Leonid Hurwicz

Asmeninis gyvenimas

Profesorius gimė Maskvoje, Rusijoje, žydų šeimoje, likus keliems mėnesiams iki Spalio revoliucijos. Jo šeima yra lenkų kilmės ir gyveno Kongreso karalystėje (tuometinėje Rusijos imperijai priklausiusioje Lenkijos dalyje), tačiau, gelbėdamiesi nuo Pirmojo pasaulinio karo, persikėlė į Rusiją. Bolševikai ir naciai labai blogai elgėsi su Hurwicziumi ir jo šeima, nes jie buvo žydai. Jis vėl tapo pabėgėliu, kai 1939 m. Hitleris įsiveržė į Lenkiją. Jo tėvai ir brolis pabėgo į Rusiją, kur sovietai juos suėmė ir išsiuntė į darbo stovyklas. Hurwiczius buvo priverstas persikelti į Šveicariją, paskui į Portugaliją ir galiausiai 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Po kurio laiko ten prie jo prisijungė šeima.

Ketvirtajame dešimtmetyje Hurwiczius pasamdė Evelyn Jensen, kad padėtų jam mokyti. Ji užaugo Viskonsino ūkyje ir Čikagos universitete studijavo ekonomiką. Leonidas ir Evelyn susituokė 1944 m. Vėliau gyveno Misisipės upės parkelyje Mineapolyje, Minesotos valstijoje. Jie susilaukė keturių vaikų: Saros, Mykolo, Rūtos ir Maksimo.

Jis domisi lingvistika, archeologija, biochemija ir muzika. Jis atliko meteorologijos tyrimus ir yra Nacionalinio mokslo fondo skyriaus, bandančio kontroliuoti orus, narys. Kai Eugene'as McCarthy kandidatavo į JAV prezidento postą (1968 m.), Hurwiczius buvo Demokratų partijos suvažiavimo delegatas Minesotoje ir Demokratų partijos platformos komiteto narys.

Hurwiczius mirė nuo inkstų nepakankamumo Mineapolyje, Minesotoje, būdamas 90 metų.

Išsilavinimas ir ankstyvoji veikla

Profesoriaus Hurwicziaus tėvas norėjo, kad jis studijuotų teisę, ir jis tai padarė. 1938 m. Hurwiczius gavo Varšuvos universiteto diplomą. Jam patiko mokytis ekonomikos pamokose ir jis išvyko į Londono ekonomikos mokyklą pas Nicholasą Kaldorą ir Friedrichą Hayeką. 1939 m. persikėlė į Ženevą, kur studijavo Tarptautinių studijų institute ir mokėsi Ludwigo von Miseso dėstymo. Persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas toliau studijavo ekonomiką Harvardo universitete ir Čikagos universitete. Profesorius Hurwiczius neturi ekonomisto diplomo, tačiau 2007 m. jam buvo paskirta Nobelio ekonomikos premija. Jis sakė: "Kad ir kokios ekonomikos išmokau, išmokau klausydamasis ir mokydamasis".

1941 m. Hurwiczius padėjo Paului Samuelsonui dėstyti Masačusetso technologijos institute, o Oskarui Lange'ui - Čikagos universitete. Karo metu Ilinojaus technologijos institute Hurwiczius dėstė elektroniką JAV kariuomenės signalų korpuso kariams. Vėliau 1942-1944 m. Čikagos universitete jis buvo Meteorologijos instituto dėstytojas ir dėstė statistiką Ekonomikos katedroje. 1942 m. jo konsultantai buvo Jacobas Marschakas ir Tjallingas Koopmansas iš Čikagos universiteto, kurie dabar dirba Cowleso fonde Jeilio universitete.

Mokymas ir studijos

1945-1946 m. Hurwiczius gavo Guggenheimo stipendiją. 1946 m. jis tapo Ajovos valstijos koledžo ekonomikos profesoriumi. Nuo 1942 m. sausio mėn. iki 1946 m. birželio mėn. dirbo Cowleso komisijos tyrėju. Iki 1950 m. spalio mėn. iki 1951 m. sausio mėn. dirbo visą darbo dieną Cowleso komisijoje, buvo vizituojantis profesorius, dėstė ekonomikos katedroje užsiėmimus, kuriuos prieš tai dėstė profesorius Koopmanas, ir ten buvo labai svarbus profesorius. Jis taip pat buvo Ilinojaus universiteto ekonomikos ir statistikos profesorius tyrėjas, RAND korporacijos konsultantas Čikagos universitete ir JAV vyriausybės konsultantas. Hurwiczius ir toliau buvo Cowleso komisijos konsultantas maždaug iki 1961 m.

