Postimpresionizmas

Postimpresionizmas (arba postimpresionizmas) - tai terminas, vartojamas apibūdinti prancūzų meno raidą po Manė (1832-1883). Šį terminą 1910 m. pavartojo britų dailininkas ir meno kritikas Rogeris Fry'us, o dabar tai yra standartinis meno terminas. Frajus 1910 m. surengė parodą "Manė ir postimpresionistai".

Postimpresionistai buvo XIX a. pabaigos dailininkai, kurie matė prancūzų impresionistų darbus ir buvo jų paveikti. Jų meno stilius išaugo iš impresionizmu vadinamo stiliaus. Žodis "post-" reiškia "po", todėl "postimpresionistų" tapyba atsirado po "impresionistų" tapybos. Šie dailininkai plėtojo impresionizmą, tačiau atmetė jo ribotumą. Jie ir toliau naudojo realaus gyvenimo temas, naudojo ryškias spalvas, dažnai - tirštus dažus. Tačiau jie pridėjo kitų idėjų. Geometrinių formų naudojimas, formos iškraipymas siekiant efekto ir nenatūralių spalvų naudojimas - tai tik keletas jų būdų. Kritikas Rewaldas sakė, kad "terminas "postimpresionizmas" nėra labai tikslus, nors ir labai patogus".

Pagrindiniai postimpresionistai buvo Paulis Cezanne'as, Paulis Gauguinas, Vincentas van Gogas, Georges'as Seurat, Henri Toulouse'as-Lautrecas ir Henri Rousseau ("Le Douanier"). Picasso ir Braque'as neabejotinai buvo postimpresionistai, bet mes juos vadiname kubistais.

Postimpresionistai gyveno Prancūzijoje ir pažinojo vieni kitus, tačiau nedirbo kartu kaip grupė, kaip kai kurie impresionistai. Jie tapė skirtingai vienas nuo kito. Postimpresionistai paskatino kitus dailininkus eksperimentuoti ir kurti įvairius XX a. modernaus meno stilius.

Georges'as Seurat, "Sekmadienio popietė Didžiojoje Žatoje"(1886)

Atlikėjai

PaulisCezanne'as draugavo su Claude'u Monet ir kitais dailininkais impresionistais, savo paveikslus rodydavo impresionistų parodose. Tačiau po kurio laiko jo stilius tapo visiškai kitoks nei jų. Jis pradėjo tapyti peizažą spalvotomis plokštumomis. (Plokštuma - tai plokščias paviršius). Jo idėjos konstruoti paveiksluose daiktus iš spalvinių plokštumų paveikė kitus dailininkus, pavyzdžiui, Pablo Picasso ir Georges'ą Braque'ą, tapyti paveikslus kubizmo stiliumi.

Paulis Gauguinas mėgo tapyti labai ryškiomis spalvomis ir plokščiais raštais. Jis dažnai tapė kaimo žmones ryškiais drabužiais. Vincentas van Gogas susipažino su Gogenu ir pakvietė jį gyventi kartu, kad jie galėtų dalytis idėjomis apie tapybą. Tačiau tai nepasiteisino, ir van Gogas labai nusivylė. Gogenas paliko Prancūziją ir išvyko gyventi į Taičio salą, kur tapė žmones. Jo idėjos apie spalvas ir raštus padarė įtaką kitiems dailininkams, pavyzdžiui, Henri Matisse'ui, tapyti ryškiaspalvius paveikslus fovizmo stiliumi.

Vincentas van Gogas, kaip ir Gogenas, tapė ryškiomis spalvomis. Jo stilius labai skiriasi nuo Gogeno stiliaus, nes jis dažnai dažus ant drobės tepė trumpais potėpiais, kuriuose daug banguojančių linijų. Jo stilius labai skiriasi nuo bet kurio kito dailininko stiliaus. Van Gogas didžiąją gyvenimo dalį kentėjo nuo psichinės ligos ir niekada nepardavė nė vieno paveikslo. Manoma, kad jo tapymo būdui įtakos turėjo liga. Kitus dailininkus paveikė jo kūryba, nes jie jautė, kad gali laisvai "išreikšti savo jausmus" paveiksluose, užuot stengęsi tapyti realistiškai. Viena dailininkų grupė, kuriai van Goghas ir Gogenas darė įtaką, buvo tapytojai ekspresionistai.

Henri Toulouse-Lautrec buvo turtingas, bet ligotas ir neįgalus vyras, kuris gyveno Paryžiuje ir tapė žmones, sutiktus naktiniuose klubuose, kavinėse ir teatruose. Jis puikiai piešė, todėl dauguma jo paveikslų nutapyti plonais dažais, todėl iš tikrųjų tai yra piešiniai dažais. Kai kurie iš jų yra piešiniai pastele. Tulūzas Lotrekas sukūrė daug portretų ir Paryžiaus "naktinio gyvenimo" scenų. Jis taip pat sukūrė daugybę plakatų pramogoms reklamuoti.

Georges Seurat, kaip ir Cezanne'as, buvo impresionistų draugas. Kaip ir jie, jis domėjosi šviesos poveikiu spalvai. Jis tyrinėjo šviesą ir eksperimentavo tapydamas paveikslus šimtais mažų ryškių spalvų taškelių. Seurat tapybos stilius vadinamas puantilizmu.

