Edvardo Elgaro "Gerontijaus sapnas" - didelis muzikinis kūrinys chorui, trims dainininkams solo ir orkestrui. Jis buvo sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1900 m. Tai oratorija, nors Elgaras nemėgo, kad ji būtų vadinama oratorija, bet taip ji paprastai apibūdinama. Paprastai jis laikomas geriausiu Elgaro sukurtu choriniu kūriniu.
Kilmė ir premjera
Žodžiai kilę iš Johno Henry Newmano ilgo religinio eilėraščio The Dream of Gerontius, pirmą kartą išleisto XIX a. viduryje. Elgaras kūrinį užbaigė 1899–1900 m., ir jis buvo pirmą kartą atliktas 1900 m. Birmingamo trienalės festivalyje. Premjeros data – 1900 m. spalio 3 d. Valdymą atlikimo metu perdavė dirigentas Hans Richter. Pirmasis atlikimas susidūrė su sunkumais (nepakankamai paruoštas choras, įvairios techninės problemos), todėl kūrinys iškart nesulaukė vienareikšmiško pripažinimo, bet netrukus buvo peržiūrėtas ir pradėtas vertinti labai aukštai.
Siužetas ir temos
Žodžiai yra iš Johno Henry Newmano eilėraščio. Tai turėtų būti mirštančio žmogaus, vardu Gerontis, žodžiai. Jis įsivaizduoja, kas jam nutiks, kai mirs: kaip susitiks su Dievu, kuris nuspręs, ar jis buvo pakankamai geras, kad patektų į dangų. Eilėraštyje su juo kalba angelas. Eilėraštyje taip pat yra kunigas ir trumpas Agonijos angelo solo. Kūrinį sudaro dvi dalys. I dalis trunka apie 40 minučių, o II dalis - apie valandą.
Veikėjai ir jų balsai
- Gerontijus – pagrindinis veikėjas, paprastai dainuojamas tenoro solo partija;
- Angelas – his companjonas po mirties, dažnai skiriama sopranui arba mezzo-sopranui;
- Kunigas – trumpesnė solo partija, paprastai baritono ar basso balso;
- Agonijos angelas – labai trumpas, bet dramatiškas solo epizodas;
- Choras – atlieka svarbias teismo, demonų ir angelų figūrų vaidmenis, dažnai simbolizuoja kolektyvinę sielos būseną.
Muzikinės savybės
Elgaro partitura pasižymi sodria orkestracija, ekspresyviomis solo partijomis ir kontrastingais choro epizodais. Kompozitorius naudoja teminius motyvus, kurie grįžta ir transformuojasi per visą kūrinį, taip pabrėždamas veikėjo dvasinę kelionę — nuo mirties baimės iki atleidimo ir išganymo akimirkos. Orkestrui kartais prireikia didesnio sudėtingumo, o choras turi sugebėti perteikti ir švelnias lyrines partijas, ir didingus teismo scenų momentus.
Atlikimo reikalavimai ir priėmimas
„Gerontijaus sapnas“ reikalauja aukštos klasės solo atlikėjų, stipraus choro ir didelio orkestro. Kai kurios pastangos apima specialių tembrų parinkimą angelų partijoms bei subalansuotą dinamiką tarp orkestro ir choro. Nors pirmasis atlikimas susidūrė su kritika dėl atlikimo trūkumų, vėliau kūrinys įgijo pasaulinį pripažinimą ir dabar laikomas vienu iš svarbiausių anglų XX a. choro-orchestrinių kūrinių.
Reikšmė ir interpretacijos
Kūrinys išlieka reikšmingas ne tik dėl savo muzikinių vertybių, bet ir dėl medžiagos — Newmano eilėraščio, kuri gvildena mirtį, teismą, atgailą ir dvasinį išsilaisvinimą. Dėl religinio turinio „Gerontijaus sapnas“ kartais kildina diskusijas apie teologiją ir tikėjimą, tačiau muzikinė Elgaro interpretacija universalizuoja patirtį, todėl kūrinį atlieka ir vertina įvairių konfesijų (ir sekuliarios) klausytojai.
Trumpai tariant, Edvardo Elgaro „Gerontijaus sapnas“ — tai dramatiška, emocionali ir technine prasme reikalaujanti oratorija, kuri jungia literatūrinį paveldą su muzikiniais atradimais ir iki šiol užima ypatingą vietą choro bei orkestras repertuare.
