Hepatitas C

Požymiai ir simptomai

Hepatitas C sukelia ūmius simptomus (simptomai prasideda greitai arba trunka neilgai) tik 15 % sergančiųjų. Dažniau užsikrėtusiems žmonėms pasireiškia lengvi (nesunkūs) ir neaiškūs (nelabai specifiniai) simptomai, pavyzdžiui, sumažėjęs apetitas (nesinori valgyti), nuovargis (jaučiasi pavargę), pykinimas (norisi vemti), raumenų ar sąnarių skausmas, svorio kritimas. Kartkartėmis užsikrėtusiam asmeniui gali atsirasti gelta (kai žmogaus oda pagelsta - tai ženklas, kad kepenys veikia ne visai gerai). Jei hepatitas C negydomas, 10-50 % užsikrėtusiųjų (1-5 iš 10) išnyksta savaime. Taip dažniau nutinka jaunoms moterims nei kitiems užsikrėtusiems žmonėms.

Lėtinė infekcija

Aštuoniasdešimt procentų (arba 8 iš 10) hepatito C virusu užsikrėtusių žmonių suserga lėtine infekcija (infekcija nepagerėja ir tęsiasi ilgą laiką). Dauguma jų per pirmuosius infekcijos dešimtmečius patiria labai mažai simptomų arba jų nejaučia, nors lėtinis hepatitas C gali sukelti nuovargį (jaučiasi pavargę). Tačiau daugelį metų užsikrėtusiems žmonėms hepatitas C gali sukelti rimtų problemų, tokių kaip kepenų cirozė ir kepenų vėžys. Hepatitas C sukelia kepenų cirozę 10-30 % (nuo 10 iki 30 iš 100) žmonių, kurie buvo užsikrėtę daugiau kaip 30 metų. Hepatitu C užsikrėtusiems žmonėms yra didesnė tikimybė susirgti kepenų ciroze, jei jie yra vyrai; jei jie yra alkoholikai; jei jie taip pat serga hepatitu B arba ŽIV. Cirozė pati savaime gali sukelti rimtų problemų, tačiau dėl jos taip pat padidėja tikimybė susirgti kitomis sunkiomis ligomis. Pavyzdžiui, ciroze sergantys žmonės dvidešimt kartų dažniau serga kepenų vėžiu (kasmet kepenų vėžiu suserga apie 1-3 % žmonių). Hepatitu C sergantiems žmonėms, kurie yra alkoholikai, tikimybė susirgti kepenų vėžiu yra dar didesnė - 100 kartų didesnė. Tarp visų žmonių 27 % visų kepenų cirozės atvejų ir 25 % visų kepenų vėžio atvejų sukelia hepatitas C.

Kepenų cirozė gali sukelti daug įvairių simptomų. Kai kurie iš šių simptomų yra aukštas kraujospūdis venose, kurios eina į kepenis; skysčio kaupimasis pilvo ertmėje, vadinamas ascitu; lengvas mėlynių susidarymas arba kraujavimas; didesnės nei įprastai venos, ypač skrandžio ir stemplės; gelta (odos pageltimas); smegenų pažeidimas.

Poveikis už kepenų ribų

Hepatitas C taip pat gali sukelti kai kurias retas problemas (problemas, kurios nepasitaiko labai dažnai), kurios paveikia ne tik kepenis, bet ir kitas kūno dalis. Viena iš retų problemų, kurias gali sukelti hepatitas C, yra Sjögreno sindromas - autoimuninis sutrikimas (arba sutrikimas, kai organizmo gynybinė sistema puola pati save). Hepatitas C taip pat gali sukelti mažesnį nei įprastai trombocitų kiekį kraujyje (kraujo dalis, dėl kurios kraujas kreša; neturėdamas pakankamai trombocitų, žmogus gali turėti kraujavimo problemų arba gali pradėti kraujuoti ir nebegalėti sustoti. Kitos retos problemos, kurias gali sukelti hepatitas C, yra lėtinės (ilgai trunkančios) odos ligos, ne Hodžkino limfoma (vėžio rūšis) ir diabetas (kai žmogaus organizmas negamina arba nenaudoja pakankamai insulino - svarbaus hormono, kontroliuojančio cukraus kiekį kraujyje).

