Lozoriaus (Lazaro) taksonas: apibrėžimas ir fosilijų sugrįžimo fenomenas

Lozoriaus (Lazaro) taksonas: aiškus apibrėžimas ir fosilijų sugrįžimo fenomeno analizė — priežastys, įrodymai, mėginių artefaktai ir paleontologinės spragos.

Paleontologijoje Lazaro taksonas (daugiskaita) — tai taksonas, kuris išnyksta iš vieno ar kelių fosilijų registro laikotarpių, o vėliau vėl atsiranda. Terminas kilęs iš biblinio pasakojimo apie Jono evangeliją, kurioje teigiama, kad Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių. Lozoriaus taksonai dažnai aptariami kartu su tokiais reiškiniais kaip išnykimo (vietinis arba laikinas) ir mėginių ėmimo artefaktai, nes fosilijų duomenys yra nepilni: suakmenėja tik labai mažas procentas organizmų, todėl jų įrašas geologiniame sluoksnyje turi spragų.

Kas sukelia „Lozoriaus“ efektą?

Yra keli pagrindiniai mechanizmai, kodėl taksonas gali dingti iš fosilijų registro ir vėliau vėl pasirodyti:

• Tarpinis (lokalus) išnykimas — taksonas gali išnykti iš tam tikro regiono arba ekosistemos, bet išlikti kituose refugijuose. Vėliau ši grupė gali išplisti ir vėl atsirasti tose vietose, kur buvo dingusi.
• Mėginių ėmimo ir fosi­lizacijos trūkumas — jei taksono individų skaičius tampa labai mažas arba jie gyvena aplinkoje, kur mažai galimybių susiformuoti fosilijoms (pvz., kalnuotos, erozijos nualintos ar aukštos deguonies zonos), jų fosilijų gali nebūti tam tikruose sluoksniuose.
• Pagalbiniai geologiniai veiksniai — sluoksnių erozija, kombinacija tarp skirtingų akmenuotumo tipų (facies pakeitimai) arba netekus atitinkamo sedimentacijos intervalų, gali „ištrinti“ taksoną iš registro tam tikram laikotarpiui.
• Tarpiniai taksonominiai ir atpažinimo klausimai — fosilijos gali būti klaidingai klasifikuotos arba per mažai tyrinėtos; vėliau, gavus naujų radinių ar atlikus išsamesnę analizę, tas pats taksonas gali būti atpažįstamas vėlesniuose sluoksniuose.
• Elvis taksonai ir konvergencija — kartais nauji radiniai primena dingusį taksoną, bet yra nepriklausoma evoliucinė linija, kuri konverguoja į panašias morfologines formas. Tokius atvejus vadiname Elvis taksonais, kurie imituoja išnykusio taksono išvaizdą, bet nėra jo tęsiniu.
• Reworked arba „zombie“ fosilijos — fosilijos iš senesnių sluoksnių gali būti eroduotos ir įterptos į jaunus sluoksnius; tai gali klaidinti ir atrodyti, kad taksonas „grįžo“ vėliau, nors iš tikro radinys yra seno amžiaus.

Metodologija ir interpretacijos

Paleontologai naudoja kelis būdus, kad atskirtų tikrąjį Lozoriaus taksoną nuo artefaktų:

• Statistiniai modeliai ir išnykimo testai (pvz., Signor–Lipps efektas, kuris rodo, kad išnykimas tam tikrame intervalo gali pasirodyti palaipsniui dėl riboto mėginių ėmimo).
• Detalesnė stratigrafija ir datavimas (radiometrinis datavimas, biostratigrafiniai žymekliai), kurie padeda nustatyti, ar atsiradimas vėlesniuose sluoksniuose yra tikrai laiko vėlavimas.
• Taphonominės studijos — analizė, kaip fosilijos susiformavo, kokios buvo sąlygos ir ar yra požymių, kad radinys galėjo būti perkeliamas iš senesnių sluoksnių.
• Platesnės geografinės paieškos — radinių trūkumas viename regione gali būti sukompensuotas tyrinėjant kitas vietoves ar giliau ištiriant mažiau ištirtas uolienas.

