Vrangelio sala: Arkties sala Rusijoje, paskutinis vilninio mamuto prieglobstis
Vrangelio sala — Rusijos Arkties gamtos rezervatas, paskutinė vilninio mamuto prieglobstis: baltieji lokiai, unikali flora ir laukinė gamta už 180° dienovidinio.
Vrangelio sala (rus. О́стров Вра́нгеля) – mažesnė sala Arkties vandenyne, priklausanti Rusijai. Ji randasi tarp Čiukčių jūros ir Rytų Sibiro jūros, netoli 180° dienovidinio: Tarptautinė datos linija šioje platumoje paslinkta į rytus, kad būtų išvengta salos ir Čiukčių pusiasalio Rusijos žemyninėje dalyje. Sala užima apie 7 600 km² (maždaug 2 900 kv. mylių), tad jos dydis dažnai lyginamas su JAV Delavero valstija. Artimiausia žemė – mažytė, uolėta Heraldo sala, esanti apie 60 km į rytus; iki artimiausio Sibiro žemyno taško – apie 140 km.
Geografija ir reljefas
Vrangelio sala turi sudėtingą pakrantę su įlankomis, uolėtomis atkarpomis ir smėlio paplūdimiais. Vidaus teritorija sudaryta iš tundros, pelkių ir upelių slėnių; vyrauja permafrostas. Aukščiausias taškas nėra itin aukštas, bet saloje yra smulkios kalvų grandinės ir dideli akmenuoti krantai, kuriuose peri paukščiai.
Klimatas
Klima – tipinė Arkties: ilgos, šaltos žiemos ir trumpas vėsus vasaros periodas. Vasarą dalis paviršių atšyla ir susiformuoja pelkės bei žolynai, todėl trumpam atsiveria maisto bazė daugeliui paukščių ir žinduolių.
Flora ir fauna
Vrangelio sala yra svarbi biologinės įvairovės centras. Tarp augalų dominuoja samanų, kerpių ir žemų krūmelių bendrijos, prisitaikiusios prie trumpų vegetacijos sezonų.
- Gyvūnija: sala laikoma vienu svarbiausių Arkties laukinių gyvūnų prieglobščių. Čia gyvena didelės baltųjų lokių (baltuosius lokius) populiacijos, ruoniai, jūrų liūtai ir kiti jūrų žinduoliai.
- Paukščiai: Vrangelis – stambių jūrinių paukščių, įskaitant stambiąsias kolonijas, veisimosi vieta. Daug rūšių migruoja čia vasarai medžioti ir veistis.
- Istoriniai radiniai – vilniniai mamutai: saloje rasta paleontologinių radinių, leidžiančių manyti, kad vilninis mamutas čia išgyveno ilgiau negu daugelyje kitų vietų. Dėl to Vrangelis dažnai vadinama paskutine vilninio mamuto prieglobsčio vieta Žemėje; radiniai rodo, kad mamutai saloje išliko ilgiau nei kitur Arkties regione.
Istorija ir apsauga
Saloje nėra ilgalaikių gyvenviečių; vietinius plotus periodiškai lankė Čiukčiai bei kiti vietiniai gyventojai medžioklei ir žvejybai. Sala pavadinta XIX a. pavadinta admirolo Ferdinando von Vrangelio (Wrangel) garbei. Per XX a. saloje veikė meteorologinės ir mokslinės stotys, o tam tikrais laikotarpiais – ir karinė infrastruktūra.
1976 m. Vrangelio sala paskelbta gamtos rezervatu, siekiant apsaugoti unikalią florą ir fauną. Vėliau sala įtraukta į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus: 2004 m. Vrangelio sala kartu su Heraldo sala buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl ypatingos biologinės reikšmės.
Prieiga, tyrimai ir saugumas
Vrangelis – viena nuošaliausių pasaulio teritorijų. Prieiga į salą yra labai ribota: įvažiuoti ar išvykti paprastai galima tik su specialiais leidimais, organizuotomis mokslinėmis ekspedicijomis arba per oficialias Rusijos institucijas. Dėl poliarinių sąlygų, permafrostinių plotų ir galimų susidūrimų su laukiniais gyvūnais (ypač baltuoju lokiu) lankymas be palydos ir saugos priemonių pavojingas.
Tyrimų reikšmė
Vrangelio sala yra svarbi mokslui: čia atliekami laukinės gamtos monitoringas, genetiniai tyrimai, paleontologiniai kasinėjimai ir klimatologinės studijos. Sala padeda suprasti Arkties ekosistemų dinamiką, klimato kaitos poveikį bei rūšių išlikimą remiantis ilgalaikiais stebėjimais.
Apibendrinant, Vrangelio sala – unikali Arkties sala su turtinga biologine įvairove ir reikšmingu paveldiniu bei moksliniu potencialu. Jos saugojimas ir tolesni tyrimai yra svarbūs ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui siekiant geriau suprasti Arkties regiono ekosistemas.
Vrangelio salos vieta
Vrangelio sala
Istorija
Baronas Ferdinandas fon Vrangelis (1796-1870) - vokiečių tyrinėtojas ir jūrininkas, tarnavęs Rusijos imperijai. Jis pastebėjo paukščius, skrendančius į šiaurę netoli Kolymos upės. Iš to jis teisingai nusprendė, kad Arkties vandenyne yra sala. Jis ieškojo salos 1820-aisiais, bet taip ir nerado.
