Australazijos ekozona — apibrėžimas, flora, fauna ir Wallace’o linija

Australazijos zona yra ekologinis regionas, atitinkantis Australazijos geografinį regioną. Jame dominuoja ilgai izoliavusis augalijos ir gyvūnijos paveldas, todėl daug rūšių čia yra endeminės. Šiaurinė Australazijos ekozono riba žymima Wallace'o linija, kuri atskiria ją nuo Indomalajų ekozono.

Geografinis aprėptis

Ekozoną sudaro Australija, Naujosios Gvinėjos sala (įskaitant Papua Naująją Gvinėją ir Indonezijos Papua provinciją). Be to, į Australazijos ekozoną patenka rytinė Indonezijos salyno dalis ir daugelis Ramiojo vandenyno salų.

Mažosioms saloms priklauso rytinė Indonezijos salyno dalis, įskaitant Sulavesio salą, Molukų salas (Indonezijos Maluku ir Šiaurės Maluku provincijos), Lomboko, Sumbavos, Sumbos, Floreso ir Timoro salas, dažnai vadinamas Mažosiomis Sundų salomis (Wallacea regionu).

Australazijos ekozonai taip pat priklauso kelios Ramiojo vandenyno salų grupės, įskaitant Bismarko salyną, Vanuatu, Saliamono salas ir Naująją Kaledoniją. Naujoji Zelandija ir ją supančios salos sudaro savitą Australazijos ekozonos subregioną. Likusi Indonezijos dalis priklauso Indomalajų ekozonai.

Geologinė ir evoliucinė praeitis

Australazijos žemyninė plokštė kadaise buvo prijungta prie Antarktidos kaip Gondvanos superkontinento dalis. Ilgą laiką izoliuota plokštė leido vystytis unikaliai augalijai ir gyvūnijai, todėl šiame regione gausu endeminių grupių.

Flora

Australazijos augalija daugiausia atspindi Gondvanos paveldą: vyrauja tokios giminės kaip eukaliptai (Eucalyptus), akacijos (wattles), Proteaceae šeimos augalai. Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose pietinėse salose išlikusios medžių grupės, pavyzdžiui, Nothofagus, taip pat liudija senąsias ryšio linijas su kitomis Pietų pusrutulio floromis.

Fauna

Dėl ilgos izoliacijos Australazijos ekozonoje dominavo grynos evoliucinės linijos. Ekozonoje gyvena vietinės unikalios gyvūnų grupės: yra vietinių vienaląsčių gyvūnų ir labai nedaug vietinių eutrinių žinduolių istorinių (placentinių) grupių palikuonių. Praktikoje tai reiškia, kad vienaląsčiai (monotrematai) — pvz., vandensvargis (platypus) ir echnidnės — yra tarp seniausių vietinių žinduolių, o tradiciniai placentiniai žinduoliai ilgą laiką nebuvo šioje teritorijoje įsitvirtinę.

Beveik visi vietiniai žinduoliai (išskyrus vienaląsčius) yra marsupilamiai — kengūros, užkariukai, koalos ir kt. Placentiniai žinduoliai atvyko vėliau: fosiliniai radiniai rodo, kad nuo mioceno, kai Australija priartėjo prie Azijos, regione pasirodė pirmieji laisvai skraidantys žinduoliai — šikšnosparniai, o vėliau atsirado ir įvairūs graužikai, o prieš maždaug 1 mln. metų – žiurkės. Ši informacija pagrįsta iškastiniais duomenimis.

Žmogaus įtaka taip pat pakeitė fauną: prieš kelis tūkstančius metų žmonės atsivežė gyvūnų, pvz., dingo, o per pastaruosius ~200 metų įvedė ir daug kitų invazinių rūšių — peles, žiurkes, kates, šunis, triušius ir kt., kurie smarkiai paveikė vietines ekosistemas. Naujosios Zelandijos ir mažųjų Ramiojo vandenyno salų fauna rodė kitokį modelį: ten natūraliai trūko žinduolių (išskyrus šikšnosparnius), todėl paukščiai ir ropliai užėmė pagrindines ekologines nišas (pvz., kiwi, kakapo, kiti endeminiai paukščiai).

