Norfolkas (sala)

Atradimas

Priešistorė

Pirmieji Norfolko saloje tikriausiai apsilankė žmonės iš Naujosios Zelandijos. Pirmieji Europos gyventojai rado kanojos dalių ir akmeninių kirvių. Vėliau, 1995 m., archeologai smėlio kopose prie Emilio įlankos rado namo liekanų. Jame buvo gyvenama maždaug nuo 1200 iki 1600 m. po Kristaus. Mokslininkai nežino, kodėl žmonės paliko salą.

Kapitonas Kukas

Norfolko salą 1774 m. spalio 10 d. pirmą kartą atrado kapitonas Džeimsas Kukas. Jis antrą kartą keliavo aplink pasaulį laivu "Resolution". Jis išsilaipino saloje, kuri buvo negyvenama (joje niekas negyveno). Jis rado linų augalą (Phormium tenax) ir didelių medžių, dabar vadinamų Norfolko salos pušimis (Araucaria heterophylla). Jis manė, kad iš linų galima gaminti audinį laivų burėms, o iš pušų - gerus laivų stiebus. Iš vieno medžio jis pagamino naują laivo "Resolution" viršutinį stiebą. Apie salą Kukas rašė 1777 m. Londone išspausdintoje knygoje "Kelionė į Pietų ašigalį" (A Voyage towards the South Pole).

1788 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė išsiuntė kapitoną Artūrą Filipą su Pirmuoju laivynu įkurti Australijoje baudžiauninkų koloniją. Jam buvo liepta kuo greičiau Norfolko saloje įkurti nedidelę gyvenvietę, kad kitos Europos šalys negalėtų pretenduoti į šią salą. Prancūzų laivai "L'Astrolabe" ir "La Boussole", kuriems vadovavo La Pérouse'as, saloje apsilankė 1778 m. pradžioje. Jie negalėjo išsilaipinti, nes bangos buvo per didelės ir audringos. La Pérouse'as manė, kad sala tinkama tik "angelams ir ereliams".

Pirmoji gyvenvietė 1788-1814 m.

Pirmieji europiečiai į Norfolko salą atvyko 1788 m. kovo 3 d. Dvi dienas apžiūrinėję salą, kovo 6 d. kolonistai išsilaipino Emilio įlankoje, Sidnėjaus įlankos dalyje. Ši diena dabar švenčiama kaip "Įkūrimo diena". Jie atplaukė laivu "HMS Supply" iš naujos gyvenvietės Sidnėjuje, Naujajame Pietų Velse. Filipas Gidlis Kingas (Philip Gidley King) vadovavo nedidelei 21 žmogaus grupei, kurioje buvo 15 nuteistųjų (9 vyrai ir 6 moterys). Tarp nuteistųjų turėjo būti geriausio charakterio žmonės, tarp kurių buvo 72 metų Richardas Widdicombe'as ir 16 metų Charlesas McLennanas. Namiškiai buvo šie:

• Jamesas Cunninghamas - laivo "Sirius" kapitono padėjėjas
• Thomas Jamison - laivo "Sirius" chirurgo padėjėjas
• Johnas Turnpenny Altree - chirurgo padėjėjas
• Roger Morley - HMS Sirius jūreivis
• Williamas Westbrookas - HMS Sirius jūreivis
• Charles Heritage - jūrų laivininkystė
• John Batchelor - jūrų laivininkystė

Pirmaisiais gyvenvietės, kuri taip pat vadinosi Sidnėjumi, gyvavimo metais iš Naujojo Pietų Velso buvo atsiųsta daugiau nuteistųjų ir kareivių. Antroji gyvenvietė buvo įkurta Ballo įlankoje, pavadintoje laivo "HMS Supply" kapitono leitenanto Henrio Lidgbirdo Ballo vardu. 1789 m. sausio 8 d. gimė pirmasis vaikas - Norfolkas Kingas, Filipo Gidlio Kingo ir nuteistosios Annos Inett sūnus.

