"African Sanctus" – tai Davido Fanshawe'o muzikinė kompozicija chorui, solistams, orkestrui ir iš anksto įrašytai juostai. Ji buvo sukurta 1972 m. Kūrinys yra unikalus tuo, kad gyvai atliekamus elementus derina su etnografinėmis lauko įrašų juostomis, įrašytomis Fanshawe'o kelionių metu.

Kilme ir įkvėpimas

"African Sanctus" yra geriausiai žinomas Fanshawe'o kūrinys. Jis buvo sukurtas po to, kai 1969–1973 m. Fanshawe keliavo Nilu – nuo Egipto per Sudaną iki Ugandos ir Kenijos. Jo kelionės forma sudaro kryžiaus formą, o pats autorius jai suteikė ir dvasinę prasmę: kelionė tapo tiek muzikine, tiek savotiška piligrimine patirtimi.

Per šias ekspedicijas Fanshawe fiksavo vietinių bendruomenių balsus, ritualines ir kasdienes giesmes bei instrumentinę muziką – daug tokių įrašų iki tol nebuvo daryta. Grįžęs į Didžiąją Britaniją jis šiuos garsus integravo į kompoziciją, kurioje gyvai atliekamos Mišių dalys (lotyniški tekstai) persipina su Afrikos balsais bei ritmais, skambančiais iš juostos.

Kompozicija ir atlikimo principas

Kūrinys sujungia tradicinės vakarietiškos chorinės Mišios elementus su įvairiomis Afrikos muzikinėmis tradicijomis. Gyvai atliekantis choras ir orchestra dažnai susikerta arba dialoguoja su juostoje įrašytais fragmentais: kartais juosta „pristato“ tam tikrą sceną iš kelionės, kitais atvejais ji funkcionuoja kaip fono tekstūra ar ritminis pagrindas.

Instrumentacija: choras, solistai, orkestriniai instrumentai ir magnetofono juosta. Dėmesys skiriamas vokalinėms spalvoms, poliritmijai bei skirtingų muzikinių sluoksnių susiliejimui, todėl atliekant reikalingas tikslios tempo ir sinchronizacijos užtikrinimas su juosta.

Premjera, įrašymai ir filmai

Iš pradžių kūrinys pavadintas "African Revelations", vėliau pervardytas į "African Sanctus". Pirmą kartą 1972 m. liepą Londone ją atliko Saltarello choras; vėliau kūrinys buvo transliuotas per BBC radiją Jungtinių Tautų dieną. Po trejų metų (1975 m.) buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame parodyta, kaip kūrinys buvo kuriamas ir kaip įrašinėta muzika Afrikoje.

Priėmimas ir ginčai

African Sanctus sulaukė plataus dėmesio ir tapo Fanshawe'o vizitine kortele: kūrinys atliktas tarptautiniu mastu, apie jį rašyta kritikoje, jis pritraukė ir plačią publiką, ir akademinį susidomėjimą. Tačiau atsirado ir kritikos: kai kurie muzikologai bei kultūrologai k vestavo apie etinius lauko įrašų naudojimo aspektus, autoriaus santykį su įrašytomis bendruomenėmis ir apie galimą „egzotizavimo“ efektą. Fanshawe gynė savo veiklą kaip dokumentinę-archyvinę, teigdamas, kad daugelyje vietų jis užfiksavo ir išsaugojo gyvą tradiciją, kuri kitaip galėjo pranykti.

Paveldas ir reikšmė

Kūrinys svarbus ne tik kaip muzikinis eksperimentas, bet ir kaip pavyzdys, kokiu būdu lauko įrašai gali būti kūrybiškai integruoti į šiuolaikinę kompoziciją. African Sanctus prisidėjo prie platesnio susidomėjimo pasaulio muzikomis ir skatino diskusijas apie etnomuzikologijos, autentiškumo ir kūrybinės reinterpretacijos ribas. Daug organizacijų ir chorų iki šiol atlieka kūrinį, o įrašyti lauko fragmentai ir toliau išlieka svarbiu šio darbo elementu.

Įrašai, panaudoti kūrinyje, yra iš Egipto, Sudano, Ugandos ir Kenijos, todėl African Sanctus veikia kaip muzikos lauko dienoraštis – tarpkultūrinis dialogas, kuriame susitinka lotyniškos Mišios ir įvairių Afrikos regionų balsai.