Turkas

Kaip buvo sukurtas turkas

Mašinoje buvo natūralaus dydžio žmogaus galvos ir kūno modelis, padėtas šalia didelės medinės dėžės. Modelis buvo apsirengęs Osmanų imperijos rūbais ir dėvėjo turbaną. Kairėje rankoje jis laikė ilgą rūkomąją pypkę. Didelė dėžė buvo maždaug trijų su puse pėdų (110 cm) ilgio, dviejų pėdų (60 cm) pločio ir dviejų su puse pėdų (75 cm) aukščio. Ant dėžės viršaus buvo maždaug 18 colių kvadrato šachmatų lenta. Dėžutės priekyje buvo trejos durelės, anga ir stalčius. Stalčiaus viduje buvo raudonos ir baltos spalvos dramblio kaulo šachmatų rinkinys.

Dėžutės vidus buvo labai sudėtingas. Ji turėjo apgauti tuos, kurie į ją pažvelgė. Atidarius kairiąsias priekines dureles buvo galima pamatyti laikrodžio krumpliaračius ir krumpliaračius. Tuo pat metu atidarius galines dėžės dureles, buvo galima pamatyti mašiną. Kitoje dėžės pusėje buvo raudona pagalvėlė ir keletas išimamų dalių. Šioje vietoje taip pat buvo galima matyti mašiną. Po turko rūbais buvo dar dvejos durys. Jas atidarius taip pat buvo galima pamatyti laikrodžio mechanizmo dalis, pro kurias matėsi vaizdas tiesiai per mašiną. Dėl šios konstrukcijos mašinos pristatinėtojas galėjo atidaryti visas duris, kad išlaikytų iliuziją.

Tačiau laikrodžio mechanizmo dalys kairėje pusėje ir stalčius nesiekė dėžės galo. Jos buvo tik trečdalyje kelio. Taip atsirado vietos slankiojančiai sėdynei, todėl viduje esantis žmogus galėjo slankioti iš vienos vietos į kitą. Tai reiškė, kad atidarius dureles jų nesimatė. Judinant sėdynę, į jos vietą pasislinkdavo netikros mašinos, kurios dar labiau paslėpdavo dėžėje esantį asmenį.

Šachmatų lenta ant dėžutės viršaus buvo plona. Tai leido sukurti magnetinį ryšį. Kiekviena šachmatų rinkinio figūrėlė turėjo mažą, stiprų magnetą, pritvirtintą prie pagrindo. Padėtos ant lentos figūros pritraukdavo magnetą, pritvirtintą prie virvelės po jų vieta lentoje. Mašinoje esantis žmogus galėjo matyti, kurios figūros kur šachmatų lentoje juda. Šachmatų lentos apačia taip pat buvo sunumeruota nuo 1 iki 64, todėl žmogus galėjo matyti, kurias lentos vietas paveikė žaidėjo ėjimas. Magnetai buvo išdėstyti taip, kad jų nepaveiktų jokie magnetai, esantys už dėžės ribų. Kempelenas leisdavo žmonėms iš auditorijos prie lentos padėti didelį magnetą, kad parodytų, jog mašinos neveikia magnetizmas.

Kad atitrauktų žiūrovų dėmesį, turkas atėjo su nedidele medine dėžute. Ji būdavo uždedama ant dėžės viršaus. Spektaklio metu Kempelenas žvelgdavo į mažą dėžutę, manydamas, kad ji valdo mašiną. Kai kurie tikėjo, kad dėžutė turi magiškų galių.

Dėžutės viduje buvo šachmatų lenta, sujungta su svirtimis. Jais buvo valdoma kairioji modelio ranka, kuria buvo galima judinti šachmatų lentą. Ranką buvo galima judinti aukštyn ir žemyn, o pasukus svirtį, turko ranka atsidarydavo ir užsidarydavo. Tai leido jam paimti šachmatų lentoje esančias figūras. Turkui atlikus ėjimą, mechanizmas skleidė laikrodžio mechanizmo garsą, kuris dar labiau sustiprino mechanizmo iliuziją. Be to, svirtys privertė turką daryti įvairias veido išraiškas. Vėliau buvo pridėta balso dėžutė, kuri leido mašinai pasakyti "Échec!". (prancūziškai "check") rungtynių metu.

