Kalbos reforma: apibrėžimas, tikslai ir istorija

Sužinokite, kas yra kalbos reforma: apibrėžimas, tikslai ir istorija — nuo rašybos ir gramatikos supaprastinimo iki purifikacijos ir tautinio vienijimo.

Autorius: Leandro Alegsa

Kalbos reforma yra kalbos planavimo rūšis. Vykdant kalbos reformą kalba labai keičiama: gali būti keičiama rašyba, gramatika, žodynas arba net kalbos norma ir stilius. Tokie pakeitimai paprastai daromi siekiant, kad kalbą būtų paprasčiau suprasti arba rašyti. Kartais pakeitimai daromi siekiant kalbą padaryti grynesnę, t. y. atsikratyti svetimų kalbos dalių arba atsikratyti kalbos dalių, kurios nėra gramatinės.

Supaprastinimas palengvina kalbos vartojimą. Juo stengiamasi sureguliuoti rašybą, žodyną ir gramatiką – pavyzdžiui, sutvarkyti raidžių atitikimą garsams, nustatyti aiškesnes linksniavimo ar laiko formas arba parengti standartizuotą terminologiją. Purifikavimas kalbą padaro panašią į tą kalbos versiją, kuri, žmonių nuomone, yra „švaresnė“ — tai gali reikšti svetimybės žodžių keitimą vietiniais atitikmenimis arba terminų kūrimą.

Tikslai

  • Suprantamumo gerinimas: supaprastinti rašybą ir gramatiką, kad kalba būtų lengviau įsisavinama ir skaitoma.
  • Švietimas ir raštingumas: padėti mokyklose mokyti vieningos, aiškios kalbos normos.
  • Nacionalinė tapatybė: stiprinti kultūrinę tapatybę, dažnai pašalinant svetimus elementus arba grąžinant „savinę“ leksiką.
  • Administracinė vienystė: suvienyti regionines kalbos variantes, kad valstybės institucijos, žiniasklaida ir mokykla vartotų vieningą normą.
  • Modernizacija: sukurti ir suderinti naują terminologiją mokslo, technikos ir viešojo gyvenimo reikmėms.

Istorija ir pagrindiniai etapai

Kartais kalbos reformos buvo vykdomos siekiant suvienyti ta kalba kalbančius žmones. Dėl šios priežasties daug kalbų reformų įvyko XIX a. Europoje, kai kilo nacionalistiniai judėjimai. Tačiau kalbos reformos vyksta ir kitais laikotarpiais — jų buvo XX a. ir XXI a., kai keitėsi valstybės struktūros, švietimo sistemos ar technologiniai poreikiai.

Istoriškai svarbūs pavyzdžiai (trumpai):

  • Turkų kalbos reforma (XX a., Atatürkas): perėjo nuo arabų rašto prie lotyniškos abėcėlės ir supaprastino rašybą bei žodyną.
  • Hebrajų kalbos atgaivinimas: moderniosios hebrajų kalbos standartizavimas buvo būtinas Izraelio valstybės formavimuisi.
  • Skandinavijos pavyzdžiai: Norvegijoje susiformavo dvi oficialios raštinės formos (Bokmål ir Nynorsk), o reformos susijusios su dialektų ir literatūros tradicijų vaidmeniu.
  • Vokiečių ir kitų kalbų rašybos reformos: siekė sutvarkyti nelyginius rašybos atitikmenis ir supaprastinti mokymą.
  • Lietuvių kalbos norminimas: XIX–XX a. vyko aktyvus standartizavimo ir kalbos normų kūrimo procesas (tarp svarbių asmenų minimas Jonas Jablonskis), kuriuo siekta suvienodinti rašybą, gramatiką ir žodyną.

Kaip vyksta reforma: institucijos ir priemonės

Kalbos reformą paprastai inicijuoja arba koordinuoja valstybės institucijos, kalbos akademijos, mokslininkų komisijos ir leidiniai. Įprasti žingsniai:

  • diagnozė — problemų identifikavimas (raudonosios vietos rašyboje, paini terminologija);
  • projektų rengimas — parengtos alternatyvos ir taisyklių pakeitimai;
  • diskusijos su visuomene ir specialistais — svarbu suderinti skirtingas nuomones;
  • teisėkūra arba oficialus priėmimas — pakeitimai įtvirtinami oficialiuose dokumentuose;
  • įgyvendinimas per mokyklas, žiniasklaidą ir leidybą bei terminų susitarimus.

