Aleksandras Skriabinas (taip pat rašoma Skriabinas) (gimė Maskvoje sausio 6 d. 1872; mirė Maskvoje balandžio 27 d. 1915) - garsus rusų kompozitorius ir pianistas. Jis rašė muziką orkestrui ir fortepijonui. Jo muzika priskiriama vėlyvajam romantizmui, tačiau vėlesni kūriniai skamba gana moderniai, be to, jam turėjo įtakos impresionizmas. Jis turėjo labai neįprastų idėjų, kaip sujungti visus menus į vieną kūrinį.
Gyvenimas ir kūrybinė veikla
A. Skriabinas gimė ir užaugo Maskvoje, anksti išryškėjo jo muzikinis talentas. Studijavo muziką Maskvos konservatorijoje ir karjeros pradžioje buvo žinomas kaip virtuoziškas pianistas. Jo ankstyvieji kūriniai stipriai pajusti Chopino ir kitų XIX a. romantikų įtaka, tačiau bėgant metams Skriabinas vis labiau plėtojo savitą, eksperimentinę harmoniją ir formą.
Muzikinis stilius ir idėjos
Skriabino vėlesnė kūryba pasižymi netradicine harmonija, dažnai vadinama preludine modernistine: jis naudojo taip vadinamąjį „mistinį akordą“ (specialią garsų kombinaciją), eksperimentavo su tonaliteto laipsnių nykimu ir chromatinėmis spalvomis. Jis domėjosi okultizmu, teosofija ir filosofinėmis idėjomis, kurias stengėsi atskleisti muzikoje — siekis sujungti garsą, spalvą, literatūrą ir sceninį efektą tapo viena iš jo savitų vizijų.
Skriabinas taip pat buvo žinomas dėl spalvų ir muzikos asociacijų (sinestezijos idėjų): jis sudarinėjo ryšius tarp tonacijų bei spalvų ir savo projektams siūlė naudoti apšvietimą kaip muzikos dalį. Labiausiai žinomas bandymas šioje srityje — simfoninė poema „Prometėjas: Ugnies poezija“ (Prometheus: Poem of Fire), kurioje numatyta speciali šviesų partija (vadinama „klaviatūra–šviesa“ / clavier à lumières).
Svarbiausi kūriniai
- Piano sonatos — Skriabinas parašė dešimt fortepijono sonatų, kurios sekė nuo ankstyvo lyrizmo iki sudėtingos, mistinės kalbos vėlesniuose numeriuose.
- Poem of Ecstasy (Op. 54) — vienas žymiausių orkestrinių ir choro kūrinių, kuriame jau ryškėja vėlesnė, „ekstazinė“ Skriabino estetika.
- Prometėjas: Ugnies poezija (Op. 60) — orkestrinė poema su numatyta šviesų partija, simbolizuojanti Skriabino idėjų apie spalvų ir muzikos jungtį.
- Vers la flamme (Op. 72) — vėlyvas fortepijoninis kūrinys, stipriai simbolinis ir virtuoziškas, dažnai atliekamas kaip pavyzdys Skriabino brandos.
- Preliudai, etiudai, mazurkos ir kiti fortepijoniniai kūriniai — sudaro didelę jo palikimo dalį ir yra nuolat atliekami pianisto repertuare.
Paveldas ir reikšmė
Skriabino įtaka muzikai yra dvilypė: viena vertus, jis buvo romantiškos, melodinės tradicijos tąsa; kita vertus, jo eksperimentai su harmonija, forma ir multimedia (muzika + šviesa) tapo svarbiu tiltu į XX a. modernizmą. Jo kūryba įkvėpė vėlesnius kompozitorius ir tyrinėtojus, vienu metu laikyta provokuojančia, vėliau pripažinta kaip ankstyvas žingsnis link atonališkos ir spalviškos muzikos paieškų.
Skriabinas mirė Maskvoje 1915 m.; jo mirtis buvo netikėta ir ankstyva, tačiau palikimas gyvuoja per neregimą, drąsią ir savitą muzikinę kalbą. Jo kūriniai reikalauja interpretuotojo techninės meistrystės, bet ir jautraus supratimo apie simboliką bei spalvines asociacijas, kurias autorius laikė esminėmis savo menui.
Pastaba: Skriabino kūryba yra plati ir daugiabriaunė — vertėtų klausytis įvairių jo sonatų ir orkestrinių kūrinių, kad pilnai pajustumėte jo vystymąsi nuo romantizmo link modernistinių idėjų.