Oriana Fallaci – italų žurnalistė, rašytoja, partizanė ir kontroversiška autorė
Oriana Fallaci — italų žurnalistė, partizanė ir provokuojanti autorė: įtakingi interviu su pasaulio lyderiais, aštri politinė kritika ir ginčai dėl islamo bei kultūros.
Oriana Fallaci (1929 m. birželio 29 d. - 2006 m. rugsėjo 15 d.) – italų žurnalistė, rašytoja ir politikos apžvalgininkė. Antrojo pasaulinio karo metais buvusi jauna partizanė, ji padarė ilgą ir sėkmingą žurnalistinę karjerą. Gimusi Florencijoje, Fallaci jaunystėje dalyvavo pasipriešinime prieš nacistinę okupaciją ir vėliau perėjo į žurnalistiką, kur sukaupė reputaciją kaip drąsi, tiesmuka ir dažnai konfrontacinė interviu specialistė.
Ji yra davusi interviu daugeliui tarptautiniu mastu žinomų lyderių ir įžymybių, tokių kaip Dalai Lama, Henris Kisindžeris, Irano šachas, ajatola Chomeinis, Vilis Brandtas, Zulfikaras Ali Bhutto, Volteris Kronkitas, Omaras Kadafis, Federikas Fellinis, Sammy Davis jaunesnysis, Nguyen Cao Ky, Yasseras Arafatas, Indira Gandhi, Alexandros Panagoulis, arkivyskupas Makariosas III, Golda Meir, Nguyen Van Thieu, Haile Selassie ir Seanas Connery. Jos pokalbiai su pasaulio politikos ir kultūros asmenybėmis dažnai būdavo publikuojami kartu su autentiškomis, atviromis autorės refleksijomis, todėl daugelis jų tapo reikšmingais informacijos šaltiniais apie XX a. istorinius įvykius.
Išėjusi į pensiją, ji vėl pradėjo rašyti straipsnius ir knygas, kritikuojančias islamą ir arabus, o kai kurie žmonės šiuos straipsnius aiškino kaip rasizmą ir vadinamąją islamofobiją. Jos vėlesni tekstai, ypač po 2001 metų, sukėlė didelius viešus debatus ir tiek rėmėjų, tiek priešininkų reakcijas – vieni gyrė jos atvirumą ir patriotizmą, kiti kritikavo grubią retoriką bei stereotipizavimą.
Žurnalistinė ir literatūrinė veikla
Fallaci išgarsėjo tiek kaip karo ir užsienio įvykių reporterė, tiek kaip asmeninių, gilių interviu autorė. Ji rašė reportažus, kelionių prisiminimus, esė ir biografines knygas. Tarp jos žinomiausių kūrinių yra autorės interviu ir kelionių rinkiniai bei dokumentiniai pasakojimai apie žymesnius politinius veikėjus. Viena ryškių jos knygų temų – asmens ir tautos orumas, laisvė bei pasipriešinimas tironijai.
Fallaci stilius pasižymėjo tiesmukumu, emocionalumu ir dramatiškumu. Ji dažnai rašė iš pirmo asmens, neslėpdama savo nuomonės ir vertinimų, kas padėjo formuoti jos balsą – tiek žavėtą, tiek provokuojantį. Dėl to jos tekstai paprastai buvo lengvai skaitomi, bet nenuolankūs ir dažnai kelti karštas diskusijas.
Kontroversijos ir kritika
Vėlesniame savo kūrybos etape Fallaci daug dėmesio skyrė migracijai, globalizacijai ir religinėms įtampoms, ypatingai – islamo poveikiui Vakarų visuomenėms. Jos publikacijos po 2001 m. pirmųjų teroristinių išpuolių buvo interpretacijos objektas: vieni jas vertino kaip grėsmės aprašymą ir skubų raginimą ginti Vakarų vertybes, kiti – kaip įžeidžiančias ir generalizuojančias tezės, skatinančias neapykantą prieš musulmonus bei arabų kilmės žmones. Šios polemikos lėmė teigiamą pardavimų šuolį ir tuo pačiu stiprią kritikos bangą tiek Italijoje, tiek užsienyje.
Asmeninis gyvenimas ir paveldo vertinimas
Fallaci asmeninis gyvenimas, santykiai ir patirtys dažnai atsispindėjo jos darbuose. Vienas iš garsesnių jos romanų ir biografinių tekstų yra skirtas Alexandros Panagoulis – graikų kovotojui už demokratiją, kurio likimas ją stipriai paveikė. Jos kūryba dažnai vertinama prieštaringai: vieni menininkai ir intelektualai laiko ją drąsia balsu, kuris neprisitaikė prie politinės korektiškumo taisyklių, kiti – kaip provokatore, kurios argumentai kartais paremti pernelyg siauru ar emocingu matymu.
Mirtis ir palikimas
Oriana Fallaci mirė 2006 m. rugsėjo 15 d. Florencijoje. Jos karjera paliko ryškų pėdsaką tarptautinėje žurnalistikoje: ji buvo viena tų autorinių balsų, kurie žymiai prisidėjo prie interviu žanro vystymosi ir rodyti, kad žurnalistas gali būti tiek istorijos liudytoju, tiek aktyviu komentatoriumi. Jos darbai vis dar skaitomi ir analizuojami – tiek kaip literatūrinės vertės pavyzdžiai, tiek kaip įrankiai suprasti XX a. antrosios pusės geopolitinius ir kultūrinius konfliktus.