1881 m. amerikiečių garlaivis "Thomas L. Corwin", ieškojęs dingusios ekspedicijos, atsidūrė prie Vrangelio salos. Jie ieškojo saloje išgyvenusiųjų, bet jų nerado. Jie iškėlė Amerikos vėliavą ir pareiškė, kad ji priklauso Jungtinėms Valstijoms. Jie pavadino ją "Naująja Kolumbija", tačiau pavadinimas taip ir neprigijo. Kitus 30 metų dėl šio atradimo nieko nebuvo daroma.
1913 m. Vilhjalmuras Stefanssonas vadovavo didelei ekspedicijai, kurios tikslas buvo atrasti dingusį žemyną, kuris, jo manymu, buvo po Arkties ledo kepure. Jie išplaukė iš Viktorijos (Britų Kolumbija) 1913 m. birželio 17 d. Po šešių savaičių jų laivas įstrigo lede. Stefanssonas ir keli jo bendražygiai paliko ekspediciją ir grįžo į saugią vietą. Kai laivas buvo prispaustas, įgula įsirengė stovyklą ant ledo. 1914 m. kovo mėn. kapitonas Bartlettas nuvedė likusius įgulos narius 80 mylių per ledą į Vrangelio salą. Dvylika išgyvenusiųjų 1914 m. rugsėjį paėmė nedidelė banginių medžioklės škuna.
1921 m. Stefansonas pareiškė pretenzijas Kanadai dėl Vrangelio salos. Ekspedicija iš Kanados kolonizuoti salą nepavyko. Iki 1926 m. Rusija vėl pareiškė pretenzijas į salą ir įkūrė joje koloniją. Galiausiai kolonistai grįžo į žemyną, palikdami salą apleistą.
1976 m. Sovietų Sąjunga paskelbė salą zapovednika - federaliniu saugomu gamtos rezervatu. Angliškai jis vadinamas Wrangel Island Nature Reserve. Jame saugomos didelės čia gyvenančių snieginių žąsų, baltųjų lokių ir morsų kolonijos. Rezervate gali lankytis tik oficialūs Rusijos vyriausybės darbuotojai ir kviestiniai svečiai.
Tolimosios šiaurės Galapagai
Per paskutinį ledynmetį Vrangelio salos niekada nedengė ledynai, o pasitraukus ledynams ji niekada nebuvo apsemta vandens. Vrangelio salos dirvožemis ir augalai nebuvo pažeisti laiko. Vidiniuose slėniuose vyrauja senovinė pleistoceno tundra. Juose auga daugiau kaip 400 unikalių augalų rūšių.
Laukiniai gyvūnai
Nors klimatas labai atšiaurus, Vrangelio saloje gyvena daug ir įvairių laukinių gyvūnų. Tai didžiausia pasaulyje baltųjų lokių guoliavietė. Čia savo jauniklius augina apie 400 lokių patelių. Čia gyvena didžiausia pasaulyje Ramiojo vandenyno morsų populiacija. Saloje gyvena daug snieginių žąsų, snieguolių, ruonių, arktinių vilkų, arktinių lapių ir lemingų. Atrodo, kad saloje trūksta vieno dalyko - uodų.
Vilnoniai mamutai
Vrangelio saloje galėjo būti paskutinė vieta, kurioje prieš išnykdami gyveno vilniniai mamutai (Mammuthus primigenius). Saloje gausu mamutų ilčių. Mamutų populiacija čia egzistavo maždaug 6000 metų po to, kai jie išnyko žemyne. Jie gyvavo maždaug iki 1650 m. pr. m. e., kai Didžiosioms Gizos piramidėms jau buvo 1000 metų. Saloje esantys archeologiniai radiniai rodo, kad jie buvo mažesnės veislės - Mammuth primigenius wrangelensis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kur yra Vrangelio sala?
A: Vrangelio sala yra Arkties vandenyne, priklauso Rusijai ir yra tarp Čiukčių ir Rytų Sibiro jūrų.
K: Kokio dydžio yra Vrangelio sala?
A: Vrangelio salos plotas yra maždaug 7500 kvadratinių kilometrų (2900 kv. km), t. y. maždaug tokio pat dydžio kaip JAV Delavero valstija.
K: Kur tarptautinė datos linija pasislinkusi į rytus, kad jos būtų išvengta?
A.: Tarptautinė datos linija yra paslinkta į rytus ties Vrangelio salos platuma, kad būtų išvengta salos ir Čiukčių pusiasalio Rusijos žemyninėje dalyje.
K: Kaip toli nuo Vrangelio salos yra artimiausia sausuma?
A: Artimiausia žemė Vrangelio salai yra mažytė uolėta Heraldo sala, esanti už 60 km (37 mylių) į rytus.
K: Kokių gyvūnų galima rasti Vrangelio saloje?
A: Vrangelio saloje gyvena daugybė arktinių gyvūnų, įskaitant baltuosius lokius, ir galbūt tai buvo paskutinė vieta žemėje, kur išgyveno vilniniai mamutai.
K: Kada Vrangelio sala tapo gamtos rezervatu?
A: Vrangelio sala gamtos rezervatu tapo 1976 m.
K: Koks atstumas iki artimiausio taško Sibiro žemyne?
A: Atstumas iki artimiausio taško Sibiro žemyninėje dalyje yra 140 km (87 mylios) nuo Vrangelio salos.
Ieškoti