Šiuolaikinė anglų abėcėlė: 26 raidės, digrafai, ligatūros ir ampersandas

Senoji anglų kalba

Anglų kalba pirmą kartą buvo užrašyta anglosaksų futhorcų runomis, naudojamomis nuo V a. Šią abėcėlę į dabartinę Angliją kartu su senąja anglų kalba, ankstyviausia kalbos forma, atvežė anglosaksų kolonistai. Šios rašytinės senosios anglų kalbos formos išliko labai nedaug pavyzdžių, dauguma jų - trumpi raštai ar kūriniai.

Krikščionių misionierių įvestas lotyniškas raštas maždaug nuo VII a. pradėjo keisti anglosaksiškąjį, nors kurį laiką jie buvo naudojami greta vienas kito. Futhorc darė įtaką naujajai lotyniškai anglų abėcėlei, suteikdamas jai raides thorn (Þ þ) ir wynnn (Ƿ ƿ). Vėliau buvo sugalvota raidė eth (Ð ð), perrašyta iš raidės dee (D d), ir galiausiai yogh (Ȝ ȝ) normanų raštininkai sukūrė iš senosios anglų ir airių kalbų izoliuotosios g ir naudojo ją kartu su Karolingų g.

A-e ligatūra ash (Æ æ) buvo priimta kaip atskira raidė, pavadinta pagal futorkų runą æsc. Ankstyvojoje senojoje anglų kalboje o-e ligatūra ethel (Œ œ) taip pat atsirado kaip atskira raidė, taip pat pavadinta pagal runą œðel ^[]. Taip pat buvo vartojama v-v arba u-u ligatūra double-u (W w).

1011 m. vienuolis Byrhtferðas užrašė tradicinę senosios anglų kalbos abėcėlės tvarką. Pirmiausia jis išvardijo 24 lotynų abėcėlės raides (įskaitant ampersandą), paskui 5 papildomas angliškas raides, pradėdamas nuo tironiško užrašo ond (⁊), salos simbolio, reiškiančio ir:

A B C D E F G H I K L M N O P Q R S T V X Y Z & ⁊ Ƿ Þ Ð Æ

Šiuolaikinė anglų kalba

Šiuolaikinės anglų kalbos abėcėlėje thorn (þ), eth (ð), wynnn (ƿ), yogh (ȝ), ash (æ) ir ethel (œ) nėra. Lotynų kalbos skoliniai vėl įvedė ash ir ethel homografijas į viduriniosios anglų kalbos ir ankstyvųjų naujųjų laikų anglų kalbą, nors manoma, kad tai ne tos pačios raidės^[], o ligatūros, ir bet kuriuo atveju jos yra šiek tiek pasenusios. Thorn ir eth buvo pakeistos th, nors thorn dar kurį laiką egzistavo, o jo mažąją raidę vis sunkiau atskirti nuo mažybinės y daugumoje rašmenų. Y vietoj th vis dar galima pamatyti pseudoarchaizmuose (šiuolaikiniuose raštuose, kurie rašomi taip, kad atrodytų kaip senesni žodžiai ar frazės), pavyzdžiui, "Ye Olde Booke Shoppe". Raidės þ ir ð vis dar vartojamos dabartinėje islandų kalboje, o ð - dabartinėje farerų kalboje. Wynn iš anglų kalbos išnyko maždaug XIV a., kai ją pakeitė uu, iš kurios galiausiai išsivystė šiuolaikinė w. Yogh išnyko maždaug XV a. ir paprastai buvo pakeista gh.

XVI a. u ir j buvo rašomos kaip atskiros raidės nuo v ir i, o anksčiau šios dvi raidės buvo tik skirtingos pastarųjų dviejų raidžių formos. w taip pat tapo atskira raide, o ne buvo laikoma dviem skirtingomis raidėmis. Po šių pakeitimų anglų kalbos abėcėlę dabar sudaro 26 raidės:

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Alternatyvi mažosios raidės forma long s (ſ) išliko iki ankstyvųjų naujųjų laikų anglų kalbos ir buvo vartojama ne galininko pozicijoje iki XIX a. pradžios.

Rašytinei anglų kalbai buvo pasiūlyta įvairių abėcėlių, dažniausiai praplečiančių arba pakeičiančių pagrindinę anglų kalbos abėcėlę, pavyzdžiui, Desereto abėcėlė, šavų abėcėlė, Grego trumpinys ir kt.

