Vrangelio sala (rus. О́стров Вра́нгеля) – mažesnė sala Arkties vandenyne, priklausanti Rusijai. Ji randasi tarp Čiukčių jūros ir Rytų Sibiro jūros, netoli 180° dienovidinio: Tarptautinė datos linija šioje platumoje paslinkta į rytus, kad būtų išvengta salos ir Čiukčių pusiasalio Rusijos žemyninėje dalyje. Sala užima apie 7 600 km² (maždaug 2 900 kv. mylių), tad jos dydis dažnai lyginamas su JAV Delavero valstija. Artimiausia žemė – mažytė, uolėta Heraldo sala, esanti apie 60 km į rytus; iki artimiausio Sibiro žemyno taško – apie 140 km.

Geografija ir reljefas

Vrangelio sala turi sudėtingą pakrantę su įlankomis, uolėtomis atkarpomis ir smėlio paplūdimiais. Vidaus teritorija sudaryta iš tundros, pelkių ir upelių slėnių; vyrauja permafrostas. Aukščiausias taškas nėra itin aukštas, bet saloje yra smulkios kalvų grandinės ir dideli akmenuoti krantai, kuriuose peri paukščiai.

Klimatas

Klima – tipinė Arkties: ilgos, šaltos žiemos ir trumpas vėsus vasaros periodas. Vasarą dalis paviršių atšyla ir susiformuoja pelkės bei žolynai, todėl trumpam atsiveria maisto bazė daugeliui paukščių ir žinduolių.

Flora ir fauna

Vrangelio sala yra svarbi biologinės įvairovės centras. Tarp augalų dominuoja samanų, kerpių ir žemų krūmelių bendrijos, prisitaikiusios prie trumpų vegetacijos sezonų.

  • Gyvūnija: sala laikoma vienu svarbiausių Arkties laukinių gyvūnų prieglobščių. Čia gyvena didelės baltųjų lokių (baltuosius lokius) populiacijos, ruoniai, jūrų liūtai ir kiti jūrų žinduoliai.
  • Paukščiai: Vrangelis – stambių jūrinių paukščių, įskaitant stambiąsias kolonijas, veisimosi vieta. Daug rūšių migruoja čia vasarai medžioti ir veistis.
  • Istoriniai radiniai – vilniniai mamutai: saloje rasta paleontologinių radinių, leidžiančių manyti, kad vilninis mamutas čia išgyveno ilgiau negu daugelyje kitų vietų. Dėl to Vrangelis dažnai vadinama paskutine vilninio mamuto prieglobsčio vieta Žemėje; radiniai rodo, kad mamutai saloje išliko ilgiau nei kitur Arkties regione.

Istorija ir apsauga

Saloje nėra ilgalaikių gyvenviečių; vietinius plotus periodiškai lankė Čiukčiai bei kiti vietiniai gyventojai medžioklei ir žvejybai. Sala pavadinta XIX a. pavadinta admirolo Ferdinando von Vrangelio (Wrangel) garbei. Per XX a. saloje veikė meteorologinės ir mokslinės stotys, o tam tikrais laikotarpiais – ir karinė infrastruktūra.

1976 m. Vrangelio sala paskelbta gamtos rezervatu, siekiant apsaugoti unikalią florą ir fauną. Vėliau sala įtraukta į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus: 2004 m. Vrangelio sala kartu su Heraldo sala buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl ypatingos biologinės reikšmės.

Prieiga, tyrimai ir saugumas

Vrangelis – viena nuošaliausių pasaulio teritorijų. Prieiga į salą yra labai ribota: įvažiuoti ar išvykti paprastai galima tik su specialiais leidimais, organizuotomis mokslinėmis ekspedicijomis arba per oficialias Rusijos institucijas. Dėl poliarinių sąlygų, permafrostinių plotų ir galimų susidūrimų su laukiniais gyvūnais (ypač baltuoju lokiu) lankymas be palydos ir saugos priemonių pavojingas.

Tyrimų reikšmė

Vrangelio sala yra svarbi mokslui: čia atliekami laukinės gamtos monitoringas, genetiniai tyrimai, paleontologiniai kasinėjimai ir klimatologinės studijos. Sala padeda suprasti Arkties ekosistemų dinamiką, klimato kaitos poveikį bei rūšių išlikimą remiantis ilgalaikiais stebėjimais.

Apibendrinant, Vrangelio sala – unikali Arkties sala su turtinga biologine įvairove ir reikšmingu paveldiniu bei moksliniu potencialu. Jos saugojimas ir tolesni tyrimai yra svarbūs ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui siekiant geriau suprasti Arkties regiono ekosistemas.