Postimpresionizmas: apibrėžimas, ypatybės ir žymiausi menininkai

Postimpresionizmas: kas tai, pagrindinės ypatybės ir žymiausi menininkai — Cezanne'as, Gauguinas, van Gogas ir kiti. Sužinokite modernizmo ištakas ir stilių bruožus.

Autorius: Leandro Alegsa

14-12-2025 22:28

Postimpresionizmas – tai meno reiškinys ir terminas, apimantis įvairius vėlyvojo XIX a. ir ankstyvojo XX a. dailininkų požiūrius, kilusius iš impresionizmo tradicijų, tačiau juos reikšmingai perdirbusius. Terminas plačiau įsigalėjo po to, kai 1910 m. jį pavartojo britų dailininkas ir meno kritikas Rogeris Fry'us; tų pačių metų parodoje "Manė ir postimpresionistai" Fry'us suformulavo idėją, kad tam tikri XIX a. pabaigos kūrėjai sudaro naują, impresionizmą peržengusią raiškos kryptį.

Postimpresionizmas dažniausiai datuojamas maždaug nuo 1886 iki pirmojo XX a. dešimtmečio. Šie dailininkai matė prancūzų impresionistų darbus ir iš jų perėmė darbą su šviesa, kasdienės tematikos interesą bei ryškias spalvas, tačiau siekė giliau struktūruoti paveikslą, išreikšti subjektyvias emocijas arba taikyti griežtesnes komponavimo prielaidas.

Pagrindinės ypatybės

Formos ir struktūros akcentas: daug postimpresionistų, ypač Paulis Cezanne'as, stengėsi atstatyti ryšį tarp gamtos ir geometrijos – jie analizavo formas, siekė pabrėžti tūrio ir erdvės principus.
Subjektyvumas ir emocija: menininkai, tokie kaip Vincentas van Gogas, naudojo spalvą ir potėpį kaip jausminio intensyvumo priemonę.
Technikos ir eksperimentai: taškų sistema (taip vadinama pointilizmo ar divisionizmo technika, kurią vystė Georges'as Seurat), storas dažų sluoksnis (impasto), linijų kontūravimas, nenatūralios ar simbolinės spalvos.
Stiliaus įvairovė: skirtingi menininkai ėjo savo keliu – nuo „primitivizmo“ paieškų (Paulis Gauguinas) iki dekoratyvinių sprendimų ir plakatinės estetikos (Henri Toulouse'as-Lautrecas).
Nėra vieningos doktrinos: postimpresionistai nesudarė vieningos grupės ar manifesto; juos siejo tik bendras noras peržengti impresionizmo ribas ir išplėtoti naujas raiškos galimybes.

Žymiausi menininkai ir jų indėlis

Paulis Cezanne'as – pabrėžė struktūrą ir geometriją gamtoje; jo darbai tapo vienu iš pagrindinių kubizmo ir moderniosios tapybos ištakų.
Paulis Gauguinas – siekė paprastesnės, simbolinės formos ir spalvos, vystė sintetišką, „primitivišką“ estetiką, domėjosi egzotiškomis temomis ir dekoratyvumu.
Vincentas van Gogas – garsus dėl energingo, matomo potėpio, intensyvių ir emocionalių spalvų derinių; jo darbuose dažnai atsiskleidžia vidinis patyrimas ir dramatinė ekspresija.
Georges'as Seurat – sukūrė pointilizmo (divisionizmo) techniką, grindžiamą spalvų optiniu mišiniu ir moksliniais spalvų teorijos principais.
Henri Toulouse'as-Lautrecas – užfiksavo Paryžiaus naktinį gyvenimą, spektaklius ir plakatus; jo grafikos ir plakatų kalba darė didelę įtaką vizualiosioms komunikacijos formoms.
Henri Rousseau ("Le Douanier") – savamokslis dailininkas, kurio naivus, sapniškas stilius ir kompozicijų grynumas vėliau įkvėpė avangardą.
Picasso ir Braque'as – nors jų vardai dažniau siejami su kubizmu, juos stipriai paveikė postimpresionistas Cezanne'as; ši įtaka padėjo vystytis kubistiniam matymo būdui.

Įtaka ir paveldas

Postimpresionistų eksperimentai su forma, spalva ir kompozicija atvėrė kelią įvairioms XX a. modernizmo kryptims: fovizmui, kubizmui, simbolizmui ir abstrakcijai. Jie parodė, kad spalva gali būti ne tik apšvietimo ir momento fiksavimo priemonė, bet ir savarankiška išraiškos forma. Kaip pastebėjo meno istorikas John Rewald, nors terminas „postimpresionizmas“ nėra absoliučiai tikslus ir apima labai įvairius menininkus, jis yra patogus apibūdinti šių perėjimo metų raiškos įvairovę.