Priežastis

Hepatitą C sukelia hepatito C virusas (HCV). Pagal mokslinę virusų pavadinimų sistemą hepatito C virusas priklauso hepacivirusų genčiai, priklausančiai Flaviviridae šeimai. Yra septyni pagrindiniai HCV tipai, vadinami "genotipais". Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmasis HCV genotipas sukelia 70 % visų hepatito C atvejų (arba 7 iš 10 atvejų); antrasis genotipas sukelia 20 % (arba 2 iš 10 atvejų); o kiekvienas iš kitų genotipų sukelia 1 % (arba 1 iš 100 atvejų). Pirmasis genotipas taip pat labiausiai paplitęs Pietų Amerikoje ir Europoje.

Transmisija

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse hepatitu C dažniausiai užsikrečiama vartojant intraveninius narkotikus (švirkščiant narkotikus į veną, naudojant adatą, kuria jau naudojosi hepatitu C sergantis asmuo). Besivystančiose šalyse dauguma žmonių hepatitu C užsikrečia perpilant kraują (kai jiems duodamas kraujas, paimtas iš asmens, sergančio hepatitu C) arba gaunant medicininę pagalbą su įrankiais, kurie buvo nepakankamai išvalyti po to, kai jais buvo naudotasi su asmeniu, sergančiu hepatitu C. 20 % visų hepatito C atvejų (arba 1 iš 5 atvejų) nėra žinoma, kas sukėlė infekciją, tačiau manoma, kad daugelį šių atvejų sukėlė intraveninių narkotikų vartojimas.

Intraveninių narkotikų vartojimas

Daugelyje pasaulio šalių intraveninių (intraveninių) narkotikų vartojimas (narkotikų švirkštimas į veną adata) yra pagrindinis hepatito C rizikos veiksnys (tai reiškia, kad dėl jo žmonės dažniau užsikrečia šia liga). Vienas tyrimas, kurio metu buvo apžvelgtos 77 šalys, parodė, kad 25 iš šių šalių (įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas) 60-80 % (arba 6-8 iš 10) visų intraveninių narkotikų vartotojų sirgo hepatitu C. ir Kinijoje. Dvylikoje tyrime dalyvavusių šalių daugiau kaip 80 % visų intraveninių narkotikų vartotojų sirgo hepatitu C. Manoma, kad visame pasaulyje net dešimt milijonų intraveninių narkotikų vartotojų serga hepatitu C; daugiausia jų yra Kinijoje (1,6 mln.), Jungtinėse Valstijose (1,5 mln.) ir Rusijoje (1,3 mln.). Tyrimai taip pat parodė, kad tose vietose, kur yra daug intraveninių narkotikų vartotojų, žmonės dažniau serga hepatitu C. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose kaliniai nuo dešimties iki dvidešimties kartų dažniau nei bendra populiacija (žmonės apskritai) serga hepatitu C. Manoma, kad taip yra dėl to, kad kaliniai dažniau daro tai, dėl ko jiems kyla didelė rizika užsikrėsti hepatitu C, pavyzdžiui, vartoja intraveninius narkotikus ir darosi tatuiruotes su netinkamai išvalytais įrankiais.

Sveikatos priežiūros poveikis

Žmonės rizikuoja užsikrėsti hepatitu C, jei jiems perpilamas kraujas (kai žmogui duodamas kito žmogaus kraujas), kraujo produktai (kurių sudėtyje yra kraujo ar jo dalių) arba persodinami organai (kai žmogui, kuriam reikia naujo organo, duodamas kito žmogaus organas), jei šie dalykai nebuvo patikrinti (arba ištirti) dėl hepatito C viruso. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1992 m. taikoma visuotinė patikra, t. y. visas kraujas ir organai, prieš atiduodant juos kitam asmeniui, yra ištiriami. Iki tol hepatito C virusą turėjo maždaug vienas iš 200 kraujo vienetų, o nuo 1992 m. - tik vienas iš 10 000-10 000 000 kraujo vienetų. Priežastis, dėl kurios rizika vis dar yra maža, o ne iš viso nėra rizikos, yra ta, kad žmogaus kraujyje hepatito C virusas nustatomas tik praėjus maždaug 11-70 dienų po užsikrėtimo. Taigi retkarčiais atrankinės patikros testai gali neaptikti asmens infekcijos, jei asmuo hepatitu C užsikrėtė likus mažiau nei 11-70 dienų iki kraujo davimo. Nors hepatito C atrankinė patikra veikia labai gerai, kai kuriose šalyse dėl išlaidų vis dar neatliekami kraujo ir organų donorystės tyrimai dėl šios ligos.