1951 m. Walteris Helleris suteikė Hurwicziui darbą Minesotos universitete, kur jis tapo Verslo administravimo mokyklos ekonomikos ir matematikos profesoriumi. Didžiąją dalį likusio gyvenimo jis dirbo Minesotoje, tačiau studijavo ir dėstė ir kitur Jungtinėse Valstijose bei Azijoje. 1955 m. ir dar kartą 1958 m. Hurwiczius buvo vizituojantis profesorius, o antrojo vizito metu - mokslinis bendradarbis Stanfordo universitete ir ten 1959 m. paskelbė knygą "Optimalumas ir informacinis efektyvumas išteklių paskirstymo procesuose" (Optimality and Informational Efficiency in Resource Allocation Processes) apie taisyklių pirkėjams ir pardavėjams bei vyriausybėms dalytis turtu sudarymą. 1965 m. jis dėstė Bangaloro universitete, o devintajame dešimtmetyje - Tokijo universitete, Liaudies universitete (dabar Kinijos Renmino universitetas) ir Indonezijos universitete. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1969 m. buvo vizituojantis profesorius Harvarde, 1976 m. - Kalifornijos universitete Berklyje, 1988 ir 1989 m. - du kartus Šiaurės vakarų universitete, 1998 m. - Kalifornijos universitete Santa Barbaroje, 1999 m. - Kalifornijos technologijos institute, 2002 m. - Mičigano universitete. 2001 m. jis buvo vizituojantis nusipelnęs profesorius Ilinojaus universitete.

1961 m. pradėjęs dirbti Minesotos universitete, Hurwiczius tapo Statistikos katedros vedėju, 1969 m. - Regentų ekonomikos profesoriumi, o 1989 m. - Curtiso L. Carlsono Regentų ekonomikos profesoriumi. Jis dėstė įvairius dalykus - nuo teorijos iki gerovės ekonomikos, viešosios ekonomikos, didelių įmonių taisyklių ir matematinės ekonomikos. Nors 1988 m. jis pasitraukė iš nuolatinio dėstymo, 2006 m. rudenį Hurwiczius dėstė magistrantams kaip profesorius emeritas. 2007 m. Minesotos universitetas jo vykdomus mokslinius tyrimus apibūdino taip: "ekonominio organizavimo sistemų ir metodų palyginimas ir analizė, gerovės ekonomika, socialinio pasirinkimo tikslų įgyvendinimo žaidimų teorija ir ekonominių institucijų modeliavimas". Profesoriaus Hurwicziaus publikuoti darbai šiose srityse pradėti rašyti 1944 m. Profesorius Hurwiczius tarptautiniu mastu žinomas dėl savo gerų darbų tiriant ekonomikos teoriją, specialiai su taisyklėmis didelėms įmonėms ir vyriausybėms naudojant matematinę ekonomiką. Šeštajame dešimtmetyje jis kartu su Kennethu Arrow dirbo ties netiesinio programavimo klausimais. Kennethas Arrow 1972 m. tapo jauniausiu asmeniu, gavusiu Nobelio ekonomikos premiją. Hurwiczius padėjo Danieliui McFaddenui, kuris 2000 m. gavo Nobelio premiją.

Hurwicziaus darbas buvo svarbus, nes padėjo parodyti, kaip reikėtų tirti dideles ekonomines sistemas. Kai kurios iš šių sistemų yra kapitalizmas ir socializmas. Profesoriaus Hurwicziaus idėjos, kaip dalytis turtu, taip pat labai svarbios. Hurwicziaus sukurta paskatų suderinamumo teorija pakeitė daugelio ekonomistų požiūrį į dalijimąsi ateityje, paaiškindama, kodėl centralizuotai planuojama ekonomika gali žlugti ir kaip atlygis tam tikriems žmonėms turi reikšmės priimant sprendimus.

Hurwiczius yra kelių žurnalų redagavimo grupių narys. Jis buvo vienas iš Kembridžo universiteto leidyklos leidinių redaktorių ir prisidėjo prie dviejų rinkinių rengimo: (1978 m., kartu su Kennethu Arrow) ir Social Goals and Social Organization (1987 m., kartu su Davidu Schmeidleriu ir Hugo Sonnenscheinu). Pastaruoju metu jis leidžia šiuos žurnalus: "Economic Theory" (2003 m., kartu su Thomu Marschaku), "Review of Economic Design" (2001 m., kartu su Stanley Reiteriu) ir "Advances in Mathematical Economics" (2003 m., kartu su Marceliu K. Richteriu). Hurwiczius dėstė Fisher-Schultzo (1963 m.), Richardo T. Ely (1972 m.), Davido Kinley (1989 m.) ir Colino Clarko (1997 m.) darbus. ^[]

1961 m. Hervicas tapo Minesotos universiteto Statistikos departamento pirmininku.


Hurwicz keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas ir Aziją, kur dėstė ir atliko mokslinius tyrimus.


Heller Hall, pavadintos Walterio Hellerio vardu, dvynys, Ekonomikos departamentas, Minesotos universitetas, Vakarų krantas

Apdovanojimai

Narystė ir garbės laipsniai

1947 m. H. Hurwiczius buvo išrinktas Ekonometrinės draugijos nariu, o 1969 m. tapo Ekonometrinės draugijos prezidentu. 1965 m. Hurwiczius tapo Amerikos menų ir mokslų akademijos nariu. 1974 m. jis tapo Nacionalinės mokslų akademijos nariu, o 1977 m. - Amerikos ekonomikos asociacijos nusipelniusiu nariu. 1990 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas (George H. W. Bush) Hurvičiui įteikė Nacionalinį mokslo medalį už elgsenos ir socialinių mokslų studijas, kuris jam buvo įteiktas už naują darbą apie turto pasidalijimo teorijas šiuolaikinės decentralizacijos sąlygomis.