HMS Sirius sudužo

1790 m. kovą gubernatorius Arturas Filipas nusprendė nusiųsti karalių į Angliją su svarbiais pranešimais apie gyvenvietes Australijoje. Phillipas išsiuntė majorą Robertą Rossą, vadovavusį Sidnėjuje esantiems kareiviams, į Norfolko salą, kad šis perimtų pareigas iš Kingo. Sidnėjuje trūko maisto, todėl Filipas taip pat pasiuntė dvi kuopas kareivių, penkias laisvas moteris ir vaikus, 183 nuteistuosius ir 27 nuteistųjų vaikus. Filipas tikėjosi, kad Norfolko saloje bus daugiau maisto. Jie buvo išsiųsti dviem laivais: "HMS Sirius" ir "HMS Supply".

Kovo 19 d. "HMS Sirius" rėžėsi į vieną iš rifų Sidnėjaus įlankoje, Norfolko saloje. Niekas nenukentėjo, o kapitonui Džonui Hanteriui pavyko saugiai nugabenti visus žmones ir didžiąją dalį atsargų į krantą.

"HMS Supply" grįžo į Sidnėjų, o saloje liko majoras Rossas su daugiau kaip 500 žmonių. Jis skubiai ėmėsi veiksmų, kad maisto užtektų. Kiekvienas, be jo leidimo paėmęs maisto arba nužudęs gyvūnus maistui, turėjo būti pakartas. Nuo bado juos gelbėjo kasmet atskrendantis jūrinis paukštis - peteliškė (Pterodroma melanopus), kuri susisukdavo lizdus skylėse žemėje. Kiekvieną naktį dėl maisto buvo nužudoma 2000-3000 paukščių. Jie taip pat galėdavo suvalgyti jų kiaušinius. Petrelę jie vadino Apvaizdos paukščiu, nes manė, kad Dievas turbūt atsiuntė šį paukštį, kad juos išgelbėtų. Žmonės taip pat valgė palmių viršūnes. Rugpjūtį atplaukė du laivai - "Justinian" ir "Surprize", kurie atgabeno daugiau maisto ir dar 200 nuteistųjų.

Karalius grįžta

1791 m. lapkritį Kingas grįžo į Norfolko salą, o Rossas - į Sidnėjų. Į salą buvo siunčiama daugiau nuteistųjų, ir 1792 m. rugsėjį joje jau gyveno 1115 žmonių. Kingas pradėjo statyti dar vieną išsilaipinimo vietą Kaskadinėje įlankoje, todėl laivai galėjo rinktis, priklausomai nuo to, į kurią pusę pūtė vėjas. Nuteistiesiems sunkiai sekėsi gaminti daiktus iš linų augalų. Naujojoje Zelandijoje buvo pagauti du maoriai ir nugabenti į Norfolką, kad išmokytų nuteistuosius, kaip naudoti linus. Abu vyrai, Hoodoo ir Toogee, nelabai ką išmanė apie linus; Naujojoje Zelandijoje šią užduotį atlikdavo moterys. Po šešių mėnesių Kingas liepė vyrus išvežti atgal į Naująją Zelandiją.

Iki 1796 m. buvo iškirsti 1 528 akrai (618 ha) ir pasėti javai. Tai buvo kukurūzai, kviečiai, bulvės, cukranendrės, bananai, gvajavos, citrinos, obuoliai ir kava. Ūkiuose augo 12 galvijų, 6 arkliai, 12 asilų, 374 avys, 772 ožkos ir 14 624 kiaulės. Buvo dvi mokyklos ir našlaičių prieglauda mažoms mergaitėms. Kingas buvo silpnos sveikatos ir grįžo į Sidnėjų, o naujuoju gubernatoriumi leitenantu tapo Naujojo Pietų Velso korpuso kapitonas Townsonas.