Santrauka

Postimpresionizmas nėra vieninga mokykla ar stilius, o greičiau kelių tyrinėjimų ir tendencijų rinkinys: tiek analitinis formos nagrinėjimas, tiek subjektyvus spalvos ir potėpio pasireiškimas. Ši sritis suvaidino svarbų vaidmenį vedant meną nuo XIX a. realistinių ir optinių eksperimentų prie XX a. abstraktesnių ir konceptualesnių paieškų.

Georges'as Seurat, "Sekmadienio popietė Didžiojoje Žatoje"(1886)

Atlikėjai

PaulisCezanne'as draugavo su Claude'u Monet ir kitais dailininkais impresionistais, savo paveikslus rodydavo impresionistų parodose. Tačiau po kurio laiko jo stilius tapo visiškai kitoks nei jų. Jis pradėjo tapyti peizažą spalvotomis plokštumomis. (Plokštuma - tai plokščias paviršius). Jo idėjos konstruoti paveiksluose daiktus iš spalvinių plokštumų paveikė kitus dailininkus, pavyzdžiui, Pablo Picasso ir Georges'ą Braque'ą, tapyti paveikslus kubizmo stiliumi.

Paulis Gauguinas mėgo tapyti labai ryškiomis spalvomis ir plokščiais raštais. Jis dažnai tapė kaimo žmones ryškiais drabužiais. Vincentas van Gogas susipažino su Gogenu ir pakvietė jį gyventi kartu, kad jie galėtų dalytis idėjomis apie tapybą. Tačiau tai nepasiteisino, ir van Gogas labai nusivylė. Gogenas paliko Prancūziją ir išvyko gyventi į Taičio salą, kur tapė žmones. Jo idėjos apie spalvas ir raštus padarė įtaką kitiems dailininkams, pavyzdžiui, Henri Matisse'ui, tapyti ryškiaspalvius paveikslus fovizmo stiliumi.

Vincentas van Gogas, kaip ir Gogenas, tapė ryškiomis spalvomis. Jo stilius labai skiriasi nuo Gogeno stiliaus, nes jis dažnai dažus ant drobės tepė trumpais potėpiais, kuriuose daug banguojančių linijų. Jo stilius labai skiriasi nuo bet kurio kito dailininko stiliaus. Van Gogas didžiąją gyvenimo dalį kentėjo nuo psichinės ligos ir niekada nepardavė nė vieno paveikslo. Manoma, kad jo tapymo būdui įtakos turėjo liga. Kitus dailininkus paveikė jo kūryba, nes jie jautė, kad gali laisvai "išreikšti savo jausmus" paveiksluose, užuot stengęsi tapyti realistiškai. Viena dailininkų grupė, kuriai van Goghas ir Gogenas darė įtaką, buvo tapytojai ekspresionistai.

Henri Toulouse-Lautrec buvo turtingas, bet ligotas ir neįgalus vyras, kuris gyveno Paryžiuje ir tapė žmones, sutiktus naktiniuose klubuose, kavinėse ir teatruose. Jis puikiai piešė, todėl dauguma jo paveikslų nutapyti plonais dažais, todėl iš tikrųjų tai yra piešiniai dažais. Kai kurie iš jų yra piešiniai pastele. Tulūzas Lotrekas sukūrė daug portretų ir Paryžiaus "naktinio gyvenimo" scenų. Jis taip pat sukūrė daugybę plakatų pramogoms reklamuoti.

Georges Seurat, kaip ir Cezanne'as, buvo impresionistų draugas. Kaip ir jie, jis domėjosi šviesos poveikiu spalvai. Jis tyrinėjo šviesą ir eksperimentavo tapydamas paveikslus šimtais mažų ryškių spalvų taškelių. Seurat tapybos stilius vadinamas puantilizmu.

Henri Rousseau buvo dar vienas dailininkas, pažinojęs impresionistus. Jis dirbo rinkliavų rinkėju, todėl draugai jį vadino Le Douanier, muitininku. Tapyba jam buvo pomėgis. Nors kartais tapydavo portretus, dauguma jo paveikslų yra iš jo vaizduotės ir primena sapnus. Jis niekada neturėjo jokių pamokų, todėl jo paveikslai yra gana vaikiški. Taip tapantys dailininkai vadinami naiviaisiais dailininkais.

