Pakistano monarchija (1947–1956): konstitucinė Sandraugos karalystė

Pakistano monarchija buvo Pakistano dominijos valdymo forma 1947–1956 m. Pagal šią sistemą Pakistanas buvo nepriklausoma Sandraugos karalystė, kurios valstybės vadovas buvo paveldimas konstitucinis monarchas. Monarchas — tuo laikotarpiu Jungtinės Karalystės monarchas — buvo bendras kelioms Sandraugos valstybėms; jo teisinis statusas ir sosto paveldėjimas buvo reglamentuoti Konstitucijoje ir istoriniuose teisės aktuose, įskaitant 1701 m. Atsiskaitymo aktą. Kasdieniame valstybės valdyme monarcho funkcijas vykdė Pakistano generalgubernatorius, veikiantis pagal šalies ministrų patarimus, bet išlaikantis tam tikras rezervines (konstitucines) galias.

Konstitucinė padėtis ir monarcho vaidmuo

Pakistano monarchija susiformavo pagal 1947 m. Indijos nepriklausomybės aktą, kuriuo Jungtinės Karalystės parlamentas padalijo Britų Indiją į dvi atskiras valstybes — Indiją ir Pakistaną. Abiem valstybėms pradžioje buvo numatyta dominionų konstitucinė forma: nepriklausomas parlamentinis valdymas su bendru monarchu kaip formaliniu valstybės vadovu. Monarcho pareigos Pakistane buvo daugiausia ceremoninės ir konstitucinės, o vykdomosios valdžios praktikoje ėmėsi generalgubernatorius, pasitelkęs ministrų kabinetą. Monarcho sosto paveldėjimas ir teisinės nuostatos sekė senąsias britų paveldėjimo normas — įskaitant 1701 m. Atsiskaitymo aktą.

Valstybės vadovai: monarchai ir generalgubernatoriai

Per visą monarchijos laikotarpį Pakistano monarchai buvo:

• Karalius Jurgis VI (George VI) — iki 1952 m.;
• Karalienė Elžbieta II (Elizabeth II) — nuo 1952 m. iki monarchijos panaikinimo 1956 m.

Monarchą šalyje atstovavo generalgubernatorius, kurių pareigas faktiškai vykdė šie asmenys:

• M. A. Jinnah (Muhammad Ali Jinnah) — pirmasis generalgubernatorius, 1947–1948 m.;
• Khawaja Nazimuddin — 1948–1951 m.;
• Malik Ghulam Muhammad — 1951–1955 m.;
• Iskander Mirza — 1955–1956 m. (vėliau tapo pirmuoju šalies prezidentu).

Šie generalgubernatoriai dažnai turėjo reikšmingą įtaką politiniams sprendimams, ypač kai šalis susidūrė su valdymo krizėmis, partijų nesutarimais ir permainomis po vyriausybių žlugimų.

Perėjimas į Respubliką

1956 m. kovo 23 d. Pakistanas priėmė pirmąją nuolatinę konstituciją ir oficialiai panaikino monarchiją: šalis tapo Tautų Sandraugos respublika. Nuo tada valstybės vadovu tapo prezidentas, ir Pakistanas nutraukė asmeninį unijų modelį su Jungtine Karalyste. Verta paminėti, kad perėjimas į respubliką nepažeidė šalies narystės Sandraugoje — Pakistanas išsaugojo ryšius su kitomis Sandraugos valstybėmis, kol vėliau (po 1971 m. Rytų Pakistano atsiskyrimo) 1972 m. laikinai pasitraukė iš Sandraugos; vėl įstojo 1989 m.

Istorinė reikšmė ir pasekmės

Pakistano monarchijos laikotarpis žymi pereinamąjį šalies savarankiškumo etapą: tai buvo laikotarpis, kai nauja valstybė bandė suderinti kolonijinį paveldą, parlamentarines institucijas ir regioninę įvairovę. Monarchijos sistema suteikė teisinį ir ceremoninį stabilumą pirmosioms vyriausybėms, tačiau politinės krizės, lyderių netektys ir administracinės problemos paskatino siekti nuolatinės konstitucinės tvarkos — tai ir lėmė perėjimą į respubliką 1956 m.

Ši trumpa monarchijos fazė yra svarbi Pakistano konstitucinės istorijos dalis: ji paaiškina, kaip ir kodėl šalies politinė sistema vystėsi link prezidentinio modelio bei koks buvo ryšys tarp šalies ir platesnės Tautų Sandraugos bendruomenės XX a. viduryje.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia buvo Pakistano administracinio regiono administravimo forma 1947-1956 m.?

Klausimas: Kas šiuo laikotarpiu buvo valstybės vadovas?

K: Kaip buvo sukurta Pakistano monarchija?

K: Kaip buvo nustatytas sosto paveldėjimas?

K: Kada Pakistanas priėmė naują konstituciją ir tapo respublika?

Paieška pagal raidę