Serengetis

Serengečio nacionalinis parkas

Geografija

Parkas apima 14 763 km² (5700 kvadratinių mylių) pievų lygumų ir savanų, taip pat upių miškų ir miškingų vietovių. Parkas yra šalies šiaurėje, šiaurėje ribojasi su Tanzanijos ir Kenijos valstybine siena, kur tęsiasi su Masai Maros nacionaliniu rezervatu. Į pietryčius nuo parko yra Ngorongoro saugoma teritorija, į pietvakarius - Masvos medžioklės rezervatas, prie vakarinių sienų - Ikorongo ir Grumeti medžioklės rezervatai, į šiaurės rytus - Loliondo medžioklės kontrolės teritorija.

Nacionaliniame parke leidžiama gyventi nedaugeliui žmonių. Išimtis - parko darbuotojai, Frankfurto zoologijos draugijos mokslininkai ir darbuotojai, įvairių namelių ir viešbučių personalas. Pagrindinė gyvenvietė yra Seroneroje.

Parką sudaro trys regionai:

• Serengečio lygumos: begalinės, beveik be medžių esančios pievos pietuose. Čia veisiasi antilopės, nes lygumose jos būna nuo gruodžio iki gegužės. Kiti kanopiniai gyvūnai - zebros, gazelės, impalos, artebeestai, topi, buivolai, vandens gnu - drėgnuoju metų laiku taip pat sutinkami labai gausiai. Kopjes - tai granito kalvos, labai paplitusios regione, kurios yra puikios plėšrūnų stebėjimo vietos ir hiraksų bei pitonų prieglobstis.
• Vakarų koridorius: šio regiono pelkėtą savaną dengia "juodosios medvilnės" (iš tikrųjų juodojo molio) dirvožemis. Grumeti upėje gyvena didžiuliai Nilo krokodilai, beždžionės kolobusai ir koviniai ereliai. Gegužės-liepos mėnesiais čia vyksta migracija.
• Šiaurinis Serengeti: kraštovaizdyje vyrauja atviri miškai ir kalvos nuo Seroneros pietuose iki Maros upės Kenijoje. Be migruojančių antilopių ir zebrų (migruojančių liepos-rugpjūčio mėn. ir lapkričio mėn.), krūmais apaugusiose savanose galima rasti dramblių, žirafų ir dykumų.

Laukiniai gyvūnai

Be migruojančių kanopinių, parke gausu ir kitų laukinių gyvūnų, ypač "didžiojo penketo":

• Liūtas: manoma, kad Serengečio regione gyvena didžiausia liūtų populiacija Afrikoje, iš dalies dėl gausybės grobio rūšių. Šiuo metu šioje ekosistemoje gyvena daugiau kaip 3000 liūtų.
• Afrikiniai leopardai: šie atsiskyrėliai plėšrūnai dažniausiai sutinkami Seroneros regione, tačiau jų yra visame nacionaliniame parke, o dabartinė populiacija siekia apie 1000.
• Afrikos drambliai: jų bandos atsigauna po 1980 m. dėl brakonieriavimo sumažėjusios populiacijos ir daugiausia gyvena šiauriniuose parko regionuose.
• Juodieji raganosiai: daugiausia parko centre esančiose kopose, dėl besaikio brakonieriavimo jų liko labai nedaug. Atskiri individai iš Masai Maros rezervato kartais kerta parko sieną ir patenka į Serengetį iš šiaurinės dalies.
• Afrikiniai buivolai: vis dar gausūs ir sveiki, tačiau jų skaičius šiek tiek sumažėjo dėl ligų.

Parke taip pat gyvena daug kitų rūšių, įskaitant gepardus, Tomsono ir Granto gazeles, topi, elandus, vandens elnius, hienas, babuinus, impalas, afrikietiškus laukinius šunis ir žirafas. Parke taip pat gyvena apie 500 paukščių rūšių, tarp jų stručiai, paukščiai sekretoriai, Kori bustardai, karūnuotosios gervės, marabu eršketai, koviniai ereliai, meilieji paukščiai ir daugybė grifų rūšių.

Imbalos parke, 2011 m. kovo mėn.

Ngorongoro saugoma teritorija

Ngorongoro yra didžiulio užgesusio ugnikalnio kaldera, priklausanti Serengečio teritorijai.

Ngorongoro saugoma teritorija (NCA) yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, esantis už 180 km į vakarus nuo Arušos, Tanzanijoje, Kraterio aukštumos rajone.

Ngorongoro krateris

Pagrindinė NCA ypatybė yra Ngorongoro krateris - didelė vulkaninė kaldera. Kraterio, kuris susidarė maždaug prieš 2-3 mln. metų sprogus milžiniškam ugnikalniui ir jam sugriuvus ant savęs, gylis - 610 m, o jo dugnas užima 260 km²100 kv. mylių).

Apytikriai apskaičiuotas pirminio ugnikalnio aukštis svyruoja nuo penkiolikos iki devyniolikos tūkstančių pėdų (4500-5800 metrų).

