Cordillera Septentrional - tai kalnų grandinė šiaurinėje Dominikos Respublikos dalyje; angliškai jos pavadinimas reiškia tiesiog "Šiaurės kalnų grandinė". Kartais ji vadinama Sierra de Montecristi, daugiausia senose knygose. Ši grandinė yra reikšminga salos reljefo dalis: ji formuoja krantų liniją, turi įtakos vietiniam klimatui ir ekologijai bei yra svarbi vietos bendruomenėms.

Jo bendras ilgis - apie 200 km, nuo Monte Kristi provincijos pakrantės iki Samanos įlankos, už kelių kilometrų į rytus nuo San Francisko de Makoriso. Didžiausias plotis - apie 40 km. Grandinėbaigiasi prie jūros ir šiaurinės pakrantės zonoje sudaro staigius šlaitus, o į pietus pereina į lygumas ir upių slėnius.

Jis driekiasi palei šiaurinę Ispanijos salos pakrantę iš šiaurės vakarų į pietryčius. Tarp Atlanto vandenyno pakrantės ir kalnų masyvo yra tik nedideli slėniai. Jo aukštis vidutiniškai siekia 600 m. (Pastaba: kalnų grandinė yra Hispaniolos saloje — Dominikos Respublikos šiaurėje.)

Geologija ir reljefas

Cordillera Septentrional susiformavo kompleksinių tektoninių ir erozinių procesų metu. Jos sudėtyje dominuoja kietesni uolienų sluoksniai, vietomis išraiškingi kalkakmeniniai masyvai, o kai kur susiformavęs karstas lemia urvų ir požeminių vandens sistemų atsiradimą. Kalnų linijos plotis ir aukštis yra nevienodi: vietomis jos kyla stačiais šlaitais nuo pakrantės, kitur pereina į aukštesnius kalnagūbrius ir minkštesnius slėnius.

Klimatas ir ekologija

Šio regiono klimatas yra tropinis, tačiau smarkiai variantuoja pagal aukštį ir geografiją. Šiaurinė pakrantė, besiribojanti su Atlanto vandenynu, dažnai gauna daugiau drėgmės, o vakariniai Monte Kristi apylinkių ruožai turi sausresnį, pusiau aridų klimatą.

  • Žemų aukščių zonos: sausos kserofitinės ir pusiau sausos tropinės pusiau dykvietės bei krūmynai.
  • Aukštesnės zonos: atsinaujinančios tropinės miško bendrijos, vietomis susidaro tankesni debesų ir drėgnų miškų fragmentai.
  • Pakrantės ekosistemos: mangrovės, smėlio kopos ir lagūnos, svarbios paukščiams bei jūros gyvūnijai.

Regionas yra namai daugeliui endeminių augalų ir gyvūnų rūšių; dėl skirtingų mikroklimatų galima rasti ištisą spektrą biotopų – nuo sausų krūmynų iki drėgnų miškingų slėnių.

Žmonės, ūkis ir infrastruktūra

Kalnų grandinė nėra intensyviai apgyvendinta, tačiau pakrantės miestai ir mažesnės gyvenvietės naudojasi jos ištekliais. Vietinė ekonomika remiasi įvairiomis veiklomis:

  • smulkiu ūkininkavimu (vaisių, daržovių ir gyvulininkystė),
  • vietomis — plantacijomis ir medžių kirtimu,
  • žvejyba ir pakrantės turizmas pagrindiniuose miesteliuose,
  • kaime — tradicinėmis bendruomenėmis, kurios išsaugo kultūrines ir žemės ūkio praktikas.

Aplink kelias didesnes gyvenvietes ir miestus yra keliai, bet kalnuotosiose vietovėse infrastruktūra gali būti ribota, ypač smulkesniuose šlaituose ir slėniuose.

Turizmas ir apsauga

Cordillera Septentrional patraukli ekoturistams: čia yra galimybių žygiams, paukščių stebėjimui, fotografijai ir pažinčiai su vietine flora bei fauna. Kai kurios pakrančių vietovės taip pat siūlo gražius paplūdimius ir vandens sporto galimybes.

Ekologinės problemos, su kuriomis susiduria regionas, yra miškininkystė, žemės naudojimo pokyčiai, erozija ir vandenų tarša. Dėl to svarbios apsaugos priemonės — draustiniai, atsinaujinantys ūkininkavimo būdai bei bendruomeninė gamtos išteklių priežiūra.

Santrauka

Cordillera Septentrional — tai apie 200 km ilgio Šiaurės Dominikos kalnų grandinė, kuri daro įtaką vietos klimatui, ekosistemoms ir žmonių veiklai. Nors vidutinis jos aukštis yra apie 600 m, reljefas yra labai įvairus, o aplinkos ir socialiniai iššūkiai skatina būtinybę plėtoti tvarų turizmą ir gamtos išteklių apsaugą.