JAV pabėgusių vergų įstatymai (1793 ir 1850) — apžvalga
JAV pabėgusių vergų įstatymai (1793, 1850): istorinė apžvalga apie teisę, konfliktą, sociopolitinį poveikį ir kaip šie įstatymai formavo Šiaurės–Pietų santykius.
Bėgančių vergų įstatymai buvo du federaliniai įstatymai, susiję su pabėgusiais vergais Jungtinėse Valstijose. Abu įstatymai buvo priimti 1793 m. ir 1850 m. Jais buvo reikalaujama, kad federalinė valdžia dalyvautų gaudant pabėgusius vergus šiaurinėse valstijose. Šiais įstatymais buvo siekiama apsaugoti pietų vergų savininkus. Jie reikalavo, kad šios valstijos ir jurisdikcijos padėtų gaudyti ir pristatyti pabėgusius vergus. Įstatymai buvo labai nepopuliarūs Šiaurėje. Jie sukėlė didelį nepasitenkinimą prieš Amerikos pilietinį karą.
Ką numatė 1793 m. įstatymas
1793 m. priimtas įstatymas suteikė vergų savininkams ir jų įgaliotiniams teisę į teisinę procedūrą, leidžiančią susigrąžinti pabėgusį vergą net jei jis buvo atsidūręs laisvoje valstijoje. Federaliniai tarnybininkai galėjo išduoti orderius ir prisidėti prie suėmimo. Taip pat įstatymas numatė sankcijas tiems, kurie padėjo pabėgėliams – pavyzdžiui, baudžiamąsias nuostatas už slėpimą ar pagalbą pabėgėliui. Praktikoje tai leido vergų gaudytojams ir „plėšikams“ (angl. bounty hunters) veikti laisvose valstijose.
Pakeitimai ir griežtinimai 1850 m.
1850 m. priimtas įstatymas buvo dalis platesnio 1850 m. kompromiso ir daug griežčiau reglamentavo pabėgusių vergų sulaikymą bei grąžinimą. Pagrindiniai 1850 m. įstatymo bruožai:
- Federaliniai teisėjai ir maršalai įpareigoti padėti vergų savininkams; vietos valdžios pareigūnai buvo įpareigoti bendradarbiauti.
- Alegačiai pabėgėliai neturėjo teisės patys liudyti savo gynimui federalinėje posėdžių tvarkoje – tai ženkliai sumažino galimybes pasakyti, kad jie yra laisvi.
- Įstatymas nustatė komisijoms ir specialiems pareigūnams atlyginimus, kurie skatino grąžinimus (teisėjams už pripažinimą kaip vergo mokėta didesnė suma nei už paleidimą). Tai kritikų teigimu skatino šališkumą procesų metu.
- Buvo numatytos griežtos bausmės tiems, kurie padėjo pabėgėliams, įskaitant baudines sankcijas bei galimą kalinimą.
Vykdymas, pasipriešinimas ir praktinės pasekmės
Abu įstatymai leido vergų gaudytojams veikti laisvose valstijose, kas sukeldavo didelį nerimą ir pasipriešinimą Šiaurėje. Daugelis šiaurės valstijų priėmė vadinamąsias personal liberty laws – įstatymus, skirtais apsaugoti laisvės teises ir suteikti pabėgusiems vergams teisinę gynybą (pvz., teisę į jury trial arba habeas corpus procedūrą). Protestai, teismo bylos ir fizinis pasipriešinimas buvo dažni – veikė Underground Railroad tinklas, kuris slėpė ir gabeno sprunkančius vergus į laisvas vietas ar į Kanadą.
Teisiniai precedentai ir žymūs incidentai
Bylos ir incidentai, susiję su šiais įstatymais, turėjo didelį politinį ir teisinį svorį. Pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Prigg v. Pennsylvania (1842) nurodė, kad valstijos negali trukdyti vergų savininkams vykdyti federalinių teisių, bet tuo pat metu skatino valstijas priimti įstatymus, kad jų pareigūnai nebūtų įtraukti į vergų gaudymo procedūras. Po 1850 m. įstatymo ypač žinomi incidentai – tokie kaip Shadrach Minkins (1851) ir Anthony Burns (1854) atvejai Bostone – sukėlė plačius protestus ir dar labiau sustiprino abipusį nepasitikėjimą tarp Šiaurės ir Pietų.
