Paul Steinitz

Gyvenimas

Paulas Steinitzas gimė Čičesteryje, Vakarų Sasekse, Anglijos pietuose, 2011 m. 1909. Jo tėvas buvo anglikonų dvasininkas. Jis mokėsi Karališkojoje muzikos akademijoje pas George'ą Oldroydą. Jis buvo labai geras vargonininkas ir FRCO diplomą gavo 1930. Marijos bažnyčios Ašforde, Kente, muzikos direktoriumi. 1930-aisiais jis buvo Šv. Ten studijuodamas daktaro laipsnį labai susidomėjo Bacho muzika.

Svetainėje 1946 jis įkūrė Londono Bacho draugiją. Vėliau tapo Londono Šv. Bartolomėjaus Didžiojo priorato bažnyčios, kuri buvo labai sena, muzikos direktoriumi ir vargonininku, Londono universiteto dėstytoju ir Karališkosios muzikos akademijos profesoriumi.

Londono Bacho draugija

Kai Paulius Šteinicas įkūrė Londono Bacho draugiją, jis norėjo, kad ji atliktų Bacho muziką. Dauguma muzikantų tais laikais Bachą grojo perdėtu, romantiniu stiliumi, naudodami didelius chorus ir orkestrus, grodami su daug vibrato ir keisdami greitį, ko Bachas nebūtų daręs. Šteinicas norėjo parodyti žmonėms, kaip turėtų skambėti Bacho kūriniai. Iš 1950 jis juos atliko vokiečių kalba. Kai daugiau muzikantų pradėjo mokytis groti senoviniais instrumentais, jis ėmė juos naudoti. 1952 m. jis pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje dirigavo Bacho "Švento Mato pasijos" atlikimui visa originalia vokiška forma. Visa tai buvo dalis judėjimo, kuris vadinosi "Sugrįžimas prie Bacho originalo forma".

Svetainėje 1958 jis pradėjo atlikti visas 208 žinomas Bacho kantatas (manoma, kad 100 buvo prarasta). Šį projektą jis baigė 1987prieš pat mirtį. Jis subūrė grotuvų grupę, kurią pavadino "Steinitz Bach Players". Tai buvo profesionalūs muzikantai, kurie pritarė tam, ką Steinitzas bandė padaryti. Kiekvieną gavėnią jie atlikdavo vieną iš dviejų didžiųjų Bacho pasijų: Švento Mato pasiją arba kartais Švento Jono pasiją. Su choru ir orkestru jis vyko į gastroles JAV, Izraelyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (du kartus, įskaitant pasirodymus paties Bacho bažnyčioje, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje) ir Bulgarijoje.

Šteinicas ne tik atliko Bacho muziką. Jis dirigavo daugelio baroko ir šiuolaikinių kompozitorių, tokių kaip Igoris Stravinskis, Peteris Maxwellas Daviesas, Johnas Taveneris, Stanley Glasseris (dainavo zulusų kalba) ir savo mokinio Nicholaso Maw, muziką.

Steinitzas daug rašė apie muziką. "Naujojoje Oksfordo muzikos istorijoje" (The New Oxford History of Music) jis parašė skyrių apie XVIII a. vokiečių bažnytinę muziką, parašė keletą knygų, kuriose mokiniams aiškinama, kaip rašyti harmoniją, ir knygų apie Bacho muzikos atlikimą "Bacho pasijos", "Bachas chorams" ir "Bacho vokalinės muzikos atlikimas".

Pauliui Šteinicui teko daugybė apdovanojimų. Jis buvo Karališkosios muzikos akademijos ir Karališkojo vargonininkų koledžo narys. 1985 m., kai buvo švenčiamos 300-osios Bacho gimimo metinės, jam buvo suteiktas Britų imperijos ordino (OBE) karininko laipsnis.

Koncertų pabaigoje, kai publika plojo, jis dažnai pakeldavo Bacho paveikslą, kad klausytojai padėkojo Bachui už jo muziką.

Dr. Šteinicas mirė 1988 m. balandį savo gražiame XVIII a. name Old Okstede, į pietus nuo Londono. Jis buvo kvakeris, tvirtai tikėjęs, kad muzika gali padėti užtikrinti taiką pasaulyje.

Jam skirtas viešas paminklas yra Švento Bartolomėjaus Didžiojo vienuolyne, Vest Smitfielde, Londone.

Šiandien Steinitzo žmona Margaret tęsia savo vyro darbą Londono Bacho draugijoje, kurios neatsiejama dalis yra "Steinitz Bach Players". Siekiant atspindėti šiuolaikinį Bacho mokslą ir tęsti daktaro Steinitzo darbą pagal jo planus, pirminis choras buvo išformuotas, kad užleistų vietą mažesniems profesionaliems chorams - daugiau Bacho originaliu pavidalu. Be to, 1990 m. ji įkūrė kasmetinį Bachfestą, kuris pristatomas kiekvieną rudenį.