Atsiskaitymo pabaiga

Kai 1800 m. Josephas Foveaux atvyko kaip gubernatorius leitenantas, jis rado gyvenvietę gana nuskurdusią. Per ketverius metus nebuvo daug padaryta, kad ji būtų geros būklės. Jis pradėjo remontuoti pastatus ir kitus viešuosius darbus, stengėsi gerinti švietimą.

1794 m. Kingas pasiūlė uždaryti Norfolko salą kaip pataisos koloniją. Ji buvo per toli nuo Naujojo Pietų Velso, laivams buvo sunku joje išsilaipinti, o jos išlaikymas kainavo per brangiai. 1803 m. valstybės sekretorius lordas Hobartas paragino visus perkelti į Van Diemeno žemę, nes Norfolko sala ir Sidnėjus kainavo brangiai ir buvo sunku keliauti. Kolonistai nenorėjo kraustytis, jie sunkiai dirbo, kad išvalytų žemę ir įkurtų savo ūkius. Jie norėjo, kad vyriausybė sumokėtų jiems už tai, kad jie turėjo persikelti. Kingas, dabar Naujojo Pietų Velso gubernatorius, nenorėjo, kad visi persikeltų, nes manė, kad tai bus geras kalėjimas blogiems kaliniams iš Naujojo Pietų Velso. Čia taip pat būtų galima aprūpinti banginių medžioklės laivus arba auginti kavą.

Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė uždaryti salą. Pirmoji 159 žmonių grupė į Van Diemeno žemę išvyko 1805 m. vasarį, daugiausia nuteistieji, jų šeimos ir kareiviai. Nuo 1807 m. lapkričio mėn. iki 1808 m. rugsėjo mėn. didžioji dalis žmonių buvo perkelta. Iki 1810 m. kovo liko tik 117 žmonių. 1813 m. į Van Diemenso žemę buvo išvežti paskutiniai kolonistai, o kareiviai - į Sidnėjų. Britų valdžia nenorėjo, kad saloje įsikurtų dar viena šalis, todėl nedidelė grupė liko ir išžudė visus likusius gyvūnus bei sugriovė visus pastatus. 1814 m. vasarį laivu "Kengūra" išplaukė paskutiniai žmonės. Liko tik kelios laukinės kiaulės ir ožkos.

Antroji gyvenvietė 1825-1854 m.

1825 m. britų vyriausybė nusprendė Norfolko saloje įkurti naują kalėjimą. Tai turėjo būti kalėjimas nuteistiesiems iš Naujojo Pietų Velso, kurie ir toliau pažeidinėjo įstatymus. Naujojo Pietų Velso gubernatorius seras Tomas Brisbanas norėjo, kad tai būtų vieta, iš kurios nebūtų galima grįžti. Tai turėjo būti baisiausia bausmė, išskyrus mirties bausmę. Daugelis nuteistųjų buvo plakiami devynių uodegų batu. Vienu metu galėjo būti nuplakta net 300 kartų, o daugelis buvo nuplakti daugiau kaip 1000 kartų. Kadangi tai buvo kalėjimas, į salą nebuvo įleidžiami laisvi kolonistai, taip pat nebuvo kalinių moterų. Saloje buvo leidžiama išsilaipinti tik vyriausybiniams arba nelaimės ištiktiems laivams.

Trečioji gyvenvietė 1856 m.

Uždarius kalėjimą, Didžiosios Britanijos vyriausybė salą atidavė Pitkerno salos gyventojams. Pitkernas, turintis tik 30 hektarų žemės, tinkamos ūkininkauti, nebegalėjo susidoroti su dideliu gyventojų skaičiumi. Visi 194 žmonės 1856 m. buvo perkelti į Norfolką. Šie žmonės buvo HMS Bounty maištininkų palikuonys. Jie atvyko į salą 1856 m. birželio 8 d., o ši sukaktis kasmet minima kaip Bounty diena.

Klimatas

Norfolko saloje vyrauja drėgnas subtropinis klimatas (Cfa pagal Köppeno klimato klasifikaciją).

Vaizdai

Susiję puslapiai

• Pitkernas
• Maištas dėl Bounty