Nors manoma, kad tai yra "natūralus aptvaras", kuriame gyvena labai įvairūs laukiniai gyvūnai, drėgnuoju metų laiku iš kraterio išvyksta iki 20 % ar daugiau gnu (Connochaetes taurinus) ir pusė zebrų (Equus burchelli) populiacijos. Ngorongoro liūtai yra labai inbrediški, daug genetinių problemų perduodama iš kartos į kartą. Taip yra dėl to, kad į vietos genofondą patenka labai nedaug naujų kraujo linijų, nes iš išorės į kraterį patenka nedaug migruojančių liūtų patinų. Tie, kurie patenka į kraterį, dažnai negali papildyti genofondo. Kraterio liūtų patinai dėl savo didelio dydžio (gausaus maisto šaltinio) lengvai išstumia konkurentus iš išorės.

Krateryje gyvena dauguma Rytų Afrikoje gyvenančių gyvūnų rūšių, tačiau nėra impalų (Aepyceros melampus), žirafų (Giraffa camelopardalis) ir krokodilų (Crocodylus niloticus).

Kraterio aukštumoje, esančioje nuo rytų pasatų pusės, per metus iškrenta 800-1200 mm kritulių ir ją dengia kalnų miškai, o ne tokioje stačioje vakarinėje pusėje iškrenta tik 400-600 mm kritulių; šioje pusėje auga pievos ir krūmynai, apaugę Euphorbia bussei medžiais. Kraterio dugną daugiausia sudaro atviros pievos ir du nedideli miškeliai, kuriuose vyrauja Acacia xanthophloea.

Mungės upelis drenuoja Olmoti kraterį į šiaurę ir yra pagrindinis vandens šaltinis, įtekantis į sezoninį druskos ežerą kraterio centre. Šis ežeras žinomas dviem pavadinimais: Makatas, kaip jį vadina masajų genties gyventojai, reiškia druską, ir Magadis. Lerai upelis drenuoja drėgnus miškus į pietus nuo kraterio ir maitina kraterio dugne esantį Lerai mišką - kai lietaus pakanka, Lerai taip pat suteka į Magadžio ežerą. Vandens gavyba iš namelių ir NCA būstinės sumažina į Lerajų patenkančio vandens kiekį maždaug 25 %.

Kitas svarbus kraterio vandens šaltinis yra Ngoitokitoko šaltinis, esantis netoli rytinės kraterio sienos. Čia įrengta turistams atvira iškylų vieta ir didžiulė pelkė, kurią maitina šaltinis, o teritorijoje gyvena hipopotamai, drambliai, liūtai ir daug kitų gyvūnų. Kraterio dugne yra daug kitų mažų šaltinių, kurie yra svarbūs vandens šaltiniai gyvūnams ir vietiniams masajams, ypač sausros metu.

Be zebrų, gazelių ir antilopių bandų, krateryje gyvena ir "didysis penketas" - raganosiai, liūtai, leopardai, drambliai ir buivolai. Krateryje gyvena beveik visos Rytų Afrikos laukinių gyvūnų rūšys - manoma, kad čia gyvena apie 25 000 gyvūnų.

Atsižvelgiant į mokslininkų komiteto rekomendacijas po 2000 m. sausros, krateryje buvo įgyvendinta ekologinio deginimo programa, pagal kurią kasmet arba kas dvejus metus kontroliuojamai deginama iki 20 % pievų. Dabar masajams leidžiama ganyti galvijus krateryje, tačiau jie turi kasdien į jį įvažiuoti ir išvažiuoti.

Olduvai tarpeklis

Saugomoje teritorijoje taip pat saugomas Olduvajaus kalnagūbris, esantis lygumų zonoje. Ji laikoma žmonijos buveine, nes joje rasti pirmieji žinomi žmogaus genties Homo habilis ir ankstyvųjų hominidų, tokių kaip Paranthropus boisei, egzemplioriai.

Olduvajaus tarpeklis (Oldupai Gorge arba Oldupai Gorge) - tai stačių šonų tarpeklis Didžiajame riftiniame slėnyje, kuris tęsiasi rytų Afrikoje. Olduvai yra rytinėje Serengečio lygumoje šiaurės Tanzanijoje ir yra maždaug trisdešimties mylių ilgio. Ji yra Ngorongoro aukštumų lietaus šešėlyje ir yra sausiausia regiono dalis.

Tai viena svarbiausių priešistorinių vietovių pasaulyje. Tyrimai čia labai padėjo suprasti ankstyvąją žmogaus evoliuciją. XX a. šeštajame dešimtmetyje kasinėjimus čia pradėjo Mary ir Louis Leakey. Jų šeima jį tęsia ir šiandien. Pleistoceno laikotarpiu šioje vietoje buvo didelis ežeras, kurio krantus vienas po kito dengė vulkaninių pelenų sankaupos. Maždaug prieš 500 000 metų seisminė veikla nukreipė netoliese tekantį upelį, kuris ėmė skverbtis į nuosėdas ir atskleidė septynis pagrindinius sluoksnius tarpeklio sienose.

Olduvai Gorge, 2006 m. vasaris