Politinis ir istorinės reikšmės vertinimas
Šie įstatymai ženkliai prisidėjo prie augančio skirtumo tarp vergovą palaikančių Pietų ir prieš ją nusiteikusių Šiaurės. Jie radikalizavo daug šiaurietiškų piliečių ir politikų, skatindami abolicionistų judėjimą ir padidindami įtampą, kuri galiausiai prisidėjo prie Amerikos pilietinio karo. Istoriškai juos vertina kaip vieną iš svarbių teisinės ir moralinės krizės elementų, atskleidusių, kaip gilus ir destruktyvus buvo vergovės institutų konfliktas Jungtinėse Valstijose.
1851 m. balandžio 24 d. plakatas, kuriame juodaodžiai Bostono gyventojai įspėjami saugotis vergų gaudytojų valdžios institucijų.
Pagrindinė informacija
Vergovė Amerikoje prasidėjo 1619 m. anglų kolonijoje Džeimstaune. Ji prasidėjo nuo 20 afrikiečių pirkimo iš anglų karo laivo "Baltasis Lionas". Virdžinijos kolonijos kolonistai nusipirko afrikiečių kontraktus kaip samdomų tarnų. Netrukus po to kolonijose tapo įprasta vergus laikyti iki gyvos galvos. XVII ir XVIII a. vergai buvo naudojami tabako ir maistinių kultūrų pasėliams auginti. 1793 m. išradus medvilnės valcavimo mašiną, medvilnė tapo svarbiausiu augalu. Tuomet vergovė tapo svarbia Pietų ekonomikos dalimi.
Vergovės klausimas Jungtinėms Valstijoms kėlė sunkumų beveik nuo pat jų kaip valstybės gyvavimo pradžios. Konstitucijos kūrėjai vartojo dviprasmišką formuluotę dėl vergų laikymo.[ nepatikimas šaltinis?] Konstitucijoje nevartojamas nei žodis "vergas", nei "vergija". Problema buvo sukurti demokratiją, kuri užtikrintų savo piliečiams laisvę, tuo pat metu nemažą gyventojų dalį laikant vergijoje be jokių laisvių.
Jungtinėse Amerikos Valstijose iki 1860 m. vergai ir samdomi tarnai buvo laikomi asmenine nuosavybe. Jiems buvo taikomi atskirų valstijų nuosavybės įstatymai. Iš pradžių dauguma įstatymų buvo susiję su samdomaisiais tarnais. Tačiau maždaug XVII a. viduryje įstatymuose pradėta skirti samdomus tarnautojus ir vergus. Juose taip pat imta skirti rases. Afrikiečių kilmės žmonės buvo laikomi vergais iki gyvos galvos.
Pagal daugumos valstijų įstatymus vergai vyrai ir moterys paprastai buvo traktuojami vienodai. Tačiau kai kuriose valstijose galiojo įstatymai, kurie buvo taikomi tik moterims vergėms. Pavyzdžiui, Virdžinijos valstijoje buvo priimti įstatymai, kuriais buvo baudžiamos moterys, turinčios vaikų nuo savo šeimininkų. Jie taip pat patvirtino vergo statusą bet kokiems vaikams, gimusiems iš "negrų ar mulatų moterų". Didžioji Britanija turėjo struktūrizuotą sistemą, pagal kurią vaikai teigė savo kilmę per tėvą. Tai buvo taikoma ir nesantuokiniams vaikams (tėvai nebuvo susituokę). Virdžinija buvo pirmoji kolonija, kuri tai pakeitė. Vergų vaikai buvo laikomi tos pačios rasės ir statuso kaip ir motina, net jei vaiko tėvas buvo baltasis vyras. Įstatymai dėl išprievartavimo nebuvo taikomi juodaodėms ir indėnėms. Vergė moteris negalėjo apsiginti nuo baltojo asmens užpuolimo. Jei ji tai padarydavo, būdavo mušama. Nors santykiauti su vergės moterimi buvo neteisėta, paprastai įstatymų nebuvo laikomasi. Ši sistema didino vergų savininkų turtus. Jiems nereikėjo pirkti vergų, jei galėjo auginti savus.
