"Samsonas ir Dalila" (pranc. Samson et Dalila) – trijų veiksmų prancūzų opera, paremta Biblijos pasakojimu apie Senojo Testamento veikėjus Samsoną ir Dalilą. Operos libretą) parašė Ferdinandas Lemaire'as, o muziką – Camille'is Saint-Saënsas. Pirmasis pastatymas įvyko Veimare (Vokietija) 1877 m. gruodžio 2 d.; šis debiutas vyko vokiečių kalba.
Kūrimo istorija ir premjera
Saint‑Saënsas iš pradžių manė, kad Samsono istorija tiktų oratorijai, tačiau libreto autorius Lemaire'as įtikino kompozitorių sukurti operą. Prancūzijoje jos statymas susidūrė su prieštaringomis nuotaikomis: daliai klausytojų ir kritikų Atrodė šventvagiška scenoje vaizduoti Biblijos siužetą, be to Saint‑Saënsas buvo labiau žinomas kaip simfonistas nei kaip operos autorius. Dėl šių priežasčių kūrinys debutavo Vokietijoje — jį kompanavo ir remė Fr. Lisztas, kuris sudarbino pastatymą Veimare. Vėliau opera greitai paplito ir buvo parodyta Amerikoje bei Anglijoje.
Priėmimas ir repertuaras
Nors pradžioje Prancūzijoje kūrinys susilaukė atsargios reakcijos, po sėkmingų užsienio pastatymų operos reputacija augo. Vėliau ji buvo priimta Paryžiaus operos repertuare ir tapo viena žinomiausių prancūzų operų — pagal populiarumą dažnai minima kartu su Šarlio Guno (Charles Gounod) „Faustu“. Iki šiol „Samsonas ir Dalila“ yra nuolat statoma pasaulio operos teatruose ir laikoma Saint‑Saënso operiniu šedevru.
Vaidmenys ir vaidmens tipai
Operoje skamba pagrindiniai vaidmenys: Samsono (tenoras), Dalilos (mecosopranas) ir Dagono vyriausiojo kunigo (baritonas). Be jų svarbų vaidmenį atlieka chorai (filištiečiai ir hebrajai) bei keli epizodiniai personažai.
Siužetas (santrauka)
Trumpai: istorija vyksta filistiečių valdomame Šventajame žemėje. Hebrajai kenčia pavergimą; Samsonas, turintis nepaprastą jėgą (sąlygota jo ilgos plaukų), ragina tautiečius priešintis. Dagono vyriausiasis kunigas naudojasi Dalila, kad sužinotų Samsono stiprybės paslaptį. Dalila savo meile išmoko Samsono paslaptį ir, kai šis užmiega, nukerpa jam plaukus; filistiečiai suima Samsoną, akina ir paverčia jį kaliniu bei juoku. Veiksmo kulminacija – Samsono atgimimas, kai atstatomi jo plaukai, ir jo pastanga sunaikinti filistiečių šventyklą, kartu žūvant ir pats. Opera išryškina tiek didvyriškumo, tiek išdavystės, meilės ir keršto motyvus.
Muzikinės ypatybės ir žymiausi numeriai
Saint‑Saënsas derina lyrizmą, monumentalius chorinius raštus ir grakščius solių numerius. Išžymiausi fragmentai, dažnai atliekami atskirai koncertuose ir įrašų programose, yra Dalilos arija Mon cœur s'ouvre à ta voix bei dramatiški Samsono ir chorų epizodai (pvz. Vois ma misère, hélas!). Opera pasižymi turtinga orkestracija, melodine elegancija ir kartais „rytietiška“ koloristika, kuri sustiprina pasakos ir egzotikos įspūdį scenos vaizdams.
Atlikimo tradicija ir reikšmė
„Samsonas ir Dalila“ tapo vienu iš reikšmingiausių XIX a. pabaigos prancūzų operos pavyzdžių. Ji išsiskiria tuo, kad sėkmingai jungia religinio ir draminio teatro elementus, o jos solistų partijos pasižymi dideliu vokaliniu ir emociniu uždaviniu. Dėl to kūrinys yra mėgstamas tiek didelių operos solistų repertuaruose, tiek teatro režisierių, ieškančių stipraus dramatinio centro ir ilgesnių choro scenų.
Opera iki šiol reguliariai įrašoma ir statoma, o „Mon cœur s'ouvre à ta voix“ – viena iš labiausiai atpažįstamų mecosoprano arijų. Dėl savo muzikinio grožio, sceninės jėgos ir psichologinio siužeto „Samsonas ir Dalila“ išlieka svarbiu operos repertuaro kūriniu.