1948 m. jis dirbo Jungtinių Tautų ekonomikos komisijoje, o 1954 m. - Jungtinių Valstijų nacionalinėje mokslinių tyrimų taryboje. 1964 m. jis buvo Nacionalinio mokslo fondo komisijos dėl orų modifikavimo narys. Jis yra Amerikos nepriklausomų mokslininkų akademijos narys (1979 m.) ir Kalifornijos technologijos instituto nusipelnęs mokslininkas (1984 m.).

Hurwiczius yra gavęs šešis garbės daktaro (PhD) vardus: Northwestern University (1980 m.), Čikagos universiteto (1993 m.), Barselonos autonominio universiteto (1989 m.), Keio universiteto (1993 m.), Varšuvos ekonomikos mokyklos (1994 m.) ir Bilefeldo universiteto (2004 m.). Jis yra Huazhongo mokslo ir technologijų universiteto Ekonomikos mokyklos garbės vizituojantis profesorius (1984 m.).

Naudojant Hurwiczs vardą

Kai kuriems svarbiems dalykams suteiktas profesoriaus Hurwicziaus vardas, pavyzdžiui, Hurwicziaus kriterijui - 1950 m. profesoriaus Hurwicziaus idėjai, kuri laikoma labai svarbia ekonomikai. Hurwicziaus kriterijus dar vadinamas "esant neapibrėžtumui". Hurwicziui kilo idėja sujungti Abraomo Valdo darbą su 1812 m. Pjero Simono Laplaso atliktu darbu. Hurvičiaus kriterijus liepia žmonėms prieš priimant sprendimus labai gerai apgalvoti, kas yra gerai, o kas blogai. Buvo sugalvoti įvairūs Hurwicziaus kriterijaus tipai. Leonardas Jimmie Savage'as 1954 m. padarė keletą pirmojo Hurwicziaus kriterijaus pakeitimų. Keturių tautų - Laplaso, Valdo, Hurwicziaus ir Savage'o - darbus, kuriais remiasi Hurwicziaus kriterijus, daugiau kaip penkiasdešimt metų tyrinėjo, taisė ir naudojo daug įvairių žmonių, tarp jų Johnas Milnoras, G. L. S. Shackle'as, Danielis Ellsbergas, R. Duncanas Luce'as ir Howardas Raiffa, tačiau kai kurie žmonės teigia, kad darbą pradėjo Jacobas Bernoulli.

Leonido Hurwicziaus garbės paskaita skaitoma Minesotos ekonomikos asociacijoje. John Ledyard (2007 m.), Robert Lucas, Roger Myerson, Edward C. Prescott, James Quirk, Nancy Stokey ir Neil Wallace - tai tik keletas žmonių, kurie skaitė šią paskaitą nuo 1992 m., kai buvo nuspręsta, kad ji yra svarbi. ^[]

Nobelio ekonomikos premija

2007 m. spalį Hurwiczius kartu su Eric Maskin iš Pažangiųjų studijų instituto ir Roger Myerson iš Čikagos universiteto pasidalijo Sveriges Riksbank ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti "už mechanizmų kūrimo teorijos pagrindų sukūrimą". Duodamas interviu telefonu Nobelio fondo narys pasakė Hurvičiui ir jo žmonai, kad Hurvičius yra seniausias žmogus, kada nors gavęs Nobelio premiją. Hervicas sakė: "Tikiuosi, kad ją gavo ir kiti, kurie jos nusipelnė". Paklaustas, kokia yra svarbiausia mechanizmų kūrimo dalis, jis atsakė, kad gerovės ekonomika. Trys Nobelio premijos laureatai naudojosi matematiko Džono Forbeso Nešo (John Forbes Nash) žaidimų teorijos darbais, siekdami atrasti geriausią būdą pasiekti gerą rezultatą, nepamirštant atskirų žmonių. Mechanizmų projektavimas buvo naudojamas kaip derybų ir mokesčių, balsavimo ir rinkimų, aukcionų, pavyzdžiui, ryšių pralaidumo, rinkimų ir darbo derybų, ir verslo akcijų kainų nustatymo vadovas.

Profesorius dėl amžiaus negalėjo dalyvauti Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje Stokholme, todėl Hurwicziui premija buvo įteikta Mineapolyje. Lydimas šešiasdešimtmetės žmonos Evelyn ir savo šeimos narių, jis buvo svarbiausias Minesotos universitete vykusio susitikimo su universiteto prezidentu Robertu Bruininku (Robert Bruininks) svečias. Švedijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Jonas Hafstromas (Jonas Hafstrom), stebėjęs Nobelio premijos įteikimo ceremoniją per televiziją, įteikė ekonomikos premiją profesoriui Hurvičiui.

Susiję puslapiai

• Nobelio premijos laureatų sąrašas pagal šalis