Viduje esantis asmuo ir išorėje esantis pranešėjas galėjo siųsti vienas kitam pranešimus. Dėžutės viduje ir išorėje buvo du žalvariniai diskai su numeriais. Diskai galėjo būti pasukti į skaičių, kuris veikė kaip kodas tarp dviejų asmenų.

Kempeleno, kuris pastatė turką, pasirašytas anglimi pieštas autoportretas


Turko brėžinys, kuriame matyti atidarytos durys ir veikiančios dalys.


Racknitzo Turko skerspjūvis, kuriame matyti, kaip, jo manymu, viduje sėdėjo žmogus. Jis klydo ir dėl žaidėjo padėties, ir dėl mašinos dydžio.

Paroda

Pirmą kartą turkas buvo parodytas 1770 m. Šionbruno rūmuose. Kempelenas visiems parodė, ką pastatė. Jis atidarė spintos dureles ir stalčius, kad žiūrovai galėtų pažvelgti į mašiną. Tada ji buvo paruošta žaidimui.

Turkas naudotų baltąsias figūras ir turėtų pirmąjį ėjimą. Tarp ėjimų jo kairė ranka gulėjo ant pagalvėlės. Turkas galėdavo du kartus palenkti galvą, jei keldavo grėsmę kito žaidėjo karalienei, ir tris kartus, jei pastatydavo karalių į šachą. Jei kitas žaidėjas padarydavo neteisėtą ėjimą, turkas papurtydavo galvą ir perkeldavo figūrą atgal. Pirmasis su turku žaidė austrų rūmų dvariškis grafas Liudvikas fon Kobenzlis. Jis greitai buvo nugalėtas.

Kita parodos dalis buvo riterio kelionė - garsioji šachmatų dėlionė. Šioje dėlionėje žaidėjui reikia perkelti riterį po šachmatų lentą, pakeliui paliečiant kiekvieną lauką po vieną kartą. Nors dauguma patyrusių to meto šachmatininkų vis dar sunkiai įveikdavo šį galvosūkį, turkas lengvai atlikdavo ėjimus. Viduje esantis asmuo turėjo reikiamų ėjimų žemėlapį.

Turkas taip pat galėjo bendrauti su auditorija naudodamasis laiškų lenta. Jis galėjo tai daryti anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Universiteto matematikas Carlas Friedrichas Hindenburgas užrašė pokalbius, vykusius turkui būnant Leipcige, ir 1789 m. išleido juos pavadinimu Über den Schachspieler des Herrn von Kempelen und dessen Nachbildung (arba Apie pono von Kempeleno šachmatininką ir jo kopiją). Klausimai apėmė turko amžių, šeimyninę padėtį ir jo slaptą veikimą.

Riterio kelionė, kaip ją išsprendė turkas. Dėl sudarytos uždaros kilpos turą galima užbaigti iš bet kurio pradinio taško lentoje.

Kelionė po Europą

Susidomėjimas šia mašina augo visoje Europoje. Tačiau Kempelenas buvo labiau susidomėjęs kitais savo projektais ir nenorėjo rodyti turko. Jis sakydavo žmonėms, kad ji neveikia.  Po pasirodymų Šionbruno rūmuose turkas vaidino tik serą Robertą Murėjų Keitą, Škotijos didiką. Po rungtynių Kempelenas mašiną sudaužė į gabalus. Kempelenas sakė, kad mašina buvo "paprasčiausia bagatelė". Jis nebuvo patenkintas jos populiarumu ir mieliau tęsė savo darbus, susijusius su garo mašinomis ir kalbančiomis mašinomis.

1781 m. imperatorius Juozapas II įsakė Kempelenui atstatyti turką ir nugabenti jį į Vieną, kur vyko valstybinis Rusijos didžiojo kunigaikščio Pauliaus vizitas. Šis projektas buvo toks sėkmingas, kad didysis kunigaikštis Paulius pasiūlė "Turkui" surengti kelionę po Europą. Kempelenas nenoriai sutiko.

Kelionė prasidėjo 1783 m. Prancūzijoje. Paryžiuje turkas pralaimėjo mačą Overnės hercogui Charlesui Godefroy de La Tour d'Auvergne. Žmonės norėjo, kad turkas sužaistų partiją su geriausiu to meto šachmatininku François-André Danican Philidor. Filidoras laimėjo, bet tai buvo "pati nuobodžiausia jo šachmatų partija!". Paskutinė turko partija Paryžiuje buvo su Benjaminu Franklinu, Jungtinių Valstijų ambasadoriumi Prancūzijoje. Franklinui patiko partija su turku, o savo asmeninėje bibliotekoje jis laikė Filipo Tikneso knygos "Kalbanti figūra ir automatinis šachmatininkas, atskleistas ir aptiktas" (The Speaking Figure and the Automaton Chess Player, Exposed and Detected) egzempliorių.