Pasekmės ir kritika

Kalbos reformos gali suteikti aiškumo, pagerinti raštingumą ir stiprinti identitetą, tačiau jos taip pat kelia iššūkių:

  • Rezistencija: dalis visuomenės gali atsispirti pokyčiams, ypač vyresnės kartos arba regioninių dialektų atstovai.
  • Dialektų slopinimas: standartizacija gali menkinti vietines kalbines tradicijas ir nuostatas.
  • Politizacija: reformos kartais naudojamos politiniams tikslams, o ne lingvistiniams poreikiams.
  • Praktinės problemos: perėjimas reikalauja laiko, išteklių (perleidžiami švietimo programų leidiniai, permokymai) ir gali sukelti neaiškumų pradiniame etape.

Praktiniai pastebėjimai

Įvertinant kalbos reformos sėkmę, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar pakeitimai priimami kasdienėje vartosenoje, ar įsigali švietime ir žiniasklaidoje. Sėkminga reforma dažnai derina lingvistinį pagrįstumą su aiškiomis įgyvendinimo priemonėmis ir plačia visuomenės diskusija.

Apibendrinant: kalbos reforma yra kompleksinis procesas, kuriuo siekiama pritaikyti, supaprastinti arba „išvalyti“ kalbą pagal tam tikrus kultūrinius, švietimo ar politinius tikslus. Jos poveikis gali būti teigiamas ir ilgaamžis, bet gali kilti ir ginčų dėl normų keitimo bei įtakos kalbinei įvairovei.

Supaprastinimas

Labiausiai paplitusi kalbos reformos forma yra žodžių ortografijos keitimas. Tai vadinama rašybos reforma. Kalbos gramatika taip pat gali būti keičiama siekiant supaprastinti kirčiavimą, sintaksę, žodyną ir žodžių darybą. Pavyzdžiui, anglų kalboje vartojama daug įvairių priešdėlių, kurie reiškia priešingybę, pavyzdžiui, un-, in-/im-, a(n)-, de-. Reformuojant kalbą gali būti siūloma vartoti tik vieną priešdėlį, kuris reikštų priešingybę, pavyzdžiui, un-. Be to, yra tokių žodžių, kaip "geras" ir "blogas", kurie apytikriai reiškia vienas kitam priešingus žodžius, bet geriau (paprastumo požiūriu) būtų pavaizduoti kaip "geras" ir "negeras", todėl žodis "blogas" nebėra kalbos dalis.

Kitas geras pavyzdys, kaip galima supaprastinti kalbą, yra žodis "degus". Degus reiškia, kad kažkas gali lengvai užsidegti. Iš pradžių šis žodis buvo degus, iš lotynų kalbos žodžio inflammare - uždegti ką nors. In- taip pat yra priešdėlis, kuris gali reikšti priešingybę, kaip, pavyzdžiui, skaidrus, neskaidrus. Šiandien daugumoje instrukcijų vartojama flammable (degus), o ne inflammable (užsidegantis), kad nebūtų klaidinami žmonės, kad in- šiuo atveju nereiškia priešingybės.

Keliose pagrindinėse pasaulio kalbose buvo atliktos didelės rašybos reformos: Prancūzų (XVI, XVIII, XIX, XX ir XXI a.), ispanų (XVIII a.), portugalų (1910 m. Portugalijoje, 1946 ir 1972 m. Brazilijoje), vokiečių (1901-2002 m. ir 1996-1998 m.) ir rusų (1728 ir 1919 m.).

