padėtis Florencijoje pablogėjo: daugiausia tam įtakos turėjo vidaus politiniai konfliktai ir spaudimas iš Romos.

Teismas, egzekucija ir kūno likimas

1498 m. Savonarola buvo sulaikytas, kaltinamas erezija, melagingomis pranašystėmis ir politiniu maištu. Jam buvo paskirta teismo procedūra, kurios metu, pasak daugelio istorinių šaltinių, jis buvo kankintas ir iš jo buvo išgauta prisipažinimo forma; vėliau jis tą prisipažinimą atsiėmė. 1498 m. gegužės 23 d. jis buvo nuteistas ir viešai pakartas bei sudegintas Piazza della Signoria Florencijoje; jo pelenys, pasak liudijimų, buvo išmesti į Arno upę.

Raštija ir poveikis

Savonarola paliko gausią pamokslų ir aforizmų kolekciją. Jo įtaka Florencijos žmogiškajai, politinei ir kultūrinei raidai buvo reikšminga: trumpam pasikeitė miesto moralės normas, pokyčiai paliesto meną ir literatūrą. Dalis menininkų bei mecenatų paliko Florenciją arba keitė temas, manydami, kad religija turi užimti svarbesnę vietą kūryboje.

Po mirties: kanonizacijos judėjimas ir ginčai

XX amžiuje Romos katalikų bažnyčioje, ypač tarp dominikonų, ėmė kilti judėjimas už "Frà Savonarola" kanonizaciją. Daugelis mano, kad jo ekskomunikacija ir egzekucija nebuvo teisėtos. Tačiau jo beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų, manančių, kad Savonarolos išpuoliai prieš popiežių buvo sunkus nusikaltimas.

Įvertinimas ir istorinė reikšmė

Savonarola tebėra ginčytina figūra: vieni jį laiko ideale užuojautos ir moralinio atgimimo simboliu, kiti – fanatiku, kurio dievobaimingumas peraugdavo į autoritarinę prievartą. Istorikai pabrėžia, kad jis buvo svarbus pereinamasis balsas tarp vėlyvojo viduramžių religingumo ir vėlesnių reformų, o jo veikla atskleidžia, kaip religija, politika ir kultūra galėjo susipinti Renesanso Italijoje.

Santrauka: Girolamo Savonarola – sudėtinga ir prieštaringai vertinama asmenybė: kunigas-pranašas, Florencijos reformatorius ir kultūros konfliktų katalizatorius, kurio gyvenimas baigėsi tragiškai, o palikimas iki šiol kelia diskusijas Bažnyčioje ir istorikų bendruomenėje.

Florence

1475 m. Savonarola tapo dominikonų vienuoliu ir įstojo į San Domenico vienuolyną Bolonijoje. Studijavo teologiją. 1479 m. išvyko į Santa Maria degli Angeli vienuolyną. 1482 m. dominikonai išsiuntė jį į Florenciją, "jo likimo miestą". Po penkerių metų grįžo į Boloniją, kur tapo "studijų magistru".

1490 m. jis grįžo į Florenciją ir pradėjo pamokslauti apie pasaulio pabaigą. Jis turėjo regėjimų ir pranašysčių, kurias, kaip pats sakė, jam perdavė Dievas ir šventieji. Kelios nelaimės jo pranašystes pavertė tikrove. Jis kalbėjo apie žlungančią valdančiosios Medičių šeimos galią. Savonarola niekada nebandė kariauti su Romos kurija. Jis norėjo padaryti galą popiežių, kuriems labiau rūpėjo jų turtai ir valdžia nei Dievas, nuodėmėms.

1494 m. Prancūzijos Karoliui VIII įsiveržus į Florenciją, valdantieji Medičiai buvo nušalinti. Savonarola tapo naujuoju miesto vadovu - ir kaip pasaulietinis vadovas, ir kaip kunigas. Jis Florencijoje įkūrė gana modernią demokratinę respubliką. Savonarola norėjo paversti Florenciją Dievui atsidavusiu miestu, gera "krikščioniška ir religinga respublika". Florencijoje homoseksualumas buvo priimtinas, ir daugelis jų buvo svarbūs žmonės. Vienas pirmųjų Savonarolos įstatymų buvo sodomiją paskelbti nusikaltimu, už kurį būtų baudžiama mirtimi.

1497 m. jis su savo pasekėjais išėjo į Signatrijos aikštę ir pradėjo deginti veidrodžius, kosmetiką, nepadorius paveikslus, pagoniškas knygas, žaidimų stalus, muzikos instrumentus, gražias sukneles, moterų skrybėles, amoralių ir senovinių poetų kūrinius. Jie taip pat degino kai kurių garsių dailininkų, tokių kaip Sandro Botticelli ir Michelangelo, paveikslus. Šis įvykis dabar vadinamas "Tuštybių ugnimi".

Savonarolos statula Feraroje, Italijoje.


Savonarolos egzekucijos paveikslas Signorijos aikštėje.

Ekskomunikacija ir egzekucija

1497 m. gegužės 13 d. popiežius Aleksandras VI Savonarolą ekskomunikavo. 1498 m. Aleksandras pareikalavo jį suimti ir įvykdyti mirties bausmę. Balandžio 8 d. kareiviai užpuolė San Marco vienuolyną ir po kruvino mūšio Savonarolos sargybiniai ir tikinčiųjų rėmėjai buvo nužudyti. Jis pasidavė ir kelias ateinančias savaites buvo kankinamas, kad būtų priverstas sakyti, jog yra kaltas dėl erezijos, korupcijos ir kitų nusikaltimų Bažnyčiai.

Egzekucijos dieną jis buvo išvestas į Signorijos aikštę kartu su Fra Silvestro ir Fra Domenico da Pescia, dviem Savonarolos religingais draugais. Iš jų buvo atimti dvasininkų drabužiai, jie buvo pavadinti eretikais ir schizmatikais. Trys vyrai buvo prikalti prie kryžių ir sudeginti gyvi. Savonarola mirė toje pačioje vietoje, kur sudegino paveikslus ir knygas.

Niccolò Machiavelli, "Princo" autorius, taip pat matė ir rašė apie egzekuciją. Medičiai netrukus vėl perėmė Florencijos kontrolę.

Atminimo lenta rodo Savonarolos egzekucijos vietą Florencijos Signorijos aikštėje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Girolamo Savonarola?

K: Kuo išgarsėjo Savonarola?

K: Kokia buvo Savonarolos pozicija dėl dvasininkų ir Romos Bažnyčios moralinio sugedimo?

K: Kas buvo pagrindinis Savonarolos priešas?

K: Ar Savonarola buvo protestantas?

K: Ar yra judėjimas už Savonarolos kanonizaciją?

K: Kodėl Savonarolos beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų?

Paieška pagal raidę