Po Paryžiaus Kempelenas perkėlė turką į Londoną, kur jis buvo eksponuojamas kiekvieną dieną už penkis šilingus. Skeptikas Thicknesse'as bandė paaiškinti, kad mašina tėra apgaulė. Jis sakė, kad Kempelenas buvo "labai išradingas žmogus", bet "Turkas" buvo tik sudėtinga apgaulė. Jis manė, kad mašinos viduje yra mažas vaikas. Turkas buvo "sudėtingas laikrodžio mechanizmas..., kuris yra ne kas kita, kaip vienas iš daugelio kitų išradingų prietaisų, skirtų suklaidinti ir apgauti stebėtojus".

Po metų, praleistų Londone, Kempelenas ir turkas išvyko į Leipcigą, Drezdeną ir Amsterdamą. Po to mašina tikriausiai 20 metų buvo saugoma Šionbruno rūmuose. Prieš mirtį Kempelenas bandė ją parduoti. Jis mirė 1804 m. kovo 26 d., sulaukęs 70 metų.

François-André Danican Philidor 1793 m. Paryžiuje laimėjo mačą su turku

Mälzel ir mašina

1805 m. Kempeleno sūnus mašiną pardavė mašinomis ir prietaisais besidominčiam Bavarijos muzikantui Johannui Nepomukui Mälzeliui. Mälzelas buvo suprojektavęs metronomo tipą. Prieš Kempeleno mirtį jis bandė įsigyti turką, tačiau kaina buvo per didelė. Mälzelis turėjo sužinoti, kaip mašina veikia, ir atlikti kai kuriuos remonto darbus. Jis norėjo, kad Turkas taptų didesniu iššūkiu. 

1809 m. Prancūzijos Napoleonas I atvyko į Šionbruno rūmus žaisti turku. Prieš žaidimą turkas, kurio viduje buvo pasislėpęs Johannas Baptistas Allgaieris, pasveikino Napoleoną. Netikėtai Napoleonas atliko pirmąjį ėjimą, užuot leidęs turkui atlikti pirmąjį ėjimą. Napoleonui pabandžius atlikti neteisėtą ėjimą, turkas grąžino figūrą į pradinę vietą ir tęsė žaidimą. Po antrojo neteisėto ėjimo turkas paėmė figūrą nuo lentos. Napoleonui pabandžius atlikti trečią neteisėtą ėjimą, turkas mostelėjo ranka ir nušlavė visas figūrėles nuo lentos. Napoleonas nusijuokė, o tada sužaidė tikrą partiją su mašina. Po 19 ėjimų Napoleonas pastūmė savo karalių, taip parodydamas, kad žino, jog negali laimėti, ir pasiduoda. 

1811 m. Mälzel nuvežė turką į Milaną parodyti Venecijos princui ir Italijos vicekaraliui Eugène'ui de Beauharnais. Beauharnais jis taip patiko, kad nusipirko turką už 30 000 frankų - triskart daugiau nei sumokėjo Mälzel - ir ketverius metus jį laikė. 1815 m. Mälzel nuvyko pas Beauharnais į Miuncheną ir išpirko turką atgal. 

Mälzel nusivežė turką į Paryžių, kur kavinėje "Café de la Régence" jis susidraugavo su daugeliu žymiausių šachmatininkų. 1818 m. jis persikėlė į Londoną ir surengė daugybę pasirodymų su Turku ir daugeliu kitų savo mašinų. Jis pridėjo balsadėžę, kad mašina galėtų pasakyti "Échec!", kai žaidėjas atsiduria šacho padėtyje.

Mälzel Amerikoje

1826 m. Mälzelas nuvežė mašiną į Niujorką. Mälzelis susidūrė su sunkumais ieškodamas žmonių, kurie galėtų valdyti mašiną.  Galiausiai jis iš Elzaso (Europa) parsivežė Viljamą Šliumbersą (William Schlumberger), kad šis atvyktų į Ameriką ir vėl dirbtų pas jį. Mälzelas turėjo skirti pinigų Schlumbergerio transportui.

