Muilas, pagamintas iš žmonių lavonų

Istorija

Pirmasis pasaulinis karas

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais britai apkaltino Vokietiją, kad ši naudoja žmonių kūnų riebalus gaminiams gaminti. 1917 m. balandį svarbus Londono (Anglija) laikraštis "The Times" rašė, kad vokiečiai naudoja savo žuvusių karių kūnus muilui ir kitiems produktams gaminti. Tik 1925 m. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras seras Ostenas Čemberlenas oficialiai pareiškė, kad pasakojimas apie "lavonų fabriką" buvo klaida.

Antrasis pasaulinis karas

Per karą buvo paplitę pasakojimai, kad naciai iš koncentracijos stovyklų aukų kūnų gamino muilą. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija neturėjo pakankamai riebalų muilui gaminti. Dėl šios priežasties muilo gamybos kontrolę perėmė vyriausybė.

Istorijos apie "žmogiškąjį muilą" galėjo prasidėti dėl to, kad vyriausybės gaminami muilo gabalėliai buvo pažymėti inicialais "RIF". Kai kurie žmonės manė, kad tai reiškia Reichs-Juden-Fett vokiečių kalba. Angliškai tai reiškia "valstybiniai žydų riebalai". (Vokiškuose akronimuose "I" ir "J" dažnai buvo vartojamos kaip ta pati raidė, todėl žmonės manė, kad "RIF" gali reikšti "RJF").

Iš tikrųjų "RIF" reiškė Reichsstelle für Industrielle Fettversorgung. Tai buvo Vokietijos vyriausybės agentūra, atsakinga už muilo ir skalbimo priemonių gamybą ir išdavimą karo metu. (Angliškai agentūra vadinosi "National Center for Industrial Fat Provisioning"). RIF muilas nebuvo labai geras ir neturėjo jokių riebalų.

Raulis Hilbergas praneša, kad Liubline (Lenkija) jau 1942 m. spalio mėn. buvo pasakojama apie muilą, pagamintą iš žmogaus riebalų. Apie šias istorijas žinojo ir patys vokiečiai. SS vadovas Heinrichas Himleris gavo laišką, kuriame buvo rašoma, kad lenkai mano, jog žydai buvo "verdami į muilą". Laiške taip pat buvo rašoma, kad lenkai baiminosi, jog jie taip pat bus panaudoti muilui gaminti. Šios istorijos buvo taip plačiai žinomos, kad kai kurie lenkai iš tikrųjų atsisakė pirkti muilą. Himleris buvo taip susirūpinęs dėl šių gandų ir minties apie prastą stovyklų saugumą, kad pareiškė, jog visi kūnai turi būti kuo greičiau sudeginti arba užkasti.

Sovietų propagandistas Ilja Erenburgas knygoje "Pilna juodoji knyga apie Rusijos žydus" pateikė paplitusią istorijos versiją kaip faktą:

Kitoje Belzeko stovyklos dalyje buvo didžiulis muilo fabrikas. Vokiečiai atrinkdavo storiausius žmones, juos nužudydavo ir išvirdavo muilui.

- Erenburgas

Muilo gamybos įrodymai Štuthofe

Niurnbergo proceso metu Dancigo anatomijos instituto laboratorijos darbuotojas Zygmundas Mazuras teigė, kad muilas buvo gaminamas iš Štuthofo koncentracijos stovykloje mirusių žmonių kūnų. Jis teigė, kad iš 70-80 kg riebalų, surinktų iš 40 kūnų, buvo galima pagaminti daugiau kaip 25 kg muilo. Jis taip pat sakė, kad paruoštą muilą saugojo profesorius Rudolfas Spanneris (Rudolf Spanner).

Mazuras pateikė receptą, kuriame buvo parašyta: "5 kilogramai žmogaus riebalų sumaišomi su 10 litrų vandens ir 500 arba 1000 gramų kaustinės sodos. Visa tai verdama 2 ar 3 valandas ir atvėsinama. Muilas išplaukia į paviršių, o vanduo ir kitos nuosėdos lieka dugne. Į šį mišinį įpilama šiek tiek druskos ir sodos. Tada įpilama šviežio vandens ir mišinys vėl verdamas 2 arba 3 valandas. Atvėsęs muilas supilamas į formeles."

Niurnbergo procese nacių liudytojai ir britų karo belaisviai patvirtino Mazuro pasakojimą. (Britų karo belaisviai buvo naudojami kaip priverstiniai darbininkai statant Štuthofo stovyklą). Šie liudytojai pasakojo matę:

• Iš žmogaus riebalų gaminamas nedidelis kiekis muilo
• Dancigo anatomijos instituto nacių darbuotojai, naudojantys šį muilą
• Nacių darbininkai bandė sugalvoti būdą, kaip iš žmonių kūnų pagaminti didelį kiekį muilo.

Holokaustą išgyvenęs Thomas Blattas, atlikęs tyrimą, rado mažai įrodymų apie masinę muilo gamybą iš žmogaus riebalų. Tačiau jis rado įrodymų, kad eksperimentų metu muilas buvo gaminamas iš žmogaus riebalų. Holokausto istorikas Robertas Melvinas Spectoras sutinka, kad naciai "iš tiesų naudojo žmogaus riebalus muilo gamybai Štuthofe", tačiau nedideliais kiekiais.

Savo knygoje "Rusija kare 1941-1945 m." Alexanderis Werthas rašė, kad 1945 m. lankydamasis Dancige, vos tik jį išlaisvinus Raudonajai armijai, už miesto pamatė eksperimentinį fabriką, kuriame iš žmonių kūnų buvo gaminamas muilas. A. Werthas pasakojo, kad jam vadovavo "vokiečių profesorius, vardu Spanneris", ir kad tai buvo "košmariškas vaizdas, pilni kubilai su kažkokiame skystyje marinuotomis žmonių galvomis ir liemenimis, o kibirai buvo pilni dribsnių - žmonių muilo".

Pokario

Po karo, 1955 m., Alainas Resnais savo dokumentiniame filme apie Holokaustą "Nuit et brouillard" įtraukė mintį, kad naciai gamino daug "žmogiško muilo". Po karo kai kurie izraeliečiai apie žydų nacizmo aukas taip pat kalbėjo hebrajišku žodžiu סבון (sabon, "muilas").

Pagrindiniai Holokausto tyrinėtojai mano, kad idėja, jog naciai gamino didelį kiekį "žmogiškojo muilo", yra Antrojo pasaulinio karo folkloro dalis. Taip manančių mokslininkų pavyzdžiai - žinomi žydų istorikai Walteris Laqueuras, Gitta Sereny ir Deborah Lipstadt. Kiti taip manantys žmonės - Izraelio Hebrajų universiteto profesorius Jehuda Baueris ir Izraelio Holokausto centro Jad Vašem archyvų direktorius Šmuelis Krakovskis. Istorikas Yisraelis Gutmanas sutinka, kad "tai niekada nebuvo daroma masiniu mastu". Holokausto istorikas Robertas Melvinas Spectoras teigia, kad naciai "iš tiesų naudojo žmogaus riebalus muilo gamybai Štuthofe", tačiau nedideliais kiekiais.

Šiandien Holokausto neigėjai naudoja šią istoriją, kad priverstų žmones suabejoti nacių vykdytu genocidu.

Žaisti

"Muilo mitas" - 2009 m. pjesė apie nacių gaminamą muilą iš nužudytų žmonių kūnų.

Susiję puslapiai

• Muilas
• Holokaustas
• Karo nusikaltimai