Pavyzdžiai ir reikšmė

Kai kurie gerai žinomi pavyzdžiai, kurie dažnai minima diskutuojant apie Lozoriaus taksonus:

• Latimeria (coelacanth) yra dažnai minimas kaip „gyvas fosilija“: ši žuvis buvo žinoma iš fosilijų iki kreidos periodo ir 1938 m. buvo aptikta gyva pietų Indijos vandenyse. Tai pavyzdys, kai taksonas, laikytas išnykusiu, rastas gyvas — tačiau toks atvejis ne visada sutampa su griežta fosilijų registro „išnykimo ir vėlesnio pasirodymo“ definicija.
• Kai kurios mikrofosilijų ar mažų bestuburių grupės rodo ilgas pauzes jų registro eilutėse dėl sudėtingų fosi­lizacijos sąlygų arba mažo individų skaičiaus.

Lozoriaus taksonų studijos svarbios, nes jos primena, kad fosilijų registras yra netobulas ir kad interpretacijos apie biologinį išnykimą, išlikimą ir atsigavimą po masinių išnykimų turi būti daromos atsargiai. Analizė padeda suprasti izoliacijos, refugijų ir fosi­lizacijos procesus, taip pat ekologinės atsparumo ir atkūrimosi mechanizmus po aplinkos krizių.

Išvados

Lozoriaus taksonas — tai naudingas konceptas paleontologijoje, leidžiantis atskirti tikrus biologinius pokyčius nuo geologinių ar metodologinių artefaktų. Nors kartais šis reiškinys reiškia, kad taksonas iš tikrųjų išliko mažomis populiacijomis arba refugijuose, dažnai jis atspindi fosilijų registro ribotumą. Todėl mokslininkai derina stratigrafinius, taphonominius ir statistinius metodus, kad tiksliau nustatytų, ar „grįžimas“ yra realus biologinis įvykis, ar tik duomenų trūkumo pasekmė.

Gyvieji pavyzdžiai

Yra keletas gerai žinomų pavyzdžių, kaip tai vyksta su dabartinėmis rūšimis.

Keletas gerai žinomų pavyzdžių:

• Buvo manoma, kad prieš 80 mln. metų išnyko visas liaunagalvių žuvų būrys - Coelacanthimorpha poklasis. Tada 1938 m. buvo rastas Coelacanth (Latimeria).
• Buvo manoma, kad moliuskų klasė Monoplacophora išnyko viduriniame devone (prieš maždaug 380 mln. metų), kol 1952 m. giliuose vandenyse prie Kosta Rikos buvo aptikta gyvų jų atstovų.
• Aušros raudonmedis, arba metasekvoja, spygliuočių gentis, pirmą kartą buvo aprašyta kaip mezozojaus eros fosilija 1941 m. Šigeru Miki, tačiau 1944 m. nedidelis medynas buvo aptiktas Modaoxi, Kinijoje.
• 1966 m. buvo atrastas vienintelis Australijoje tikrai žiemojantis marsupialas, žinomas iš fosilijų, - kalnų pigmėjus (Burramys parvus).

Coelacanth Latimeria chalumnae.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Lazario taksonas?

K.: Kokia termino "Lazario taksonas" kilmė?

K: Kodėl atsiranda Lozoriaus taksonas?

K: Kodėl fosilijų duomenys yra netobuli?

Klausimas: Kas nutinka kai kurioms paleontologinėms grupėms po didelio išnykimo?

Klausimas: Kaip paprastai paaiškinamas kai kurių paleontologinių grupių pakartotinis atsiradimas po didelio išmirimo įvykio?

K.: Kokioje srityje buvo sukurta Lazaro taksono sąvoka?

Paieška pagal raidę