Bostone Mälzel pasakojo, kad Niujorko šachmatininkai nesugebėjo žaisti pilnų partijų ir kad Bostono šachmatininkai buvo daug geresni. Tai buvo sėkmingas daugelį savaičių trukęs turas, ir jis trims mėnesiams persikėlė į Filadelfiją. Baltimorėje jis pralaimėjo mačą prieš Čarlzą Kerolą, Nepriklausomybės deklaracijos signatarą. Du broliai amerikiečiai sukonstravo savo mašiną - Walker Chess-player. Mälzelas bandė ją nusipirkti, bet jie jos nepardavė. Ši antroji mašina kelerius metus gastroliavo, bet niekada nebuvo tokia garsi kaip Turko.

1828 m. Mälzel lankėsi Europoje, o 1829 m. grįžo į JAV. 1830-aisiais nuvyko į vakarus iki Misisipės upės ir aplankė Kanadą. Ričmonde, Virdžinijos valstijoje, Edgaras Allanas Po rašė apie turką į "Southern Literary Messenger". Poe esė "Maelzelo šachmatininkas" buvo išspausdinta 1836 m. balandį ir yra garsiausia esė apie turką.

Mälzelas su turku antrą kartą vyko į Havaną (Kuba). Kuboje Šlumbergeris mirė nuo geltonosios karštinės, todėl Mälzel liko be operatoriaus. Mälzel mirė jūroje 1838 m., būdamas 66 metų, grįždamas atgal, palikęs savo mašiną laivo kapitonui.

Paskutinieji metai ir vėliau

Turkas buvo atiduotas Mälzelio draugui, verslininkui Johnui Olui. Jis bandė jį parduoti aukcione, bet galiausiai pats nusipirko už 400 dolerių. Džonas Kearslis Mičelas, Edgaro Allano Poe gydytojas, nusipirko turką iš Olio. Mitchellas subūrė klubą, kuris jį sutvarkė ir 1840 m. baigė rekonstruoti.

Mitchellas ir jo klubas mašiną perdavė Charleso Willsono Peale'o Kinijos muziejui. Po kelių parodų ji buvo padėta į kampą ir pamiršta. 1854 m. liepos 5 d. Filadelfijos Nacionaliniame teatre kilęs gaisras pasiekė muziejų ir sunaikino turką. Mičelas tikino, kad girdėjo "per kovojančias liepsnas... paskutinius mūsų mirusio draugo žodžius, griežtai sušnabždėtus, dažnai kartojamus skiemenis: 'echec! echec!!!'".

Los Andžele gyvenantis amerikietis Johnas Gaughanas, gaminantis magams skirtus daiktus, nuo 1984 m. per penkerius metus išleido 120 000 JAV dolerių ir sukūrė Kempeleno mašinos kopiją. Naujojoje mašinoje buvo panaudota nuo gaisro išgelbėta Turko šachmatų lenta. 1989 m. lapkričio mėn. magijos istorijos konferencijoje buvo parodytas Gaughano Turkas. Šį kartą Turkas žaidė su kompiuteriu, kuriame veikė šachmatų programa.

Paslapčių atskleidimas

Dauguma knygų ir straipsnių, parašytų turko gyvavimo laikotarpiu, apie tai, kaip jis veikė, buvo neteisingi. 

Tik daktaro Silaso Mitchello straipsnių serijoje "The Chess Monthly" buvo atskleista visa paslaptis. Mitchellas, paskutinio Turko savininko sūnus, rašė, kad "jokia paslaptis niekada nebuvo saugoma taip, kaip Turko paslaptis. Daug kartų iš dalies atspėta, tačiau nė vienas iš kelių paaiškinimų ... niekada neišsprendė šios linksmos mįslės". Kadangi turkas buvo sunaikintas, Silasas Mitchellas manė, kad "nebėra priežasčių slėpti nuo šachmatų mėgėjų šios senovinės mįslės sprendimo".

Naujo susidomėjimo sulaukė turkai, kai IBM sukūrė "Deep Blue". Tai buvo kompiuteris, galintis mesti iššūkį geriausiems pasaulio žaidėjams. 2003 m. dokumentiniame filme "Žaidimas baigtas" (Game Over) Turkas buvo panaudotas kaip Deep Blue įkūnijimas: Kasparovas ir mašina.