Valymas

Kai kurie žmonės mano, kad keisti kalbą yra blogai. Jie nori, kad kalba išliktų tokia, kokia yra dabar, arba nori atšaukti anksčiau padarytus kalbos pakeitimus. Kartais dėl purizmo kalba gali tapti sudėtingesnė, nes žmonės prideda klaidingų etimologijų:

  • iland tapo sala (iš lotyniškojo insula. Iš tikrųjų sala yra germanų kalbos žodis, palyginkite vokiečių Eiland)
  • ile tapo sala (taip pat iš insula)

Pavyzdžiai

Kalbos reformų pavyzdžiai:

  • Kinų
    • (1920 m.) - klasikinę kinų kalbą pakeitė vietinė kinų kalba kaip standartinė rašytinė kalba.
    • Mandarinų kalba buvo atrinkta iš kelių kinų kalbos dialektų.
    • (1950-ieji KLR) - reformavo standartinės kalbos rašmenis ir įvedė supaprastintus kinų rašmenis (vėliau juos perėmė Singapūras ir Malaizija, tačiau Taivane, Honkonge, Makao ir įvairiose užjūrio kinų bendruomenėse tebenaudojami tradiciniai kinų rašmenys). Supaprastinta apie 2 000 kinų kalbos simbolių, dauguma jų - kasdieniniame gyvenime įprasti ženklai.
  • Čekų kalba (XIX a.) - Josefo Jungmanno žodynas prisidėjo prie žodyno atnaujinimo. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje raidę w pakeitė raidė v.
  • Estų kalba (XX a. 10 dešimtmetis / 20-asis dešimtmetis) - Johanneso Aaviko ir Johanneso V. Veskio vadovaujamas reformų sąjūdis atnaujino žodyną, perimdamas daug šaknų iš suomių ir kitų Uralo kalbų ir net išrasdamas kai kurias niekur neegzistuojančias šaknis.
  • prancūzų kalba (naujausia 1990 m.): Dabar nekeičiamas praeities veiksmažodžių praeities dalyvis junginiuose su laisser (leisti), jis buvo pakeistas, kad atspindėtų moteriškosios giminės ir daugiskaitos formas.
  • Vokiečių kalba (1901/02 m.) - suvienodinta rašybos sistema visoje šalyje (pirmiausia Vokietijoje, vėliau ją perėmė ir kitos vokiškai kalbančios šalys). Tolesnės reformos buvo įvestos visai neseniai, 1996 m. vokiečių rašybos reformos metu.
  • Graikų kalba (1970-1980 m.) - nors rašytinėje "grynojoje" kalboje katharevusa buvo daug senovės graikų kalbos žodžių, šnekamojoje "populiariojoje" kalboje dhimotiki jų nebuvo. Žlugus karinei valdžiai, buvo paskelbtas įstatymas, pagal kurį pastaroji tapo ir rašytine kalba. Pavyzdžiui, ant graikiškų monetų anksčiau daugiskaita buvo drachmai (katharevusa forma), o po 1982 m. tapo drachmomis (dhimotiki forma).
  • Hebrajų kalba (1920 m.) - Šiuolaikinė hebrajų kalba buvo sukurta iš senosios hebrajų kalbos supaprastinus gramatiką (ypač sintaksę) pagal indoeuropietiškus modelius, sukūrus naujus žodžius iš hebrajiškų šaknų pagal europietiškus modelius ir supaprastinus tarimo taisykles.
  • vengrų kalba (XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia) - sukurta daugiau kaip dešimt tūkstančių žodžių, iš kurių keli tūkstančiai aktyviai vartojami ir šiandien.
  • Gaedheal tapo Gael, Ó Séigheadh tapo Ó Sé.
  • Korėjiečių kalba (1446 m., po Korėjos padalijimo 1945 m.) - 1446 m. karalius Sedžongas pasamdė mokslininkus, kad šie sukurtų rašto sistemą, kurią būtų lengva išmokti ir kuri tiksliai perteiktų korėjiečių kalbos garsus. Jo sukurta abėcėlė yra hangul. Iki 1945 m. ją naudojo tik paprasti žmonės. Šiaurės Korėjoje Kim Ir Seno vyriausybė visiškai panaikino handžą (kinų rašmenis, naudojamus korėjiečių kalbai žymėti) ir hangul tapo vienintele Šiaurės Korėjos rašto sistema. Be to, siekiant išgryninti korėjiečių kalbą, buvo pašalinta daug kinų kalbos skolinių (anksčiau jie sudarė 60-70 % korėjiečių kalbos žodyno) ir pakeisti vietiniais korėjietiškais žodžiais, nors Šiaurės Korėja dėl prekybos ryšių su Sovietų Sąjunga buvo perėmusi ir kai kuriuos rusų kalbos skolinius. Pietų Korėjoje hangul iš esmės pakeitė hanja ir tapo pagrindine rašto sistema Pietų Korėjoje, nors daugelis pietų korėjiečių vis dar moka hanja ir rašo ją oficialiuose dokumentuose, pavyzdžiui, sutartyse ir darbo prašymuose. Hanja paprastai vartojama tik kiniškiems skolintiems žodžiams ir homofonams, kai žodžio reikšmė nėra aiški iš konteksto. Manoma, kad šiandien korėjiečiai moka apie 1 900 handžų.
  • Norvegų kalba (XX a.) - Norvegijai tapus nepriklausoma nuo Danijos (1814 m.), norvegų kalba ėmė tolti nuo danų kalbos. Po 1907 m. ir 1917 m. reformų Riksmaal tapo rašytiniu norvegų kalbos standartu, 1929 m. pervadintu Bokmaal. 1938 m. reforma suartino Bokmaal ir labiau šnekamąją nynorsk. Šiandien vartojamos abi kalbos formos: ant norvegiškų monetų šalies pavadinimas pakaitomis rašomas Norge (Bokmaal) ir Noreg (Nynorsk).
  • Portugalų kalba (XX a.) - vietoj gremėzdiškos tradicinės rašybos sistemos atsirado supaprastinta (pavyzdžiui, astma tapo asma, o phthysica - tísica).
  • Rumunų kalba (XIX a.) - kirilicą pakeitė lotynų abėcėle, atsisakė šimtų slaviškų žodžių ir pakeitė juos romaniškais.
  • Padedant Bogumilui W. Andrzejewskiui, kuris 1949 m. pradėjo lingvistinį darbą Somalyje, buvo sukurta lotyniškoji abėcėlė, kurią 1972 m. valdovas generolas Mohamedas Siadas Barre paskelbė privaloma. Taip pat buvo atnaujintas žodynas; daug naujų žodžių atsirado iš esamų somalietiškų šaknų.
  • Turkų kalba (1930 m.) - kalba ir rašto sistema buvo reformuotos nuo 1920 m., todėl senoji kalba vadinama kitu pavadinimu - Osmanų turkų kalba. Osmanų abėcėlė buvo pagrįsta arabų abėcėle, kurią 1928 m. pakeitė naujoji, lotyniškoji turkų abėcėlė. Persų ir arabų kilmės skolintų žodžių buvo atsisakyta ir imta vartoti vietinius turkiškus žodžius arba naujus turkiškų šaknų pagrindu sukurtus žodžius.
  • Vietnamiečių kalba (XX a.) - prancūzų kolonijinio valdymo metu klasikinis vietnamiečių raštas, paremtas kiniškais rašmenimis, buvo pakeistas nauju lotynišku raidynu.