Henri Rousseau buvo dar vienas dailininkas, pažinojęs impresionistus. Jis dirbo rinkliavų rinkėju, todėl draugai jį vadino Le Douanier, muitininku. Tapyba jam buvo pomėgis. Nors kartais tapydavo portretus, dauguma jo paveikslų yra iš jo vaizduotės ir primena sapnus. Jis niekada neturėjo jokių pamokų, todėl jo paveikslai yra gana vaikiški. Taip tapantys dailininkai vadinami naiviaisiais dailininkais.

Paulis Cezanne'as, Maudynės

Tulūzos-Lotreko

Įtaka

Visi postimpresionistai skirtingai eksperimentavo su impresionistų idėjomis. Dauguma svarbių XX a. meno krypčių (stilių) susiformavo iš jų kūrybos. Nors postimpresionistai savo gyvenimo metais nebuvo gerai žinomi, jie tapo tokie garsūs, kad XXI a. jų paveikslai parduodami už milijonus dolerių.

Galerija

Paspauskite ant kiekvieno paveikslėlio, kad jį padidintumėte ir pamatytumėte, kaip kiekvienas dailininkas naudojo teptuko potėpius ir spalvas.

Henri Toulouse-Lautrec, "Moulin Rouge", (1895 m.) Dailininkas paliko savo turtingus namus ir išvyko gyventi į Monmartrą Paryžiuje, kur tapė barų ir teatrų žmones.

Paul Gauguin, Arearea (1891 m.). Gogenas paliko Paryžių ir išvyko gyventi į Taityje esančias salas, kur tapė žmones, jų ryškius drabužius ir papročius.

Edouard'as Vuillard'as, Theodore'o Duret'o portretas, (1812 m.). Vuillard'as vaizduoja figūrą supančias sienas, stalus, knygas ir popierius, tarsi žiūrovas stovėtų kambaryje.

Vincentas van Gogas, "Autoportretas" (1889 m.) Van Gogas nutapė save besisukančiame fone, kuris gali reikšti jo mintis.

Tulūzas Lotrekas, "Maudantis moteris" (1896 m.). Toulouse-Lautrec'as nutapė figūrą taip, kad svarbus jos "siluetas" (kontūras).

Paul Gauguin, Moterys paplūdimyje (1891 m.). Gogenas nutapė šias moteris taip, kad svarbios būtų formos, spalvos ir raštai.

Georges Seurat, "Bec du Hoc prie Grandkamp" (1893 m.). Seurat ilgai kruopščiai tapė šią sceną mažais taškeliais.

Vincentas van Gogas, Kalnai, San Remy, (1889 m.). Van Gogas tapė greitai banguojančiomis linijomis, todėl peizažas atrodo tarsi judantis.

Paulis Gauguinas, "Taičio peizažas" (1893 m.). Gogenas dažniausiai tapė žmones, bet kartais nutapydavo ryškiaspalvių peizažų.

Paul Cezanne, Mont Sainte Victoire (1905). Cezanne'as šį kalną tapė daugybę kartų iš įvairių kampų ir skirtingomis šviesomis.

Vincentas van Gogas, "Žvaigždėta naktis virš Ronos upės" (1888 m.) Van Gogas nutapė tikrąjį pasaulį kaip nuostabią vietą.

Henri Rouseau, "Gyvatės užkalbėtojas" (1907 m.) Rouseau savo vaizduotėje nutapė nuostabų pasaulį.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra postimpresionizmas?

A: Postimpresionizmas - tai terminas, vartojamas apibūdinti prancūzų meno raidą po Manė (1832-1883). Tai meno stilius, išaugęs iš impresionizmo ir atmetęs jo ribotumus, tačiau ir toliau naudojęs realaus gyvenimo temas, ryškias spalvas ir tirštus dažus.

K: Kas sukūrė terminą "postimpresionizmas"?

A: Šį terminą 1910 m. sukūrė britų dailininkas ir meno kritikas Rogeris Fry'us.

K: Ką postimpresionistai papildė impresionistinę tapybą?

Atsakymas: Postimpresionistai papildė impresionizmą tokiomis idėjomis kaip geometrinių formų naudojimas, formos iškraipymas siekiant efekto ir nenatūralių spalvų naudojimas.

K: Kas yra pagrindiniai postimpresionistų tapytojai?

A: Vieni pagrindinių postimpresionistų buvo Paulis Cezanne'as, Paulis Gauguinas, Vincentas van Gogas, Georges'as Seurat, Henri Toulouse-Lautrecas ir Henri Rousseau ("Le Douanier"). Picasso ir Braque'as taip pat buvo laikomi postimpresionistais, tačiau juos tiksliau būtų vadinti kubistais.

Klausimas: Ar postimpresionistai dirbo kartu kaip grupė?

Atsakymas: Ne, priešingai nei kai kurie impresionistai, kurie dirbo kartu kaip grupė, postimpresionistai gyveno Prancūzijoje ir pažinojo vieni kitus, tačiau tapė skirtingai.

K: Kaip postimpresionistai paveikė šiuolaikinį meną?

A: Postimpresionistai paskatino kitus dailininkus eksperimentuoti ir plėtoti įvairius XX a. modernaus meno stilius.