Kartais sveikatos priežiūros darbuotojas netyčia įsiduria adata, kuria buvo gydomas hepatitu C sergantis asmuo.Tokiu atveju sveikatos priežiūros darbuotojas turi nedidelę tikimybę (apie 1,8 %) užsikrėsti. Didesnė tikimybė, kad darbuotojas užsikrės, jei adata, kuria buvo įsidurta, buvo tuščiavidurė arba jei adata įsidūrė giliai į jo odą. Hepatito C virusas taip pat gali plisti, jei užsikrėtusio asmens gleivės prisiliečia prie kito asmens kraujo; tačiau rizika, kad taip nutiks, yra maža. Virusas negali plisti, jei užsikrėtusio asmens gleivės paliečia kito asmens nepažeistą odą (sveiką ir nepažeistą odą be žaizdų).

Hepatitu C taip pat galima užsikrėsti (arba išplisti) per ligoninės įrangą, kuri buvo nepakankamai išvalyta po to, kai buvo naudota infekuotam asmeniui. Hepatitas C gali plisti per pakartotinai naudojamas adatas, švirkštus ir vaistų buteliukus (arba talpyklas), per infuzinius maišelius (kurie naudojami vaistams pumpuoti į žmogaus organizmą) ir per chirurginę įrangą, kuri nėra sterili (arba švari ir be mikrobų). Egipte, kuriame infekcijos lygis yra didžiausias pasaulyje, medicinos ir odontologijos įstaigos, kuriose taikomi prasti priežiūros ir švaros standartai, yra dažniausia hepatito C plitimo priežastis.

Lytiniai santykiai

Mokslininkai nežino, ar hepatitas C gali būti perduodamas (arba plintantis) per lytinius santykius. Hepatitu C dažniau užsikrečia žmonės, kurie užsiima didelės rizikos lytiniais santykiais (lytiniai veiksmai, dėl kurių yra daug didesnė tikimybė užsikrėsti hepatitu C). Tačiau nežinoma, ar taip yra dėl šių žmonių seksualinio elgesio, ar dėl to, kad šie žmonės taip pat vartojo intraveninius narkotikus. Neatrodo, kad yra kokia nors rizika, jog hepatitas C gali plisti per lytinius santykius tarp heteroseksualios poros (vyro ir moters; paprastai vadinamos "heteroseksualia" pora), jei nė vienas iš asmenų neturi lytinių santykių su kuo nors kitu. Panašu, kad hepatito C plitimo rizika yra, jei vienas asmuo jau serga lytiškai plintančia infekcija, pavyzdžiui, ŽIV arba lytinių organų opalige, arba jei du žmonės santykiauja taip, kad padaro žaizdų išangės kanalo gleivinėje (pavyzdžiui, analinis įsiskverbimas - vienas asmuo įkiša savo varpą į kito asmens išangę). Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė teigia, kad dauguma žmonių, norėdami apsisaugoti nuo užsikrėtimo hepatitu C, turi naudoti prezervatyvus tik tuo atveju, jei turi daugiau nei vieną lytinį partnerį.

Kūno auskarai

Tatuiruotes darantys žmonės maždaug du-tris kartus dažniau užsikrečia hepatitu C. Taip gali nutikti dėl nesterilių (nešvarių ar be mikrobų) įrankių arba dėl to, kad tatuiruotėms naudojami dažai yra užkrėsti (į juos pateko hepatito C virusas).

Ypač didelė tikimybė platinti hepatitą C yra tatuiruotėms ar kūno auskarams, kurie buvo atlikti iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio arba kuriuos darė žmonės, kurie nėra profesionalai (ne specialistai), nes jie greičiausiai naudojo nesterilius įrankius. Atrodo, kad didesnės tatuiruotės taip pat kelia didesnę riziką užsikrėsti hepatitu C. Rizika užsikrėsti hepatitu C labai didelė kalėjimuose; Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik pusė visų kalinių dalijasi nesteriliais tatuiruočių darymo įrankiais. Tačiau jei tatuiruotė atliekama licencijuotoje verslo vietoje (kuri turi laikytis įrankių valymo ir ligų plitimo prevencijos taisyklių), rizikos užsikrėsti hepatitu C nuo tatuiruotės beveik nėra.

