Turkas, dar žinomas kaip Mechaninis turkas arba Automatinis šachmatininkas, buvo apgaulinga šachmatų žaidimo mašina, pirmą kartą parodyta 1770 m. Ją sukonstravo Volfgangas fon Kempelenas, siekdamas sužavėti Austrijos imperatorę Mariją Teresę. Turkas demonstruodavo sugebėjimą žaisti šachmatais su žmogumi ir atlikti sudėtingus uždavinius, pavyzdžiui, riterio turą – galvosūkį, kai riteris vieną kartą nukeliauja į kiekvieną šachmatų lentos laukelį (riteris).
Kaip veikė iliuzija
Oficialiai Turkas buvo pateikiamas kaip mechaninis automatas, tačiau iš tikrųjų tai buvo apgaulė ir techninė iliuzija. Mašinos korpuse buvo erdvė, kurioje pasislėpęs įgudęs žmogaus žaidėjas valdė figūras. Kempelenas sukūrė kruopščiai suplanuotus klastojimus: kabinetas turėjo paslėptas pertvaras, slankiojančias sėdynes ir duris, kurias demonstracijų metu išdėliodavo taip, kad publikai atrodytų – arčiausiai „mašinos“ vidus yra tuščias, nors iš tikrųjų ten galėjo būti miestamas žaidėjas. Paslėptasis žaidėjas stebėdavo lentą ir per specialias angas arba mechanines jungtis galėjo atlikti ėjimus.
Parodos, oponentai ir kelionės
Po debiuto Turkas keliavo po Europą ir vėliau – po pasaulį. Jis žaidė ir laimėjo partijas su daugeliu žinomų žmonių, įskaitant Napoleoną Bonapartą ir Bendžaminą Frankliną. Po originalaus kūrėjo laikų automatu rūpinosi kiti parodytojų savininkai ir eksponentai, kurie organizavo viešas demonstracijas, varžybas ir bilietų pardavimus. Vienu metu automatu domėjosi ir Josephas Mälzelis (dažnai vadinamas Maelzeliu), kuris toliau reprezentavo ir eksploatavo išmanųjį eksponatą daugelyje miestų.
Atskleidimas ir paslėpti žaidėjai
Galiausiai, po metų įtarimų ir tyrimų, paaiškėjo, kad mechanizmas nebuvo autonominis – jame slėpėsi žmogus. Per mašinos gyvavimo metus į jos vidų slapta patekdavo keli profesionalūs šachmatininkai, kurie laimėdavo daugumą partijų. Tarp šachmatininkų, kurie slapta dirbo dėžėje, buvo Johannas Allgaieris, Hyacinthe Henri Boncourt, Aaronas Alexandre'as, Williamas Lewisas, Jacques'as Mouret ir Williamas Schlumbergeris. Nors paslaptis ilgai buvo saugoma, laikui bėgant įvairūs liudijimai ir analizės patvirtino, kad galutinė „mašinos“ jėga buvo žmogaus intelektas.
Pabaiga ir palikimas
Turkas veikė viešajame gyvenime iki XIX a. vidurio. Jis sulaukė didelio susidomėjimo, kritikų analizių (tarp jų – rašytojų ir mąstytojų), o taip pat įkvėpė vėlesnių automatikos bandymų bei klaidinančių scenų. Galutinai mašina neapsaugota nuo rizikų – jos eksponatai ir konstrukcijos ilgainiui dingo po 1854 m. gaisro. Nepaisant to, Turko istorija padarė gilų įspūdį: ši apgaulinga „mašina“ tapo simboliu, primenančiu, kad kartais už technikos stebuklų slypi žmogaus darbas ir gudrybė.
Reikšmė šiandien
Turko legendą galima rasti literatūroje, žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje; ji suteikė pavadinimą ir moderniems projektams – pavyzdžiui, skaitmeninėms paslaugoms, kurios pavadintos Mechanical Turk (kur už užduotis atlieka žmonės, o ne autonomiškas algoritmas). Turkas taip pat dažnai minima kaip istorinis pavyzdys, iliustruojantis skirtumą tarp to, kas atrodo automatinis, ir to, kas iš tiesų yra valdomas žmogaus.