Paulis Cezanne'as, Maudynės

Tulūzos-Lotreko

Įtaka

Visi postimpresionistai skirtingai eksperimentavo su impresionistų idėjomis. Dauguma svarbių XX a. meno krypčių (stilių) susiformavo iš jų kūrybos. Nors postimpresionistai savo gyvenimo metais nebuvo gerai žinomi, jie tapo tokie garsūs, kad XXI a. jų paveikslai parduodami už milijonus dolerių.

Galerija

Paspauskite ant kiekvieno paveikslėlio, kad jį padidintumėte ir pamatytumėte, kaip kiekvienas dailininkas naudojo teptuko potėpius ir spalvas.

Henri Toulouse-Lautrec, "Moulin Rouge", (1895 m.) Dailininkas paliko savo turtingus namus ir išvyko gyventi į Monmartrą Paryžiuje, kur tapė barų ir teatrų žmones.

Paul Gauguin, Arearea (1891 m.). Gogenas paliko Paryžių ir išvyko gyventi į Taityje esančias salas, kur tapė žmones, jų ryškius drabužius ir papročius.

Edouard'as Vuillard'as, Theodore'o Duret'o portretas, (1812 m.). Vuillard'as vaizduoja figūrą supančias sienas, stalus, knygas ir popierius, tarsi žiūrovas stovėtų kambaryje.

Vincentas van Gogas, "Autoportretas" (1889 m.) Van Gogas nutapė save besisukančiame fone, kuris gali reikšti jo mintis.

Tulūzas Lotrekas, "Maudantis moteris" (1896 m.). Toulouse-Lautrec'as nutapė figūrą taip, kad svarbus jos "siluetas" (kontūras).

Paul Gauguin, Moterys paplūdimyje (1891 m.). Gogenas nutapė šias moteris taip, kad svarbios būtų formos, spalvos ir raštai.

Georges Seurat, "Bec du Hoc prie Grandkamp" (1893 m.). Seurat ilgai kruopščiai tapė šią sceną mažais taškeliais.

Vincentas van Gogas, Kalnai, San Remy, (1889 m.). Van Gogas tapė greitai banguojančiomis linijomis, todėl peizažas atrodo tarsi judantis.

Paulis Gauguinas, "Taičio peizažas" (1893 m.). Gogenas dažniausiai tapė žmones, bet kartais nutapydavo ryškiaspalvių peizažų.

Paul Cezanne, Mont Sainte Victoire (1905). Cezanne'as šį kalną tapė daugybę kartų iš įvairių kampų ir skirtingomis šviesomis.

Vincentas van Gogas, "Žvaigždėta naktis virš Ronos upės" (1888 m.) Van Gogas nutapė tikrąjį pasaulį kaip nuostabią vietą.

Henri Rouseau, "Gyvatės užkalbėtojas" (1907 m.) Rouseau savo vaizduotėje nutapė nuostabų pasaulį.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra postimpresionizmas?

A: Postimpresionizmas - tai terminas, vartojamas apibūdinti prancūzų meno raidą po Manė (1832-1883). Tai meno stilius, išaugęs iš impresionizmo ir atmetęs jo ribotumus, tačiau ir toliau naudojęs realaus gyvenimo temas, ryškias spalvas ir tirštus dažus.

K: Kas sukūrė terminą "postimpresionizmas"?

A: Šį terminą 1910 m. sukūrė britų dailininkas ir meno kritikas Rogeris Fry'us.

K: Ką postimpresionistai papildė impresionistinę tapybą?

Atsakymas: Postimpresionistai papildė impresionizmą tokiomis idėjomis kaip geometrinių formų naudojimas, formos iškraipymas siekiant efekto ir nenatūralių spalvų naudojimas.

K: Kas yra pagrindiniai postimpresionistų tapytojai?

A: Vieni pagrindinių postimpresionistų buvo Paulis Cezanne'as, Paulis Gauguinas, Vincentas van Gogas, Georges'as Seurat, Henri Toulouse-Lautrecas ir Henri Rousseau ("Le Douanier"). Picasso ir Braque'as taip pat buvo laikomi postimpresionistais, tačiau juos tiksliau būtų vadinti kubistais.

Klausimas: Ar postimpresionistai dirbo kartu kaip grupė?

Atsakymas: Ne, priešingai nei kai kurie impresionistai, kurie dirbo kartu kaip grupė, postimpresionistai gyveno Prancūzijoje ir pažinojo vieni kitus, tačiau tapė skirtingai.

K: Kaip postimpresionistai paveikė šiuolaikinį meną?

A: Postimpresionistai paskatino kitus dailininkus eksperimentuoti ir plėtoti įvairius XX a. modernaus meno stilius.

Ieškoti