Gerontijaus sapnas

Pirmieji pasirodymai

Kūrinys buvo sukurtas 1900 m. Birmingemo muzikos festivaliui, o pirmasis atlikimas įvyko 1900 m. spalio 3 d. Birmingemo rotušėje. Pirmojo atlikimo metu kilo problemų: mokantis kūrinio mirė chormeisteris. Kai kuri muzika chorui skambėjo keistai ir buvo labai sudėtinga. Solistai nebuvo labai geri, o dirigentui Hansui Richteriui (kuris buvo puikus dirigentas) buvo sunku sulaikyti chorą nuo nesuderinto dainavimo. Richteris neturėjo laiko tinkamai pasiruošti kūriniui: visą partitūrą jis gavo tik dieną prieš pirmąją repeticiją. Kitais metais kūrinys buvo atliktas Vokietijoje, kur buvo gerai įvertintas.

Kita priežastis, kodėl poema Anglijoje išpopuliarėjo vangiai, buvo ta, kad joje išdėstytos idėjos buvo kilusios iš Romos katalikų mokymo (Johnas Henry Newmanas buvo Romos katalikų kardinolas). Tai reiškė, kad daugelis anglikonų katedrų nenorėjo, kad ji būtų atliekama, todėl tekstas buvo pakeistas. Ši naujoji versija buvo naudojama Trijų chorų festivalio pasirodymams iki 1910 m. Ji greitai išpopuliarėjo Anglijoje. 1903 m. ji buvo atliekama Čikagoje ir Niujorke, vėliau - daugelyje kitų miestų.

Prieš kelerius metus Birmingemo festivaliui buvo pasiūlyta užsakyti Antoninui Dvořákui sukurti kūrinį pagal "Gerontijaus sapną". Jie nusprendė, kad kūrinys buvo "per daug katalikiškas".

Solistai

Kūrinyje dainuoja trys dainininkai solistai. Svarbiausias yra tenoras solistas, kuris dainuoja mirštančio Gerontijaus ištariamus žodžius. Taip pat yra bosas, dainuojantis kunigą, ir mecosopranas, dainuojantis angelo partiją. Agonijos angelą gali dainuoti tas pats bosas, kuris dainuoja kunigą. Kartais choras dalijasi į dvi dalis, o kartais yra nedidelė aukštesniųjų balsų grupė, vadinama "puschoru".

Eilėraščio istorija

Newmano eilėraštyje pasakojama apie sielos kelionę per mirtį. Jame mąstoma apie nematomą Romos katalikų teologijos pasaulį. Gerontijaus vardas kilęs iš graikų kalbos žodžio geron - "senas žmogus". Vardas "Gerontis" kūrinyje nėra dainuojamas, ir ne visi sutaria, kaip jis tariamas. Graikiškas žodis "geron" turi kietąją "g" (kaip "žolė"), tačiau iš jo kilę angliški žodžiai dažnai turi minkštąją "g", kaip "geriatriac". Elgaras pavartojo ne visus Newmano eilėraščio žodžius. Jis praleido daugelį antrosios dalies meditacijų, kurios priešingu atveju būtų labai pailgėjusios.

Pirmoje dalyje girdime Gerontą, kuris yra labai ištikimas Dievui. Kartais jis būna išsigandęs, bet kartais kupinas vilties. Grupė draugų (tekste dar vadinamų "padėjėjais") prisijungia prie jo maldos ir meditacijos. Jis iškeliauja ramybėje, o kunigas kartu su padėjėjais atsisveikina su juo, kai jis leidžiasi į kelionę. Antroje dalyje Gerontas, dabar vadinamas "Siela", atsibunda vietoje, kurioje, regis, nėra nei erdvės, nei laiko, ir suvokia, kad ten yra jo angelas sargas. Ji džiaugiasi, kad jos užduotis (nuvesti Gerontį pas Dievą) atlikta (Newmano poemoje angelas yra vyras, tačiau Elgaras angelą paverčia moterimi, suteikdamas vaidmenį dainininkei). Po ilgo pokalbio jie keliauja į teismo sostą. Jie turi praeiti pro demonus. Jie sutinka angelų chorą, kuris šlovina dievą. Agonijos angelas prašo Jėzaus pasigailėti tikinčiųjų sielų. Galiausiai Gerontas trumpam išvysta Dievą ir vieną akimirką yra teisiamas. Angelas sargas nuleidžia Gerontį į raminantį skaistyklos ežerą, suteikia jam paskutinį palaiminimą ir pažada, kad jis pabus šlovėje.

Kardinolas Newmanas, Elgaro sukurtos poemos autorius

Orkestras

Elgaras kūrinį parašė dideliam orkestrui, kuriame, be įprastų instrumentų, groja piccolo, cor anglais, kontrafagotas, arfa ir vargonai.

Kūrinys kaip oratorija

Nors žmonės paprastai ją apibūdina kaip oratoriją, ji nėra oratorija tradicine prasme: joje nėra pertraukų (išskyrus pertraukas tarp dviejų dalių) ir nėra pasakojama Biblijos istorija.

Muzika

Muzika parašyta vėlyvojo romantizmo stiliumi, kurį akivaizdžiai įkvėpė Vagneris, ypač jo opera "Parsifalis". "Gerontijaus sapno" įžanga - tai ilga orkestrinė įžanga, kurioje naudojamos temos, kurios bus svarbios kūrinyje. Personažo Gerontijaus muzika kartais yra kalbos ritmo (panaši į rečitatyvą), bet dažnai labai lyriška. Elgaras greitai pereina nuo vieno stiliaus prie kito. Choras nuostabiai apmąsto tai, kas vyksta. Ypač gražus yra angelų choras, giedantis "Garbė Švenčiausiajam aukštybėse". Demonų chorą dainuoti labai sunku.