Girolamo Savonarola (1452 m. rugsėjo 21 d. - 1498 m. gegužės 23 d.) – italų dominikonų kunigas, Florencijos vadovas nuo 1494 m. iki egzekucijos 1498 m. Savonarola išgarsėjo knygų deginimu ir, jo nuomone, amoralaus meno naikinimu. Savonarola buvo kunigas, tačiau pamokslavo prieš dvasininkijos ir Romos Bažnyčios moralinį sugedimą. Pagrindinis jo priešas buvo popiežius Aleksandras VI. Kartais jis laikomas Martyno Liuterio ir protestantiškosios reformacijos pirmtaku, tačiau išliko pamaldus Romos katalikas.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Girolamo gimė Ferraroje 1452 m. ir dar jaunuoliu įstojo į dominikonų ordiną. Studijavo ir dėstė teologiją, o vėliau buvo pasiųstas į Florenciją, kur įsitvirtino vienuolyne San Marco. Jo pamokslai pasižymėjo griežtu asketiškumu, moraliniu pasipiktinimu ir pranašiška leksika; jis dažnai perspėjo apie Dievo rūstybę ir ragino atgailauti.
Pakilimas Florencijoje (1494–1496)
1494 m., kai Italiją užgriuvo karai ir Medici šeima turėjo sprukti iš Florencijos, Savonarola įgavo didelę politinę įtaką. Jis tapo vienu svarbiausių respublikos dvasinių vadų ir jo idėjos padėjo formuoti naują, griežtesnį viešąjį gyvenimą. Jo šalininkai vadinti piagnoni, o priešininkai – arrabbiati.
„Vanity“ laužai ir kultūros kova
„Vanity laužai“ (laikomi populiaria legenda) tapo Savonarolos simboliu: vieši renginiai, kuriuose būdavo deginami prabangos daiktai – veidrodžiai, prabangūs drabužiai, azartiški žaidimai, kai kurie sekuliarūs tekstai, o kartais ir meno kūriniai. Istoriškai tie laužai labiau buvo nukreipti prieš pasaulietiškas ir „amoraliąsias“ vertybes, o ne vien tik prieš literatūrą; tačiau knygų deginimas liko svarbiu išraiškos simboliu.
Konfliktas su Romos kurija ir nuosmukis
Savonarolos atviras prieštaravimas popiežiui Aleksandrui VI ir Romos moralinė kritika galiausiai sukėlė konfrontaciją su Bažnyčia. Jo pranašystės ir politiniai sprendimai, taip pat kai kurios klaidingai išsipildžiusios prognozės, palaipsniui sukūrė priešiškumą ir abejones net tarp jo rėmėjų. 1497–1498 m. padėtis Florencijoje pablogėjo: daugiausia tam įtakos turėjo vidaus politiniai konfliktai ir spaudimas iš Romos.
Teismas, egzekucija ir kūno likimas
1498 m. Savonarola buvo sulaikytas, kaltinamas erezija, melagingomis pranašystėmis ir politiniu maištu. Jam buvo paskirta teismo procedūra, kurios metu, pasak daugelio istorinių šaltinių, jis buvo kankintas ir iš jo buvo išgauta prisipažinimo forma; vėliau jis tą prisipažinimą atsiėmė. 1498 m. gegužės 23 d. jis buvo nuteistas ir viešai pakartas bei sudegintas Piazza della Signoria Florencijoje; jo pelenys, pasak liudijimų, buvo išmesti į Arno upę.
Raštija ir poveikis
Savonarola paliko gausią pamokslų ir aforizmų kolekciją. Jo įtaka Florencijos žmogiškajai, politinei ir kultūrinei raidai buvo reikšminga: trumpam pasikeitė miesto moralės normas, pokyčiai paliesto meną ir literatūrą. Dalis menininkų bei mecenatų paliko Florenciją arba keitė temas, manydami, kad religija turi užimti svarbesnę vietą kūryboje.
Po mirties: kanonizacijos judėjimas ir ginčai
XX amžiuje Romos katalikų bažnyčioje, ypač tarp dominikonų, ėmė kilti judėjimas už "Frà Savonarola" kanonizaciją. Daugelis mano, kad jo ekskomunikacija ir egzekucija nebuvo teisėtos. Tačiau jo beatifikacijai ir kanonizacijai priešinasi daugelis jėzuitų, manančių, kad Savonarolos išpuoliai prieš popiežių buvo sunkus nusikaltimas.
Įvertinimas ir istorinė reikšmė
Savonarola tebėra ginčytina figūra: vieni jį laiko ideale užuojautos ir moralinio atgimimo simboliu, kiti – fanatiku, kurio dievobaimingumas peraugdavo į autoritarinę prievartą. Istorikai pabrėžia, kad jis buvo svarbus pereinamasis balsas tarp vėlyvojo viduramžių religingumo ir vėlesnių reformų, o jo veikla atskleidžia, kaip religija, politika ir kultūra galėjo susipinti Renesanso Italijoje.
Santrauka: Girolamo Savonarola – sudėtinga ir prieštaringai vertinama asmenybė: kunigas-pranašas, Florencijos reformatorius ir kultūros konfliktų katalizatorius, kurio gyvenimas baigėsi tragiškai, o palikimas iki šiol kelia diskusijas Bažnyčioje ir istorikų bendruomenėje.
