Postimpresionizmas – tai meno reiškinys ir terminas, apimantis įvairius vėlyvojo XIX a. ir ankstyvojo XX a. dailininkų požiūrius, kilusius iš impresionizmo tradicijų, tačiau juos reikšmingai perdirbusius. Terminas plačiau įsigalėjo po to, kai 1910 m. jį pavartojo britų dailininkas ir meno kritikas Rogeris Fry'us; tų pačių metų parodoje "Manė ir postimpresionistai" Fry'us suformulavo idėją, kad tam tikri XIX a. pabaigos kūrėjai sudaro naują, impresionizmą peržengusią raiškos kryptį.

Postimpresionizmas dažniausiai datuojamas maždaug nuo 1886 iki pirmojo XX a. dešimtmečio. Šie dailininkai matė prancūzų impresionistų darbus ir iš jų perėmė darbą su šviesa, kasdienės tematikos interesą bei ryškias spalvas, tačiau siekė giliau struktūruoti paveikslą, išreikšti subjektyvias emocijas arba taikyti griežtesnes komponavimo prielaidas.

Pagrindinės ypatybės

  • Formos ir struktūros akcentas: daug postimpresionistų, ypač Paulis Cezanne'as, stengėsi atstatyti ryšį tarp gamtos ir geometrijos – jie analizavo formas, siekė pabrėžti tūrio ir erdvės principus.
  • Subjektyvumas ir emocija: menininkai, tokie kaip Vincentas van Gogas, naudojo spalvą ir potėpį kaip jausminio intensyvumo priemonę.
  • Technikos ir eksperimentai: taškų sistema (taip vadinama pointilizmo ar divisionizmo technika, kurią vystė Georges'as Seurat), storas dažų sluoksnis (impasto), linijų kontūravimas, nenatūralios ar simbolinės spalvos.
  • Stiliaus įvairovė: skirtingi menininkai ėjo savo keliu – nuo „primitivizmo“ paieškų (Paulis Gauguinas) iki dekoratyvinių sprendimų ir plakatinės estetikos (Henri Toulouse'as-Lautrecas).
  • Nėra vieningos doktrinos: postimpresionistai nesudarė vieningos grupės ar manifesto; juos siejo tik bendras noras peržengti impresionizmo ribas ir išplėtoti naujas raiškos galimybes.

Žymiausi menininkai ir jų indėlis

  • Paulis Cezanne'as – pabrėžė struktūrą ir geometriją gamtoje; jo darbai tapo vienu iš pagrindinių kubizmo ir moderniosios tapybos ištakų.
  • Paulis Gauguinas – siekė paprastesnės, simbolinės formos ir spalvos, vystė sintetišką, „primitivišką“ estetiką, domėjosi egzotiškomis temomis ir dekoratyvumu.
  • Vincentas van Gogas – garsus dėl energingo, matomo potėpio, intensyvių ir emocionalių spalvų derinių; jo darbuose dažnai atsiskleidžia vidinis patyrimas ir dramatinė ekspresija.
  • Georges'as Seurat – sukūrė pointilizmo (divisionizmo) techniką, grindžiamą spalvų optiniu mišiniu ir moksliniais spalvų teorijos principais.
  • Henri Toulouse'as-Lautrecas – užfiksavo Paryžiaus naktinį gyvenimą, spektaklius ir plakatus; jo grafikos ir plakatų kalba darė didelę įtaką vizualiosioms komunikacijos formoms.
  • Henri Rousseau ("Le Douanier") – savamokslis dailininkas, kurio naivus, sapniškas stilius ir kompozicijų grynumas vėliau įkvėpė avangardą.
  • Picasso ir Braque'as – nors jų vardai dažniau siejami su kubizmu, juos stipriai paveikė postimpresionistas Cezanne'as; ši įtaka padėjo vystytis kubistiniam matymo būdui.

Įtaka ir paveldas

Postimpresionistų eksperimentai su forma, spalva ir kompozicija atvėrė kelią įvairioms XX a. modernizmo kryptims: fovizmui, kubizmui, simbolizmui ir abstrakcijai. Jie parodė, kad spalva gali būti ne tik apšvietimo ir momento fiksavimo priemonė, bet ir savarankiška išraiškos forma. Kaip pastebėjo meno istorikas John Rewald, nors terminas „postimpresionizmas“ nėra absoliučiai tikslus ir apima labai įvairius menininkus, jis yra patogus apibūdinti šių perėjimo metų raiškos įvairovę.

Santrauka

Postimpresionizmas nėra vieninga mokykla ar stilius, o greičiau kelių tyrinėjimų ir tendencijų rinkinys: tiek analitinis formos nagrinėjimas, tiek subjektyvus spalvos ir potėpio pasireiškimas. Ši sritis suvaidino svarbų vaidmenį vedant meną nuo XIX a. realistinių ir optinių eksperimentų prie XX a. abstraktesnių ir konceptualesnių paieškų.