Oregono kelias – XIX a. JAV pionierių vagonų maršrutas ir istorija

Pasiruošimas kelionei

Oregono keliu niekas nekeliavo vienas. Keliautojai burdavosi į grupes, kad galėtų padėti ir apsaugoti vieni kitus. Dažnai kartu keliaudavo giminaičiai arba žmonės iš to paties miesto. Jie samdydavo gidą, išmanantį Kelią, ir išsirinkdavo vadovus. Grupės, kurioms geriausiai sekėsi kelyje, parašydavo konstitucijas arba taisykles, kuriomis naudodavosi spręsdamos nesutarimus ar problemas kelyje.

Prekės

Gyvūnai

Žmonės, keliaujantys Oregono keliu, galėjo naudoti trijų rūšių gyvulius: jaučius, mulus arba arklius. Dauguma žmonių naudojo jaučius. Jie buvo pigesni nei arkliai ir mulai, be to, mažiau užsispyrę nei mulai. ^{pp. 79–80}

Skirtingai nei arkliai, kuriems reikėjo specialaus maisto, jie galėjo ėsti žolę palei kelią. Jaučius buvo lengva dresuoti, jie paprastai keliaudavo pastoviu 2 mylių per valandą greičiu, net purve ir sniege. ^{pp. 79–80}

Maistas

Keliautojams buvo labai svarbu kelionėje turėti pakankamai maisto ir vandens. Tačiau maistas kelionei buvo brangus. Keturiems žmonėms išmaitinti šešis mėnesius maistas kainavo apie 150 dolerių - dabartiniais doleriais daugiau nei 4 500 dolerių. ^p. 274

Keliautojai dažnai su savimi turėdavo daug džiovintos mėsos ir "duonos gaminių" (pvz., miltų, krekerių ir kietos duonos). Kelyje buvo sunku užvirinti vandenį, todėl ne visada buvo galima pasigaminti maisto. Kai kurie keliautojai pasiimdavo ir kitokio maisto, pavyzdžiui, ryžių, žirnių, džiovintų pupelių ar džiovintų vaisių.

Pakeliui keliautojai galėjo žvejoti ir medžioti, kad gautų maisto. Bizonai, antilopės ir elniai buvo geriausi gyvūnai maistui medžioti. Keliautojai taip pat valgė palei kelią augančias uogas, iš dalies tam, kad išvengtų skorbuto.

Vagonai

Dauguma keliautojų keliavo dengtais vagonais. Buvo keli skirtingi dengtų vagonų stiliai. Vienas iš paplitusių tipų, vadinamas "Nepriklausomybės stiliaus" vagonu, paprastai būdavo apie 11 pėdų ilgio, 4 pėdų pločio ir 2 pėdų gylio. Medžio gabalai laikė iš džiovintos jaučio odos pagamintą dangtį, kuris iškilęs apie penkias pėdas virš vagono dugno.

Pavojai

Keliaujant Oregono keliu tykojo daugybė pavojų, įskaitant ligas, blogą orą, skendimą perplaukiant upes, indėnų užpuolimus ir daugybę kitų.

Sunku pasakyti, kiek žmonių žuvo Oregono kelyje. Daugelis keliautojų savo mirusiuosius laidojo nepažymėtuose kapuose ir kapus užmaskuodavo. Pavyzdžiui, jie laidodavo žmones pačiame tako viduryje ir liepdavo jaučiams pervažiuoti per kapus. Taip jie elgėsi, kad kapų neiškastų gyvūnai ir plėšikai. Dėl šios priežasties istorikai gali tik apytiksliai apskaičiuoti bendrą Oregono kelyje žuvusių žmonių skaičių.

Ligos

Dažniausia mirties priežastis kelyje buvo ligos. Nors keliautojai paprastai su savimi pasiimdavo vaistų, jie dažniausiai nelabai padėdavo.

Cholera

Cholera buvo dažniausia liga ir mirties priežastis kelyje. 1849-1855 m. kelyje kilo choleros epidemija. Tuo metu nuo choleros galėjo mirti iki 3 % visų keliautojų. Viena iš epidemijos priežasčių buvo ta, kad kelyje nebuvo sanitarinių sąlygų.

Pavyzdžiui, keliautojai mėgdavo stovyklauti prie Platto upės Kolorade, kad galėtų lengvai gauti gėlo vandens. Tačiau tūkstančiams keliautojų vis naudojantis tomis pačiomis stovyklavietėmis, į Platto upę pateko cholera sergančių keliautojų nuotekos. Po to cholera galėjo užsikrėsti bet kuris keliautojas, gėręs Platto upės vandenį arba gaminęs maistą iš šio vandens. Dažnai choleros simptomai būdavo tokie sunkūs, kad keliautojai mirdavo per 12 valandų nuo susirgimo.

Kitos ligos

Kitos šiame kelyje paplitusios ligos buvo šios:

• dizenterija ir kitos viduriavimą sukeliančios ligos. Keliautojai šias ligas gydėsi ricinos aliejumi.
• "Kalnų karštinė", kuri galėjo būti Uolinių kalnų dėmėtoji karštligė, vidurių šiltinė, vidurių šiltinė ir (arba) skarlatina. Šioms ligoms gydyti keliautojai naudojo chinino vandenį.
• Tymais
• Apsinuodijimas maistu
• Skorbutas, kurio keliautojai bandė išvengti valgydami uogas pakeliui ir gerdami citrinos rūgštį. Vis dėlto, kadangi keliautojai daugiausiai valgė mėsą ir duoną, daugelis jų negaudavo pakankamai vitamino C. Kai kurie iš jų mirė nuo skorbuto, o daugelis kitų skorbutu sirgo, kai atvyko į Kelio pabaigą.
• raupai
• Pneumonija

Keliautojai galvos skausmui, raumenų skausmui ir kosuliui gydyti naudojo terpentiną (nuodus), actą ir viskį.