Diakritiniai ženklai (papildomi ženklai, padedantys ne gimtakalbiams tarti žodžius) dažniausiai naudojami skoliniuose, pavyzdžiui, naïve ir façade. Kai tokie žodžiai tampa įprasta anglų kalbos žodyno dalimi, diakritinius ženklus linkstama šalinti, kaip tai atsitiko su senaisiais skoliniais iš prancūzų kalbos, pavyzdžiui, hôtel. Neformalioje angliškoje raštijoje diakritinių ženklų paprastai atsisakoma, nes jų nėra klaviatūroje, o profesionalūs tekstų autoriai ir rinkėjai, pavyzdžiui, "Microsoft Word", juos įtraukia. Žodžiuose, kurie vis dar laikomi svetimžodžiais, diakritiniai ženklai paliekami; pavyzdžiui, vieninteliame anglų kalbos žodynuose (OED ir kituose) randamame žodžio soupçon rašybos variante diakritiniai ženklai naudojami. Diakritiniai ženklai taip pat dažniau paliekami tais atvejais, kai kitaip būtų supainiojami su kitu žodžiu (pavyzdžiui, résumé (arba resumé), o ne resume), o retais atvejais net pridedami (kaip maté, iš ispanų kalbos yerba mate, bet pagal prancūzų kalbos pavyzdį café).

Kartais, ypač senesniuose raštuose, diakritiniai ženklai naudojami žodžio skiemenims parodyti: cursed (veiksmažodis) tariamas su vienu skiemeniu, o cursèd (būdvardis) - su dviem. È plačiai vartojamas poezijoje, pavyzdžiui, Šekspyro sonetuose. J. R. R. R. Tolkienas vartoja ë, kaip antai O wingëd crown. Panašiai, nors žodyje vištidė raidės -oo- reiškia vieną balsį (digrafą), pasenusioje rašyboje, pavyzdžiui, zoologas ir kooperacija, jos reiškia du balsius. Tokia diaerezė vartojama retai, tačiau 2000-aisiais vis dar vartojama kai kuriuose leidiniuose, pavyzdžiui, "MIT Technology Review" ir "The New Yorker".

Virš "e" žodžio gale taip pat gali būti dedamas kirčiuotasis, kirčiuotasis arba diaerezis, siekiant parodyti, kad jis nėra nebylus, kaip saké. Apskritai šie ženklai dažnai nenaudojami, net jei jie galėtų palengvinti tam tikrą painiavą.

Kartais & atsiranda anglų kalbos abėcėlės pabaigoje, pavyzdžiui, 1011 m. Byrhtferðo raidžių sąraše. Istoriškai ši raidė yra raidžių Et ligatūra. Anglų ir daugelyje kitų kalbų ji vartojama žodžiui and ir kartais lotyniškam žodžiui et reikšti, pavyzdžiui, santrumpoje &c (et cetera).

Nors apostrofas nėra anglų kalbos abėcėlės dalis, jis vartojamas angliškoms frazėms sutrumpinti arba sutrumpinti. Kelios žodžių poros, pavyzdžiui, its (priklausantis jam) ir it's (jis yra arba jis turi), were (daugiskaita buvo) ir we're (mes esame), shed (atsikratyti) ir she'd (ji būtų arba ji turėjo), raštuose skiriasi tik tuo, kad turi arba neturi apostrofo. Apostrofu taip pat atskiriamos turinio galūnės -'s ir -s' nuo bendrinės daugiskaitos galūnės -s. Tokia praktika pradėta taikyti XVIII a.; anksčiau visos trys galūnės buvo rašomos -s, o tai galėjo sukelti painiavą (kaip, pvz., Apaštalų žodžiai).

Raidžių pavadinimai rašomi retai, išskyrus tuos atvejus, kai jie vartojami sudėtiniuose žodžiuose (pavyzdžiui, tee-shirt, deejay, emcee, okay, aitchless ir t. t.), išvestinėse formose (pavyzdžiui, exed out, effing, to eff ir blind ir t. t.) ir objektų, pavadintų raidžių vardu, pavadinimuose (pavyzdžiui, em (tarpas) poligrafijoje ir wye (sankryža) geležinkelyje). Toliau išvardytos formos paimtos iš Oksfordo anglų kalbos žodyno. Balsiai reiškia patys save, o priebalsiai paprastai turi formą konsonantas + ee arba e + konsonantas (pvz., bee ir ef). Išimtys yra raidės aitch, jay, kay, cue, ar, ess (bet es- junginiuose ), wye ir zed. Daugiskaitiniai sąskambiai baigiasi galūne -s (bees, efs, ems) arba, aitch, ess ir ex atvejais, galūne -es (aitches, esses, exes). Balsių daugiskaitos galūnės baigiasi -es (aes, ees, ies, oes, ues); jos retos. Žinoma, visos raidės gali reikšti save, dažniausiai didžiosiomis raidėmis (okay arba OK, emcee arba MC), o jų pagrindu gali būti sudaroma daugiskaita (aes arba As, cees arba Cs ir t. t. ).