Kontaktas su krauju

Kadangi hepatitas C plinta per sąlytį kraujas-kraujas, asmeninės priežiūros įrankiai, kurie liečiasi su krauju, pavyzdžiui, skustuvai, dantų šepetėliai, manikiūro ar pedikiūro įranga arba bet koks kitas sąlytis kraujas-kraujas, gali platinti ligą, jei jais dalijamasi. Kad išvengtų hepatito C plitimo, žmonės turėtų būti atsargūs su įpjovimais, žaizdomis ar bet kuo kitu, kas sukelia kraujavimą. Hepatitas C neplinta per atsitiktinius kontaktus, pavyzdžiui, apkabinimą, bučiavimąsi ar dalijimąsi valgymo ar maisto gaminimo indais.

Perdavimas iš motinos vaikui

Nors taip nutinka nedažnai, nėščia moteris, serganti hepatitu C, gali užkrėsti šia liga savo kūdikį, kai jis gimsta, arba savo vaisių, kol ji yra nėščia. Taip nutinka mažiau nei 10 % visų nėštumų (mažiau nei 1 iš 10 nėštumų). Jei nėščia moteris serga hepatitu C, nieko negalima padaryti, kad tikimybė, jog ji užkrės savo kūdikį šia liga, būtų mažesnė. Jei moteris ilgai gimdo (kūdikio gimdymo procesas), yra didesnė tikimybė, kad kūdikis užsikrės gimdymo metu. Neatrodo, kad žindymas platintų ligą. Tačiau gydytojai teigia, kad užsikrėtusi motina neturėtų maitinti krūtimi, jei jos speneliai yra įtrūkę ir kraujuoja arba jos virusinis krūvis (hepatito C viruso kiekis kraujyje) yra didelis.

Hepatito C infekcija Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal šaltinį

Diagnozė

Yra keletas skirtingų tyrimų, kuriais galima diagnozuoti hepatitą C (arba tvirtai pasakyti, kad asmuo serga šia liga). Šie tyrimai vadinami HCV antikūnų, ELISA, Western blot ir kiekybiniais HCV RNR tyrimais. Metodas, vadinamas polimerazės grandinine reakcija (PGR), gali parodyti, kad asmuo turi hepatito C viruso RNR (viruso genetinio plano dalį) praėjus 1-2 savaitėms po užsikrėtimo. Tyrimai, kuriais ieškoma hepatito C antikūnų (kuriuos organizmas gamina kovai su liga), negali būti atliekami taip greitai po užsikrėtimo, nes antikūnams susiformuoti ir pasireikšti gali prireikti daug daugiau laiko.

Asmuo serga lėtiniu hepatitu C, jei jis yra užsikrėtęs hepatito C virusu ilgiau nei šešis mėnesius. Kadangi lėtiniu hepatitu C užsikrėtusiems žmonėms dažnai dešimtmečius nepasireiškia jokie simptomai, gydytojai dažnai jį diagnozuoja atlikdami kepenų funkcijos tyrimus (kuriais tikrinama, kaip gerai veikia kepenys) arba atlikdami įprastinius (reguliarius) didelės rizikos asmenų tyrimus. Tyrimais negalima nustatyti, ar infekcija yra ūminė, ar lėtinė.

Kraujo tyrimai

Hepatito C tyrimas paprastai pradedamas kraujo tyrimais, kuriais, taikant fermentinės imunoanalizės metodą, ieškoma antikūnų prieš hepatito C virusą. Jei šis tyrimas teigiamas (rodo, kad organizmas gamina antikūnus kovai su hepatito C virusu), asmuo tiriamas antrą kartą, kad įsitikintų, jog rezultatai yra teisingi, ir sužinotų, kiek infekcija yra rimta. Rezultatai patvirtinami naudojant metodą, vadinamą rekombinantiniu imunoblotu, o HCV RNR polimerazės grandininė reakcija parodo, kiek rimta yra infekcija. Jei imunobloto tyrimas teigiamas, bet hepatito C viruso RNR nerandama, tai rodo, kad asmuo turėjo infekciją, tačiau ji išnyko gydant arba savaime. Jei imunobloto rezultatas neigiamas, tai rodo, kad imunoanalizė (pirmasis tyrimas) buvo klaidinga ir asmuo nėra užsikrėtęs hepatitu C. Praėjus 6-8 savaitėms po užsikrėtimo, imunoanalizės tyrimo rezultatas būna teigiamas.