Istorikai nesutaria, kiek žmonių mirė nuo ligų keliaudami šiuo keliu. Vienas istorikas, Johnas Unruh, mano, kad nuo 6 000 iki 12 500 keliautojų mirė nuo ligų, o dar 300-500 mirė būtent nuo skorbuto. Tačiau Jungtinių Valstijų nacionalinio parko tarnyba teigia, kad nuo ligų kelyje galėjo mirti iki 30 000 žmonių.

Kiti pavojai

Kelyje tykojo daug kitų pavojų. Džonas Unruhas apskaičiavo, kiek žmonių mirė nuo šių pavojų:

• 3 000-4 500 nuo indėnų užpuolimų
• 300-500 nuo sušalimo iki mirties
• 200-500 nuo atsitiktinio užvažiavimo ant vagonų
• 200-500 žmonių nuskendo bandydami kirsti upes.
• 200-500 nuo atsitiktinio nušovimo (pvz., medžioklės metu).
• 200-500 dėl kitų priežasčių, įskaitant nužudymą, žaibo smūgį, mirtį gimdymo metu, muštynes, gyvatės įkandimą, staigius potvynius, nukritusius medžius ir gyvūnų smūgius.

Unruh apskaičiavo, kad mirė 4 proc. Oregono kelio keliautojų: 16 000 iš 400 000 visų keliautojų. Tačiau Nacionalinio parko tarnyba teigia, kad:

Oregono kelias yra ilgiausios šios šalies kapinės. Beveik vienas iš dešimties [keliautojų], iškeliavusių šiuo taku, neišgyveno.

Gyvenimas kelyje

Įprasta diena kelyje prasidėjo labai anksti, prieš pat aušrą. Iš tikrųjų niekas nevažiuodavo vagonuose, nebent sirgdavo arba būdavo labai jaunas. Kelionė buvo per daug nelygi, per daug dulkėta ir per daug vargino jaučius. Vietoj to žmonės vaikščiojo šalia savo vežimų. Paprastai grupės keliaudavo beveik visą dieną, išskyrus valandą apie vidurdienį pietums. Tada jie judėjo iki pat saulėlydžio, kai sustodavo įrengti stovyklavietės. Dauguma grupių per dieną nuvažiuodavo apie 15 mylių, nors geriausiomis dienomis jos galėjo nuvažiuoti ir 20 mylių per dieną. Kadangi jaučiai judėjo maždaug 2 mylių per valandą greičiu, vienos dienos kelionė galėjo trukti iki dešimties valandų.

Apie 40 000 keliautojų buvo vaikai. Jei jie nebuvo kūdikiai, jie vaikščiojo kartu su vagonais ir dirbo kaip ir suaugusieji. Jų darbas buvo ganyti gyvulius, vairuoti vagonus, plauti indus, padėti ruošti maistą, prižiūrėti mažesnius vaikus, rinkti malkas ir "bizono drožles" (sausą bizono mėšlą, kurį galima naudoti ugniai kurti, jei nėra malkų).

Naktį grupė perstumdavo vagonus į ratą ("ratas aplink vagonus") ir į jį sustatydavo savo gyvūnus. Taip jie buvo saugomi nuo nuklydimo, nužudymo ar vagystės. Jei oras būdavo sausas, žmonės miegodavo lauke. Jei būdavo drėgna, žmonės miegodavo po vagonais.

Daugelis keliautojų labai bijojo Amerikos indėnų išpuolių. Tačiau dauguma Amerikos čiabuvių palikdavo keliautojus ramybėje arba net padėdavo jiems prekiaudami su jais ir padėdami perplaukti upes kanojomis. Kai Amerikos indėnai užpuldavo keliautojus, istorijos buvo pasakojamos vėl ir vėl, todėl galėjo atrodyti, kad užpuolimai buvo dažnesni nei iš tikrųjų.

Keliautojai, pasiekę Oregoną, prisimindavo Kelią su skirtingais jausmais. Vienas vyras, vardu Lorenas Hastingsas, 1847 m. sakė:

Aš su tam tikra romantika ir malonumu žvelgiu į ilgą, pavojingą ir nesaugų emigrantų kelią, tačiau kitiems jis yra jų draugų kapinės.

Kompiuterinis žaidimas

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje trys Minesotos mokytojai studentai sukūrė mokomąjį kompiuterinį žaidimą, paremtą Oregono keliu. Žaidimo tikslas buvo sėkmingai nukeliauti taku iš Independenso, Misūrio valstijoje, į Oregono miestą, Oregono valstijoje. Kelyje tykojo tokie pavojai, kaip upių kirtimas, ligos, sergantys jaučiai ir badas. Per kitus du dešimtmečius buvo sukurtos naujos žaidimo versijos, į kurias buvo įtraukta daugiau galimybių ir geresnė grafika. Antrojoje versijoje buvo įtraukti zombiai ir jaučiai. Žaidimo tikslas buvo išgyventi kuo ilgiau, kol mirsite.