Naujosios Zelandijos fauna: unikalūs endeminiai paukščiai, ropliai ir apsauga

Atraskite Naujosios Zelandijos unikalią fauną: endeminiai paukščiai, retieji ropliai ir jų apsauga — įkvepiančios istorijos ir veiksmai išsaugojimui.

Naujosios Zelandijos gyvūnai turi neįprastą ir ilgą evoliucinę istoriją. Svarbu žinoti, kad salos buvo Gondvanos dalis ir nuo jos atsiskyrė prieš maždaug 84 mln. metų (84 mln. m.). Dėl ilgos geografinės izoliacijos Naujojoje Zelandijoje išliko kai kurie senoviniai gyvūnai ir augalai, o kitos rūšys atskubėjo vėlesniais laikotarpiais. Šalis ypač žinoma dėl sausumos paukščių, kurių kai kurios rūšys buvo labai stambios (moa), tačiau daug jų išnyko po žmogaus atėjimo.

Unikalios ekologinės nišos ir paukščiai

Milijonus metų salose nebuvo vietinių žinduolių plėšrūnų, todėl daug ekologinių nišų, kurios kituose regionuose užimamos žinduolių, čia buvo užimtos vabzdžių ir paukščių. Dėl to Naujojoje Zelandijoje atsirado daug neskraidančių paukščių, iš kurių iki šių dienų išliko tokios ikoniškos rūšys kaip kiviai ir kakapo. Taip pat salose gyveno ir kitos stambių paukščių rūšys bei įvairūs endeminiai medžių žolėdžiai ir naktiniai plėšrūnai, kai kurių iš jų likučiai matomi tik fosilijose.

Vienas iš pavyzdžių — didžiulis plėšrusis paukštis Haasto erelis, kuris medžiojo moasus. Daugelyje ekosistemų paukščiai tapo pagrindiniais rūšimis, atliekančiomis tokias funkcijas kaip sėklų sklaida, dirvožemio vėdinimas ir bestuburių kontrolė.

Ropliai ir "gyvosios fosilijos"

Naujojoje Zelandijoje gyvena nemažai endeminių roplių: apie 60 driežų rūšių (maždaug 30 gekonų ir 30 skinkų). Taip pat čia yra keturios varlių rūšys (visos retos ir nykstančios).

Ypatingą vietą užima tuataros — dvi tuatarų rūšys iš genties Sphenodon, vienintelė išlikusi savo būrio roplys. Šios gyvosios fosilijos išliko beveik nenukitusios milijonus metų; jų linija klestėjo jau prieš 200 mln. metų. Sudarant jo genomo žemėlapį nustatyta, kad ši rūšis turi apie penkis–šešis milijardus bazinių porų DNR sekos. Dabar tuataros natūraliai gyvena tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, Kuko sąsiaurio salose ir Plentų įlankoje, o jos atkūrimui vykdomos specialios apsaugos programos.

Žmogaus atėjimas ir invaziniai žinduoliai

Žmonės į Naująją Zelandiją atvyko mažiau nei prieš 1300 metų. Prieš juos šalyje natūraliai gyveno tik skraidantys riešutai — šikšnosparniai (kurie čia skraidė), ir jūrinių žinduolių populiacijos, tokios kaip audinės bei jūrų liūtai (kurie čia plaukiojo). Tai reiškė, kad daugelis sausumos ekologinių nišų buvo pajėgios būti užpildytos paukščių ar bestuburių veikla.

Polinezietiški kolonistai atsivežė polinezietišką žiurkę (kiore) ir šunį, o vėliau europiečiai įvedė savo prijaukintus gyvūnus. Iš šių invazinių rūšių žiurkės, šeškai, katės, stauridės ir vėlgi šunys padarė didelę žalą vietinei faunai. Dėl jų daug vietinių paukščių, roplių ir varlių rūšių nuslydo į brinkstančių sąrašus arba visiškai išnyko.

Vėliau iš Australijos buvo įvežti oposumai, skirti kailių pramonei, o iš Europos - elniai kaip medžiojami gyvūnai. Tiek oposumai, tiek antžeminiai žinduoliai smarkiai pakenkė daugelio paukščių gyvenamajai aplinkai miškuose, sunaikindami lizdus, jaunus paukščius ir maisto išteklius.

Apsaugos strategijos ir atkūrimo projektai

Nuo XX a. vidurio ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais Naujojoje Zelandijoje intensyviai vystomos apsaugos priemonės, skirtos atkurti ir išsaugoti endemines rūšis. Strategijos apima:

• invazinių žinduolių eradikaciją nuo salų ir uždarytų žemės lopinėlių,
• aptvertų teritorijų ir „predatorių įrodytų“ tvorų statybą,
• kovos su plėšrūnais metodų diegimą (gaudyklių tinklai, biologiniai kontrolės būdai ir kt.),
• uždarų populiacijų auginimą nelaisvėje ir perkėlimą į saugias vietas,
• biologinę saugą (biosecurity) — prevenciją, draudimus ir patikrinimus, kad nebūtų dar kartą įvežamos naujos invazinės rūšys.

Viena iš sėkmingų iniciatyvų — invazinių žinduolių šalinimas iš tam tikrų pakrančių ir salų. Kai kuriose žemyno dalyse žinduoliai visiškai naikinami aptvertose teritorijose, kad būtų sukurtos „ekologinės salos“ žemyninėje dalyje. Kaip pavyzdį galima paminėti Karori laukinės gamtos rezervatą Velingtono mieste (žinomas kaip Zealandia), kur įrengus nuo žinduolių apsaugančią tvorą ir atlikus invazinių rūšių pašalinimą buvo rasta ir išvežta apie toną negyvų oposumų ir kitų invazinių žinduolių; tai leido gerokai pagerinti vietinių paukščių ir kitų rūšių sąlygas. Panašūs projektai vykdomi ir kitose vietovėse, pavyzdžiui, Maungatautari atkūrimo projekte.

Visuomenės ir institucijų vaidmuo

Apsaugos darbai dažnai reiškia bendradarbiavimą tarp vyriausybinių organizacijų, vietinių bendruomenių, maorių ir nevyriausybinių organizacijų. Programos apima ne tik praktinius žingsnius invazijų kontrolėje, bet ir švietimą, piliečių mokymą, savanorių įtraukimą į gaudyklių tinklą ir piliečių mokslą (citizen science) stebėjimams bei duomenų rinkimui.

Ateities iššūkiai

Svarbūs iššūkiai lieka — užtikrinti ilgalaikę apsaugą nuo naujų invazijų, finansinį palaikymą ilgalaikėms programoms, klimato kaitos poveikį ir kraštovaizdžio fragmentaciją. Vis dėlto Naujoji Zelandija yra pasaulio lyderė daugelyje saugomų praktikos sričių ir jos patirtis dažnai yra pavyzdys kitoms saloms bei regionams, kovojantiems su invazinėmis rūšimis ir siekiantiems atkurti natūralią ekologinę pusiausvyrą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia yra Naujosios Zelandijos gyvūnų istorija?

K: Kuo Naujoji Zelandija yra gerai žinoma?

K: Kas buvo pagrindinis moasų plėšrūnas?

K: Prieš kiek laiko Naujoji Zelandija atsiskyrė nuo Gondvanos?

K: Ar Naujojoje Zelandijoje yra vietinių žinduolių plėšrūnų?

K: Kokios rūšies gyvūnai yra moa?

K: Kaip moa apsisaugodavo, kol į salas neatvyko plėšrūnai?

Paieška pagal raidę