Pirmuoju hepatito C infekcijos laikotarpiu kepenų fermentai gali pakisti; vidutiniškai jie pradeda didėti praėjus septynioms savaitėms po užsikrėtimo. Kepenų fermentai paprastai neturi įtakos tam, kiek sunki yra asmens infekcija.

Biopsija

Kepenų biopsija vadinamas tyrimas gali parodyti, ar žmogaus kepenys pažeistos ir kaip stipriai jos pažeistos hepatito C. Tačiau ši procedūra kelia tam tikrą riziką. Biopsijos metu gydytojas paima nedidelį gabalėlį paciento kepenų, kad galėtų jas ištirti. Biopsija paprastai parodo tris pagrindinius kepenų pokyčius. Vienas iš jų - kepenų audinyje atsiranda limfocitų (baltųjų kraujo kūnelių rūšis). Kitas - limfoidiniai folikulai (nedidelės masės arba patinimai) išryškėja portalo triadoje, kepenų dalyje. Trečiasis - tai tulžies latakų pokyčiai (jais tulžis, gaminama kepenyse ir reikalinga maistui virškinti, patenka į kitas kūno dalis). Atliekama daug kraujo tyrimų, kuriais bandoma nustatyti, kiek pažeistos paciento kepenys, kad nereikėtų atlikti biopsijos ir išvengti jos rizikos.

Atranka

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje tik 5-50 proc. užsikrėtusiųjų (arba 5-50 iš 100) žino, kad serga hepatitu C. Gydytojai siūlo žmonėms, kuriems yra didelė rizika susirgti šia liga, įskaitant žmones, turinčius tatuiruočių, pasitikrinti. Taip pat siūloma tikrintis žmonėms, kurių kepenų fermentų kiekis yra padidėjęs (didelis), nes dažnai tai yra vienintelis požymis, kad žmogus serga lėtiniu hepatitu. Jungtinėse Amerikos Valstijose nerekomenduojama atlikti įprastinės atrankinės patikros (tikrinti visus).

Prevencija

Nuo 2012 m. nėra vakcinos, kuri padėtų išvengti hepatito C. Mokslininkai kuria vakcinas, kai kurie jų daro pažangą. Hepatito C plitimo galima išvengti taikant kelias strategijas, pavyzdžiui, adatų keitimo programas (kur intraveninių narkotikų vartotojai gali gauti švarių adatų, kuriomis virusas neplistų) ir gydymą nuo piktnaudžiavimo narkotikais. Jei šios strategijos taikomos kartu, rizika, kad intraveninių narkotikų vartotojai užsikrės hepatitu C, sumažėja maždaug 75 %. Užkertant kelią hepatito C plitimui nacionaliniu lygmeniu (kiekvienoje šalyje) svarbu tikrinti kraujo donorus, taip pat sveikatos priežiūros įstaigose taikyti universalias atsargumo priemones. (Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros darbuotojai su kiekvienu pacientu elgiasi taip, tarsi jis sirgtų hepatitu C, visada mūvi pirštines, tinkamai valo įrangą ir steriliai saugo daiktus, kad ligos neplistų.) Šalyse, kuriose nėra pakankamai sterilių švirkštų, kad kiekvienam pacientui būtų galima naudoti naują adatą, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turėtų leisti vaistus per burną, o ne švirkščiant (naudojant adatą), kad adatų nereikėtų naudoti pakartotinai.

Gydymas

Hepatito C virusas sukelia lėtinę infekciją 50-80 % užsikrėtusiųjų (arba 5-8 iš 10 užsikrėtusiųjų). Apie 40-80 % šių atvejų (arba 4-8 iš 10) išnyksta po gydymo. Nors taip beveik niekada neatsitinka, lėtinis hepatitas C kartais gali išnykti savaime, be gydymo. Gydytojai pataria lėtiniu hepatitu C sergantiems žmonėms vengti vartoti alkoholį ir vaistus, kurie gali būti toksiški (arba nuodingi) kepenims. Jie taip pat siūlo lėtinėmis infekcijomis sergantiems žmonėms skiepytis nuo hepatito A ir hepatito B. Žmonėms, sergantiems kepenų ciroze, taip pat reikėtų atlikti ultragarsinius tyrimus dėl kepenų vėžio.