Atvejai populiariojoje kultūroje

Susiję puslapiai

  • Kalbos atgimimas
  • Konstruktyvioji kalba

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kalbos reforma?


A: Kalbos reforma - tai kalbos planavimo rūšis, kuri apima reikšmingus kalbos pakeitimus.

K: Kokios yra kalbos reformos priežastys?


A: Kalbos reformos priežastys gali būti kalbos supaprastinimas, kad ją būtų lengviau suprasti ar rašyti, kalbos išgryninimas pašalinant svetimybes ar negramatines dalis arba kalbos vartotojų suvienijimas.

Klausimas: Kokias kalbos sritis galima supaprastinti vykdant kalbos reformą?


A: Reformuojant kalbą galima supaprastinti rašybą, žodyną ir gramatiką.

K: Koks yra kalbos reformos supaprastinimo tikslas?


Atsakymas: Kalbos reformos supaprastinimo tikslas - palengvinti kalbos vartojimą.

K: Koks yra kalbos reformos gryninimo tikslas?


Atsakymas: Gryninimo tikslas kalbos reformoje - padaryti kalbą panašesnę į versiją, kuri laikoma grynesne.

K: Kada įvyko daugelis kalbos reformų?


A: Daug kalbos reformų įvyko XIX a. Europoje kylant nacionalistiniams judėjimams.

K: Kodėl kalbos reformos vyko kylant nacionalistiniams judėjimams?


A: Kalbos reformos vyko kylant nacionalistiniams judėjimams, siekiant suvienyti ta kalba kalbančius žmones.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3