Kai kurias raidžių grupes, pavyzdžiui, "pee" ir "bee" arba "em" ir "en", kalboje lengva supainioti, ypač kai jos girdimos telefonu ar radijo ryšiu. Rašybos abėcėlės, pavyzdžiui, ICAO rašybos abėcėlė, kurią naudoja lėktuvų pilotai, policija ir kiti, yra sukurtos siekiant išvengti šios painiavos, suteikiant kiekvienai raidei pavadinimą, kuris skamba visiškai kitaip nei bet kuri kita raidė.

Etimologija

Dauguma raidžių pavadinimų yra tiesioginiai lotyniškų (ir etruskų) pavadinimų palikuonys per prancūzų kalbą.

Įprastiniai fonologiniai pokyčiai (apytiksliai chronologine tvarka) yra šie:

• palatalizacija prieš priekinius lotynų kalbos balsius /k/ palaipsniui į /tʃ/, /ts/ ir galiausiai į viduriniosios prancūzų kalbos /s/. Turi įtakos C.
• palatalizacija prieš priekinius lotynų kalbos /ɡ/ balsius iki protoromėnų ir viduriniosios prancūzų kalbos /dʒ/. Turi įtakos g.
• lotyniškojo /uː/ priebalsio viduriniosios prancūzų kalbos /yː/, tapusio viduriniosios anglų kalbos /iw/ ir šiuolaikinės anglų kalbos /juː/. Turi įtakos Q, U.
• nenuoseklus viduriniosios anglų kalbos /ɛr/ žeminimas iki /ar/. Turi įtakos R.
• Didysis balsių poslinkis, pakeitęs visus viduriniosios anglų kalbos ilguosius balsius. Paveikti A, B, C, D, E, G, H, I, K, O, P, T ir tikriausiai Y.

Naujos formos: aitch - taisyklinga viduramžių lotynų acca forma; jay - nauja raidė, tikriausiai vokalizuojama kaip kaimyninė raidė kay, kad būtų išvengta painiavos su nusistovėjusia gee (kitas pavadinimas, jy, buvo perimtas iš prancūzų kalbos); vee - nauja raidė, pavadinta pagal analogiją su didžiąja; dviguba-u - nauja raidė, savaime suprantama (lotyniškasis V pavadinimas buvo ū); wye - neaiškios kilmės raidė, tačiau jos priešdėlis yra senovės prancūzų wi; zee - amerikietiškas zed sulietuvinimas pagal analogiją su dauguma; izzard - iš romanų kalbos frazės i zed arba i zeto "ir Z", pasakytos skaitant abėcėlę.

Raidės A, E, I, O ir U laikomos balsių raidėmis, nes (išskyrus kai jos yra negirdimos) jos reiškia balses; likusios raidės laikomos sąskambių raidėmis, nes kai jos nėra negirdimos, jos paprastai reiškia sąskambius. Tačiau raidė Y paprastai reiškia ne tik balsius, bet ir sąskambius (pvz., "myth"), kaip ir labai retai W (pvz., "cwm"). Ir atvirkščiai, U ir I kartais reiškia sąskambį (pvz., atitinkamai "quiz" ir "onion").

W ir Y kalbininkai kartais vadina pusbalsiais.

Dažniausiai anglų kalboje vartojama raidė yra E. Mažiausiai vartojama raidė yra Z.

Toliau pateiktoje lentelėje parodytas raidžių vartojimo dažnumas rašytinėje anglų kalboje,^{[paaiškinti,} kad ^d]dažnumas šiek tiek kinta priklausomai nuo teksto tipo.

• Abėcėlės daina
• NATO fonetinė abėcėlė
• Anglų kalbos ortografija
• Anglų kalbos rašybos reforma
• Amerikietiška rankinė abėcėlė
• Abiejų rankų rankinės abėcėlės
• Anglų Brailio raštas
• Amerikietiškas Brailio raštas
• Niujorko taškas