Vaistai

Jei dėl hepatito C viruso infekcijos asmeniui yra kepenų pakitimų (kepenų pakitimų, kurie nėra normalūs), jis turi būti gydomas. Pirmasis taikomas gydymas yra vaistas, vadinamas pegiliuotu interferonu, skiriamas kartu su antivirusiniu (virusą naikinančiu) vaistu ribavirinu. Šie vaistai skiriami 24 arba 48 savaites, priklausomai nuo to, kokio tipo hepatito C virusu asmuo serga. Apie 50-60 proc. gydomų žmonių būklė pagerėja. Žmonių, sergančių 1 genotipo hepatito C virusu, gydymas gali būti dar geresnis, jei kartu su ribavirinu ir peginterferonu alfa skiriamas kitas vaistas - bocepreviras arba telapreviras. Šalutinis poveikis gydant yra dažnas; pusei gydomų žmonių pasireiškia į gripą panašūs simptomai, o trečdaliui - emocinės problemos. Gydymas veikia geriau, jei jis skiriamas per pirmuosius šešis mėnesius, nei po to, kai hepatitas C tampa lėtiniu. Jei žmogus užsikrečia nauja infekcija ir ji neišnyksta po aštuonių ar dvylikos savaičių, gydytojai paprastai siūlo skirti pegiliuoto interferono dar 24 savaites. Sergantiems talasemija (kraujo liga) ribavirinas atrodo naudingas gydymas, tačiau dėl jo pacientams dažniau prireikia kraujo perpylimo (kai jiems reikia duoti kito asmens kraujo). Kai kurie alternatyviosios medicinos šalininkai teigia, kad alternatyvūs gydymo būdai, tokie kaip pieno raugerškis, ženšenis ir koloidinis sidabras, gali būti naudingi sergant hepatitu C. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad bet koks alternatyvus gydymas turi kokį nors poveikį hepatito C virusui.

Tikėtinas rezultatas

Priklausomai nuo hepatito C viruso genotipo, žmonės skirtingai reaguoja į gydymą. Apie 40-50 proc. žmonių, turinčių 1 genotipą, gauna gerą, stabilų atsaką po 8-48 savaičių gydymo. Apie 70-80 proc. 2 ir 3 genotipais sergančių žmonių geras ir stabilus atsakas būna po 24 savaičių gydymo. Apie 65 % žmonių, turinčių 4 genotipą, geras ir stabilus atsakas būna po 48 savaičių gydymo. Duomenų apie tai, kaip gerai veikia gydymas 6 genotipo liga sergantiems žmonėms, šiuo metu nėra daug. Esama įrodymų, kurie nagrinėja rezultatus po 48 savaičių gydymo, taikant tas pačias vaistų dozes kaip ir 1 genotipu sergantiems žmonėms.

Epidemiologija

Lėtiniu hepatitu C serga 130-170 mln. žmonių, arba apie 3 proc. visų pasaulio gyventojų. 3-4 mln. žmonių užsikrečia per metus. Kasmet nuo hepatito C sukeltų ligų miršta daugiau kaip 350 000 žmonių. 20-ajame amžiuje žmonių, sergančių hepatitu C, skaičius labai išaugo dėl kelių skirtingų priežasčių. Daugiau žmonių vartoja intraveninius narkotikus. Be to, daugiau žmonių gauna medicininę pagalbą su nesterilia medicinine įranga, o vaistai dažniau leidžiami į veną.

Jungtinėse Amerikos Valstijose hepatitu C serga apie 2 proc. žmonių, o per metus užregistruojama nuo 35 000 iki 185 000 naujų atvejų. Nuo 1990-ųjų Vakaruose sergamumo rodikliai sumažėjo dėl to, kad pagerėjo kraujo patikra prieš perpylimą. Kasmet nuo HCV Jungtinėse Valstijose miršta nuo 8000 iki 10 000 žmonių. Tikimasi, kad šis mirtingumo rodiklis didės, nes žmonės, užsikrėtę perpilant kraują iki HCV ištyrimo, suserga ir miršta.

Kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse užsikrėtimo rodikliai yra didesni. Tarp šalių, kuriose infekcijos lygis labai aukštas, yra Egiptas (22 %), Pakistanas (4,8 %) ir Kinija (3,2 %). Aukštas sergamumo lygis Egipte siejamas su šiuo metu nutraukta masine šistosomozės gydymo kampanija, kurios metu buvo naudojami netinkamai sterilizuoti stikliniai švirkštai.

Hepatito C paplitimas pasaulyje 1999 m.


Pagal neįgalumą pakoreguoti gyvenimo metai dėl hepatito C 2004 m. 100 000 gyventojų      nėra duomenų <10 10-15 10-15 15-20 20-25 25-30 30-35      35-40      40-45      45-50      50-75      75–100      >100

Istorija

XX a. septintojo dešimtmečio viduryje Harvey J. Alteris, Nacionalinio sveikatos instituto Transfuzinės medicinos departamento Infekcinių ligų skyriaus vadovas, ir jo tyrėjų grupė įrodė, kad dauguma hepatito atvejų po kraujo perpylimo nėra susiję su hepatito A ar B virusais. Nepaisant šio atradimo, tarptautiniai moksliniai tyrimai, kuriais siekta nustatyti virusą, kitą dešimtmetį buvo nesėkmingi. 1987 m. Michaelas Houghtonas, Qui-Limas Choo ir George'as Kuo iš "Chiron Corporation", bendradarbiaudami su Dr. D. W. Bradley iš Ligų kontrolės ir prevencijos centro, panaudojo naują molekulinio klonavimo metodą nežinomam organizmui identifikuoti ir diagnostiniam testui sukurti. 1988 m. Alteris patvirtino virusą, patikrinęs jo buvimą ne A ir ne B hepatito mėginių grupėje. 1989 m. balandį HCV atradimas buvo paskelbtas dviejuose straipsniuose žurnale "Science". Šis atradimas labai pagerino diagnostiką ir antivirusinį gydymą. 2000 m. daktarams Alteriui ir Houghtonui buvo įteiktas Laskerio apdovanojimas už klinikinius medicinos tyrimus už "novatorišką darbą, padėjusį atrasti virusą, sukeliantį hepatitą C, ir sukurti atrankos metodus, kurie sumažino su kraujo perpylimu susijusio hepatito riziką JAV nuo 30 % 1970 m. iki beveik nulinės 2000 m.".

Bendrovė "Chiron" pateikė keletą patentų dėl viruso ir jo diagnostikos. Konkuruojanti CDC patento paraiška buvo atmesta 1990 m. po to, kai "Chiron" sumokėjo 1,9 mln. dolerių CDC ir 337 500 dolerių Bradley. 1994 m. Bredlis padavė "Chiron" į teismą, siekdamas pripažinti patentą negaliojančiu, įtraukti jį į patentą kaip bendraautorių, atlyginti žalą ir gauti pajamas iš autorinio atlyginimo. 1998 m., pralaimėjęs bylą apeliaciniame teisme, jis ieškinio atsisakė.

Visuomenė ir kultūra

Pasaulinis hepatito aljansas koordinuoja Pasaulinę hepatito dieną, kuri kasmet minima liepos 28-ąją. Hepatito C ekonominiai kaštai yra dideli tiek asmeniui, tiek visuomenei. Jungtinėse Amerikos Valstijose 2003 m. buvo apskaičiuota, kad vidutinės išlaidos, susijusios su šia liga per visą gyvenimą, siekia 33 407 JAV dolerius, o 2011 m. kepenų transplantacija kainavo apie 200 000 JAV dolerių. Kanadoje antivirusinio gydymo kurso kaina 2003 m. siekė net 30 000 Kanados dolerių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose 1998 m. išlaidos siekė nuo 9200 iki 17 600 JAV dolerių. Daugelyje pasaulio regionų žmonės negali sau leisti gydytis antivirusiniais vaistais, nes neturi draudimo arba jų turimas draudimas neapmoka antivirusinių vaistų.

Moksliniai tyrimai

2011 m. duomenimis, šiuo metu kuriama apie šimtas vaistų nuo hepatito C. Tarp šių vaistų yra vakcinos hepatitui gydyti, imunomoduliatoriai ir ciklofilinų inhibitoriai. Šie potencialiai nauji gydymo būdai atsirado dėl geresnio hepatito C viruso supratimo.