Pastaba: Fallaci kūryba yra pavyzdys, kaip žurnalistinė veikla gali sukelti plačius visuomeninius debatus. Jos tekstai tinka tiek skaityti kaip istorinis ir kultūrinis dokumentas, tiek kritiškai analizuoti, ypač aptariant kalbą apie religiją, migraciją ir identitetą.
Gyvenimas ir karjera
Fallaci gimė Florencijoje, Italijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji prisijungė prie pasipriešinimo demokratinėje ginkluotoje grupėje "Giustizia e Libertà". Jos tėvas Edoardo Fallaci Florencijoje buvo garsus antifašistinis politinis veikėjas.
Fallaci pradėjo žurnalistinę karjerą paauglystėje, 1946 m. tapusi Italijos laikraščio "Il mattino dell'Italia centrale" specialiąja korespondente. Po 1967 m. ji dirbo karo korespondente Vietname, Indostano ir Pakistano kare, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Amerikoje. Daugelį metų Fallaci buvo politinio žurnalo "L'Europeo" specialioji korespondentė, rašė daugeliui pagrindinių laikraščių ir žurnalui "Epoca". Per 1968 m. Tlatelolco žudynes prieš 1968 m. vasaros olimpines žaidynes Fallaci buvo tris kartus nušauta, už plaukų nuvilkta laiptais žemyn ir palikta mirti Meksikos pajėgų. Pastarųjų kelių mėnesių imigrantų demonstracijos Jungtinėse Valstijose jai "kelia pasibjaurėjimą", ypač kai protestuotojai demonstravo Meksikos vėliavą. "Aš nemyliu meksikiečių", - sakė Fallaci, prisimindama, kaip 1968 m. su ja nemaloniai elgėsi Meksikos policija. "Jei paimsite ginklą ir pasakysite: "Pasirinkite, kas blogiau - musulmonai ar meksikiečiai", aš akimirką suabejosiu. Tuomet renkuosi musulmonus, nes jie man sudaužė kiaušus."
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji turėjo romaną su vieno iš savo interviu dalyviu Alexandros Panagoulis, kuris buvo didelis Graikijos pasipriešinimo prieš 1967 m. diktatūrą sukilėlis, suimtas, žiauriai kankintas ir įkalintas už (nesėkmingą) pasikėsinimą nužudyti diktatorių ir buvusį pulkininką Georgios Papadopoulos. 1972 m. ji ėmė interviu iš Henry Kissingerio.
Fallaci dukart gavo Sent Vinsento premiją už žurnalistiką, taip pat Bancarella premiją (1971 m.) už knygą "Nieko" ir "Tebūnie"; Viareggio premiją (1979 m.) už knygą "Un uomo": Romanzo; 1993 m. Antibų premiją už filmą Inshallah. Kolumbijos koledže (Čikaga) jai suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Ji skaitė paskaitas Čikagos, Jeilio, Harvardo ir Kolumbijos universitetuose. Fallaci raštai išversti į 21 kalbą, įskaitant anglų, ispanų, prancūzų, olandų, vokiečių, graikų, švedų, lenkų, kroatų, vengrų ir slovėnų.
Visą gyvenimą rūkiusi Fallaci mirė 2006 m. rugsėjo 15 d. Florencijoje, kur ir gimė, nuo plaučių vėžio.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Oriana Fallaci?
A: Oriana Fallaci buvo italų žurnalistė, rašytoja ir politikos apžvalgininkė.
K: Kokia buvo jos praeitis Antrojo pasaulinio karo metais?
A: Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo jauna partizanė.
K: Kas buvo keletas žymių asmenų, iš kurių ji ėmė interviu per savo karjerą?
A: Ji ėmė interviu iš daugelio tarptautiniu mastu žinomų lyderių ir įžymybių, tokių kaip Dalai Lama, Henris Kisindžeris, Irano šachas, ajatola Chomeinis, Vilis Brandtas, Zulfikaras Ali Bhutto, Volteris Kronkitas, Omaras Kadafis, Federikas Fellinis, Sammy Davis jaunesnysis, Nguyen Cao Ky, Yasseras Arafatas, Indira Gandhi, Alexandros Panagoulis, arkivyskupas Makarios III, Golda Meir, Nguyen Van Thieu, Haile Selassie ir Seanas Connery.
K: Ką Oriana Fallaci veikė išėjusi į pensiją?
A: Išėjusi į pensiją, ji vėl pradėjo rašyti straipsnius ir knygas, kuriose kritikavo islamą ir arabus.
K: Kaip kai kurie žmonės interpretavo Orianos Fallaci rašymą jai išėjus į pensiją?
A: Kai kurie žmonės straipsnius aiškino prisidengdami rasizmu ir vadinamąja islamofobija.
K: Ar Oriana Fallaci sėkmingai tęsė žurnalistinę karjerą?
A: Taip, Oriana Fallaci padarė ilgą ir sėkmingą žurnalistinę karjerą.
K: Kada mirė Oriana Fallaci?
A: Oriana Fallaci mirė 2006 m. rugsėjo 15 d.
Ieškoti