Vergai, nesvarbu, ar jie gimė vergais, ar buvo nupirkti kaip vergai, neturėjo jokių teisinių teisių. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimu Dred Scott v. Sandford (1857 m.) patvirtinta, kad vergai nėra nei Jungtinių Valstijų, nei bet kurios jų gyvenamos valstijos piliečiai. 1868 m. keturioliktąja pataisa Dredo Skoto sprendimas buvo panaikintas.
Ankstyvieji vergiją palaikantys teisės aktai
1787 m. Šiaurės vakarų potvarkis
Šiaurės vakarų potvarkis (1787 m.) buvo Jungtinių Valstijų Konfederacijos Kongreso aktas (iki Jungtinių Valstijų Konstitucijos). Juo buvo įkurta Šiaurės vakarų teritorija - pirmoji organizuota Jungtinių Valstijų teritorija. Potvarkyje buvo numatyta, kad teritorija bus suformuota į "ne mažiau kaip tris ir ne daugiau kaip penkias valstijas".
Teritoriją sudarė žemės už Apalačų kalnų. Ji buvo į pietus nuo Britų Šiaurės Amerikos ir Didžiųjų ežerų. Ji buvo į šiaurę nuo Ohajo upės. Šiaurės vakarų ordonanso VI straipsnis draudė vergiją naujoje teritorijoje. Tačiau jame buvo nuostata, kad teritorijoje sugauti pabėgę vergai bus grąžinti savininkams. Jame taip pat nebuvo jokių vergijos apribojimų naujose valstijose, suformuotose iš Šiaurės vakarų teritorijos. Pietiečiams vergijos draudimas nekėlė problemų. Jie manė, kad dauguma naujų kolonistų atvyks iš pietinių valstijų. Susikūrus valstijai, buvę pietiečiai balsuos už vergijos leidimą. Tačiau nė vienoje iš Šiaurės Vakarų teritorijos suformuotų valstijų vergija nebuvo leista.
1789 m. JAV Konstitucija
Kai 1789 m. Jungtinių Valstijų Konstitucija pakeitė Konfederacijos straipsnius, jos ketvirtajame straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata dėl pabėgusių vergų. Jame teigiama:
Nė vienas asmuo, kuris pagal vienos valstybės įstatymus yra laikomas tarnyboje ar darbe ir pabėgęs į kitą valstybę, negali būti atleistas nuo tokios tarnybos ar darbo, tačiau turi būti perduotas pagal šalies, kuriai tokia tarnyba ar darbas priklauso, reikalavimą.
Bėgančių vergų įstatymai
1793 m. Pabėgusių vergų įstatymas
Nors Jungtinių Valstijų Konstitucijos IV straipsnio 2 skirsnis garantavo vergų savininkų teisę susigrąžinti pabėgusius vergus. Tačiau jame nebuvo nustatytas teisinis mechanizmas. Šį mechanizmą papildė 1793 m. antrojo Kongreso priimtas Bėgančių vergų aktas. Juo buvo leista suimti pabėgusius vergus ir suteikta teisė bet kuriam miestelio, miesto ar apygardos magistratui priimti sprendimą dėl suėmimo. Vergų medžiotojui tereikėjo nurodyti, kad suimtas asmuo yra pabėgęs vergas. Nereikėjo nieko įrodinėti ir nebuvo jokio teismo proceso. Įstatymas numatė 500 JAV dolerių baudą bet kuriam asmeniui, padėjusiam pabėgusiam vergui. Jis buvo priimtas reaguojant į abolicionizmo plitimą Šiaurėje, taip pat į požeminį geležinkelį, kuris buvo įkurtas siekiant padėti vergams pabėgti iš Pietų.