Palikimas ir populiarioji kultūra

Turkas įkvėpė daugybę išradimų ir kopijų. Tarp jų buvo Čarlzo Hopperio sukonstruotas "Ajeeb", arba "Egiptietis", kuriuo 1885 m. žaidė prezidentas Groveris Klivlandas, ir "garsiausia" mašina "Mefisto", apie kurią mažai žinoma. Walkeriai pagamino "Amerikietišką šachmatininką", kuris pirmą kartą buvo parodytas 1827 m. gegužę Niujorke. El Ajedrecista 1912 m. sukonstravo Leonardo Torres y Quevedo ir pirmą kartą parodė 1914 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Tai buvo pirmasis tikras šachmatais žaidžiantis automatas ir savotiškas "Deep Blue" pirmtakas.

Kitus žmones įkvėpė turkas. Kunigas Edmundas Kartraitas (Edmund Cartwright) jį pamatė 1784 m. Londone. Vėliau jis rašė: "Sunkiau sukonstruoti mašiną, kuri audžia, nei tokią, kuri atliktų tiek įvairių judesių, kiek reikia šiame sudėtingame žaidime". Vėliau E. Cartwrightas išrado elektrines audimo stakles. Išradėjas seras Čarlzas Viatstonas (Charles Wheatstone) matė "Turk", kai ji priklausė Mälzelui. Vėliau Mälzelas savo kalbančias mašinas parodė mokslininkui ir jo paaugliui sūnui. Aleksandras Grehemas Bellas, pamatęs panašią Wheatstone'o sukonstruotą mašiną, perskaitė Volfgango fon Kempeleno knygos apie kalbančias mašinas kopiją. Vėliau Bellas išrado telefoną.

1845 m. Niujorke buvo suvaidinta pjesė "Automatinis šachmatininkas". Spektaklyje buvo panaudota J. Walkerio, kuris anksčiau buvo sukonstravęs Walkerio šachmatų žaidėją, pagaminta Turko kopija.

Raymondo Bernard'o nebyliajame filme "Šachmatininkas" ("The Chess Player", Prancūzija, 1927 m.) turko istorija panaudota nuotykių istorijoje, kurios veiksmas vyksta 1772 m. Lenkijos padalijimų metu. Nuo rusų bėgantis lenkų nacionalistas, be to, atsitiktinai tampa šachmatų ekspertu. Jis slepiasi šachmatais žaidžiančio automato, vadinamo Turku, viduje. Tuo metu, kai jis ketina pabėgti per sieną, automatas išvežamas į Sankt Peterburgą pas imperatorienę Jekateriną II. Jekaterina, kopijuodama Napoleono incidentą, bando apgauti turką, kuris nuo lentos nušluoja visas figūras.

Turkas buvo naudojamas romanuose ir istorijose:

• 1849 m. Edgaras Allanas Poe išleido apsakymą "Von Kempelenas ir jo atradimas".
• Ambrose'o Bierce'o apsakymas "Moksono meistras", išleistas 1909 m., yra pasakojimas apie šachmatais žaidžiantį automatą, panašų į turką.
• 1938 m. Johnas Dicksonas Carras išleido detektyvinių romanų apie daktarą Gideoną Fellą knygą "Kreivas lankstas" (The Crooked Hinge).
• Gene'o Wolfe'o 1977 m. mokslinės fantastikos apsakyme "Nuostabusis žalvarinis šachmatų automatas" taip pat yra mašina, panaši į turką.
• 2007 m. pasirodęs Roberto Loero romanas "Šachmatų mašina" (Jungtinėje Karalystėje išleistas kaip "Šachmatų mašinos paslaptys") pasakoja apie žmogų, esantį mašinos viduje.
• F. Gwynplaine MacIntyre 2007 m. apsakyme "The Clockwork Horror" pasakojama apie Edgaro Allano Poe susitikimą su turku.
• Walteris Benjaminas mini turką savo 1940 m. parašytose Tezėse apie istorijos filosofiją (Über den Begriff der Geschichte).

2005 m. "Amazon.com" sukūrė "Amazon Mechanical Turk". Ši programa sukurta tam, kad žmonės atliktų užduotis, su kuriomis kompiuteriai susiduria sunkiai, pavyzdžiui, spalvų palyginimą.

"Ajeeb" reklama, "Turk" kopija