Wallace’o linija ir biogeografinės ribos

Alfredas Raselas Volisas (Alfred Russell Wallace) pirmasis aprašė aiškią biologinę ribą tarp rytinės Azijos ir Australazijos faunų. Wallace'o linija eina tarp salų, kurių faunos kilmė ir charakteris skiriasi: šiaurėje vyrauja Indomalajų elementai, pietuose — Australazijos. Istoriškai ji buvo nustatyta kaip schema, kuri, tarp kitų dalykų, skiria salas tarp Lomboko (Australazija) ir Balio (Indomalaja).

Regionai tarp Wallace'o ir Lydekkerio linijų (dažnai vadinami Wallacea) turi mišrią fauną ir flora, nes tai yra pereinamasis juostos ruožas su dideliu endemizmų lygiu. Išmanymas apie šias biogeografines ribas padeda suprasti rūšių pasiskirstymą, migracijos kelius ir biologinės įvairovės išsaugojimą šiame unikaliame pasaulio regione.

Wallace'o linija skiria Australijos ir Pietryčių Azijos fauną. Pilkai pažymėtas tikėtinas sausumos plotas paskutinio ledynmečio metu, kai jūros lygis buvo daugiau kaip 110 m žemesnis nei dabar. Atkreipkite dėmesį, kad gilus Lomboko sąsiaurio vanduo tarp Balio ir Lomboko salų sudarė vandens barjerą net ir tada, kai žemesnis jūros lygis jungė dabar atskirtas salas ir sausumos masyvus abiejose pusėse.

Australazijos ekologinė zona pagal WWF

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Australazijos zona?

A: Australazijos zona - tai ekologinis regionas, kuris atitinka Australazijos geografinį regioną, įskaitant Australiją, Naująją Gvinėją ir kaimynines salas.

K: Kokios mažesnės salos priklauso šiai ekologinei zonai?

A: Į šią ekologinę zoną patenka mažesnės salos, esančios rytinėje Indonezijos salyno dalyje, įskaitant Sulavesį, Molukų salas (Maluku ir Šiaurės Maluku), Lomboką, Sumbavą, Sumbą, Floresą ir Timorą.

K.: Kokios kitos Ramiojo vandenyno salų grupės priklauso šiai ekozonai?

A: Kitos Ramiojo vandenyno salų grupės, priklausančios šiai ekologinei zonai, yra Bismarko salynas, Vanuatu, Saliamono salos ir Naujoji Kaledonija.

K: Kaip Australija atsiskyrė nuo Antarktidos kaip Gondvanos superkontinento dalis?

A: Australija atsiskyrė nuo Antarktidos kaip Gondvanos superkontinento dalis dėl milijonus metų trukusio žemynų dreifo.

K: Kokie vietiniai žinduoliai gyvena Australazijos ekozonoje?

A: Australazijos ekozonoje gyvena du vienaląsčiai ir nėra vietinių euterinių žinduolių; beveik visi vietiniai žinduoliai (išskyrus du vienaląsčius) yra marsupilamiai.

K: Kada Australijos fosilijose pirmą kartą pasirodė placentiniai žinduoliai?

A: Australijos fosilijose placentiniai žinduoliai pirmą kartą pasirodė maždaug prieš 15 mln. metų.

K: Kur yra Alfredo Raselo Voliso (Alfred Russell Wallace) nustatyta riba, skirianti Indomalajaus ir Australazijos ekzonas? A: Alfredo Raselo Voliso (Alfred Russell Wallace) linija, skirianti Indomalajų ir Australazijos ekzonas, eina tarp Lomboko (Australazija) ir Balio (Indomalajus).