1850 m. Pabėgusių vergų įstatymas
1850 m. Bėgančių vergų įstatymas buvo prieštaringai vertinama 1850 m. kompromiso dalis. 1850 m. vergų įstatyme buvo numatytos bausmės pareigūnams, kurie nesulaikė tariamai pabėgusių vergų. Pagal jį jiems buvo skiriama 1 000 JAV dolerių bauda. Bet kuris teisėsaugos pareigūnas privalėjo suimti kiekvieną, įtariamą pabėgusiu vergu. Viskas, ko reikėjo, buvo prisiekusio asmens liudijimas, kad jis yra vergo savininkas. Kaip ir anksčiau, teismo proceso nebuvo ir įtariamasis negalėjo liudyti savo naudai. Kiekvienas, suteikęs maistą ar prieglobstį įtariamam pabėgusiam vergui, buvo baudžiamas šešių mėnesių kalėjimo bausme ir 1 000 JAV dolerių bauda. Pareigūnas, sugavęs pabėgusį vergą, gaudavo premiją arba paaukštinimą. 1850 m. įstatyme buvo numatyta, kad specialūs komisarai spręsdavo, ar įtariamas bėglys turi būti grąžintas į vergiją. Jis gaudavo 10 dolerių, jei bėglys būdavo grąžinamas, bet tik 5 dolerius, jei bėglys būdavo išlaisvinamas. Tai prilygo teisinei kyšininkavimo formai. Dėl to daug laisvų juodaodžių buvo išsiųsti į vergiją.
Vergovės įstatymo rezultatai
1850 m. pabėgusių vergų įstatymas sukėlė pasipiktinimą šiaurinėse valstijose. Tūkstančiai šiauriečių buvo įsitikinę, kad vergija neturėtų būti leidžiama vakarinėse teritorijose. Aštuonios Šiaurės valstijos priėmė "asmens laisvės" įstatymus. Jie neleido jokiam pareigūnui padėti grąžinti pabėgusį vergą. Pietiečiai šiuos įstatymus laikė neteisėtais bandymais užkirsti kelią jų vergų sugrįžimui. Šiaurėje laisvų juodaodžių bendruomenės suteikė pabėgusiems vergams prieglobstį ir paslėpė juos nuo jų ieškančių samdomų pagrobėjų. Priėmus 1850 m. įstatymą, apie 15 000 laisvųjų juodaodžių emigravo į Kanadą, Karibus ir Afriką. Tūkstančiams kitų, tarp jų ir laisvųjų juodaodžių, taip nepasisekė ir jie buvo išsiųsti į Pietus.
1851 m. Kristianoje, Pensilvanijos valstijoje, tarp abolicionistų ir vergų gaudytojų kilo susišaudymas. Viskonsine iš kalėjimo prievarta buvo išlaisvintas bėglys Džošua Gloveris. Bostone minia bandė išlaisvinti bėglį Anthony Burnsą. Jiems sustabdyti prireikė 22 valstijos kareivių kuopų. Pietinės valstijos buvo visiškai įsitikinusios, kad Šiaurė nesilaikys vergų įstatymų.
Įprastas bėgančių vergų plakatų vaizdas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo pabėgusių vergų įstatymai?
A: Bėgančių vergų aktai buvo du federaliniai įstatymai, kuriais buvo sprendžiamas pabėgusių vergų klausimas Jungtinėse Valstijose.
K: Kada buvo priimti Bėgančių vergų aktai?
A.: Du Bėgančių vergų įstatymai buvo priimti 1793 m. ir 1850 m.
K: Koks buvo pabėgusių vergų aktų tikslas?
A: Bėgančių vergų aktų tikslas buvo įtraukti federalinę vyriausybę į pabėgusių vergų gaudymą Šiaurės valstijose ir apsaugoti Pietų vergų savininkus.
K: Ko buvo reikalaujama iš valstijų ir jurisdikcijų pagal Bėgančių vergų įstatymus?
A.: Bėgančių vergų aktai reikalavo, kad valstijos ir jurisdikcijos padėtų sugauti ir pristatyti pabėgusius vergus.
K: Ar pabėgusių vergų įstatymai buvo populiarūs Šiaurėje?
Atsakymas: Ne, pabėgusių vergų aktai buvo labai nepopuliarūs Šiaurėje.
K: Ką sukėlė Bėgančių vergų aktai prieš Amerikos pilietinį karą?
A: Bėgančių vergų aktai sukėlė didelį nepasitenkinimą prieš Amerikos pilietinį karą.
K: Kaip pabėgusių vergų aktai prisidėjo prie Amerikos pilietinio karo?
A.: Bėgančių vergų aktai turėjo įtakos Amerikos pilietiniam karui, nes prisidėjo prie įtampos ir konfliktų tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės.
Ieškoti