Vakarų Nilo virusas (WNV) yra Flavivirus genties virusas. Jis sukelia infekcinę ligą, vadinamą "Vakarų Nilo virusine liga" arba tiesiog "Vakarų Nilo virusu". WNV dažniausiai užkrečia paukščius, tačiau gali užkrėsti ir žmones, arklius, šunis, šikšnosparnius, kates, roplius ir varliagyvius.

Vakarų Nilo virusą platina uodai, kurie juo užsikrečia nuo paukščių. Jei uodui įkando paukštis, sergantis WNV, ir jis įkando žmogui, šis gali užsikrėsti Vakarų Nilo virusu.

Vakarų Nilo virusas pirmą kartą aptiktas 1937 m. Ugandoje, Rytų Afrikoje, Vakarų Nilo regione. (Tačiau iki 1990-ųjų metų WNV atvejų buvo labai nedaug. Tuomet 1994 m. Alžyre kilo protrūkis, o 1996 m. Rumunijoje - dar vienas. Iki 2004 m. virusas išplito Šiaurės Amerikoje, Karibų jūros salose ir Lotynų Amerikoje. Jis ir toliau plinta Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2012 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko viena didžiausių iki šiol Vakarų Nilo viruso epidemijų; mirė 286 žmonės.

Plitimo būdai

Pagrindinis WNV perdavimo kelias yra uodų (dažniausiai Culex genties) įkandimai. Virusas cirkuliuoja tarp paukščių, o uodai užsikrečia įkandę užsikrėtusio paukščio. Be uodų plitimo, žinomi ir kiti, retesni perdavimo būdai:

  • kraujo perpylimas ir organų transplantacija (atliekama prevencija ir kraujo donorai tikrinami daugelyje šalių);
  • vertikalus perdavimas iš motinos vaisiui nėštumo metu (retai);
  • maitinančios motinos pienu perduotas užkratas yra labai retas ir neįrodyta, kad tai reikšmingas perdavimo kelias;
  • retai užsikrėtimas laboratoriniuose sąlygose.

Inkubacinis periodas ir rizikos grupės

Inkubacinis periodas (nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo) paprastai yra 2–14 dienų, dažniausiai 2–6 dienos. Dauguma užsikrėtusių žmonių (apie 70–80 %) simptomų nejaučia. Rimtesnės ligos rizika didėja vyresnio amžiaus žmonėms ir imunodeficito turintiems asmenims.

Simptomai

WNV infekcija gali pasireikšti įvairiais būdais:

  • Besimptomė infekcija: daugeliui užsikrėtusiųjų simptomų nėra.
  • Lengva (vėjaraupių tipo) liga: karščiavimas, galvos skausmas, raumenų ir sąnarių skausmai, nuovargis, odos bėrimai, kartais limfmazgių padidėjimas bei pykinimas, vėmimas. Šie simptomai paprastai trunka kelias dienas ar savaites.
  • Neuroinvazinė liga (retai): meningitas (smegenų dangalų uždegimas), encefalitas (smegenų uždegimas) arba poliomielito panašus paralyžius. Simptomai gali būti stiprus galvos skausmas, kaklo sustingimas, dezorientacija, parezės ar paralyžius, traukuliai, koma. Neuroinvazinė forma gali būti sunki ir pavojinga gyvybei.

Diagnozė

Diagnozė atliekama remiantis klinikine nuotrauka ir laboratoriniais tyrimais:

  • serumo ir (arba) cerebrospinalinio skysčio (CSF) tyrimas dėl WNV IgM antikūnų (ELISA) — IgM CSF tyrimas yra ypač svarbus nustatant neuroinvazinę ligą;
  • PCR tyrimas gali aptikti viruso RNR ankstyvoje ligos fazėje, bet jo jautrumas gali būti mažesnis nei antikūnų tyrimų;
  • galima kryžminė reakcija su kitais Flavivirus šeimos virusais (pvz., Dengės ar Žikų virusu), todėl reikalinga patikimumo vertinimas.

Gydymas

Nėra specifinės, plačiai pripažintos antivirusinės terapijos Vakarų Nilo virusui. Gydymas yra simptominis ir palaikomasis:

  • ligoniams su sunkiomis formomis reikalingas hospitalizavimas;
  • palaikomoji terapija – skysčių tiekimas, kvėpavimo palaikymas, priepuolių kontrolė;
  • retai taikoma eksperimentinė imunoglobulino terapija ar antivirusiniai vaistai klinikinių tyrimų metu;
  • fizioterapija ir reabilitacija gali būti būtinos po neurologinių komplikacijų.

Prevencija

Prevencijos pagrindas — mažinti uodų populiaciją ir apsisaugoti nuo jų įkandimų:

  • Asmeninės priemonės: naudoti EPA/ES patvirtintus uodų repelentus (pvz., turinčius DEET, picaridiną, IR3535 arba citrinmedžių eukalipto aliejų), dėvėti ilgomis rankovėmis drabužius, ypač auštant ir temstant, kai uodai aktyvūs;
  • Namų ir aplinkos priemonės: pašalinti stovinčio vandens šaltinius (stovinčias balas, vazas, padėklus po gėlių vazonais), tvarkyti nuotekų sistemas, įrengti langų ir durų tinklelius;
  • Bendruomenės priemonės: uodų kontrolės programos, insekticidų purškimai rizikos zonose;
  • Kraujo ir organų donorų patikra: daugelyje šalių atliekama donorų patikra, kad būtų sumažinta perdavimo per kraują rizika.

Žmonėms, planuojantiems keliones į zonas, kur plinta WNV, rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju ir imtis apsaugos priemonių nuo uodų.

Vakcinacija

Šiuo metu nėra plačiai prieinamos ar patvirtintos vakcinos žmonėms prieš Vakarų Nilo virusą. Yra vakcina arkliams, kuri saugo gyvūnus nuo sunkios ligos. Vakcinos kūrimas žmonėms yra aktyvus tyrimų objektas.

Epidemiologija ir prognozė

WNV gali sukelti sezoninius protrūkius, dažniausiai vasaros pabaigoje ir rudenį ten, kur aktyvūs uodai. Dauguma infekcijų praeina lengvai arba be simptomų. Tačiau neuroinvazinė forma, nors ir reta (<1 % užsikrėtusiųjų), gali turėti rimtų ilgalaikių pasekmių arba būti mirtina. Mirtingumas neuroinvazinės ligos atveju svyruoja, bet gali siekti maždaug 10 % ar daugiau priklausomai nuo paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės.

Kada kreiptis į gydytoją

Atsiradus stipriems galvos skausmams, kaklo sustingimui, kuriam lydi karščiavimas, dezorientacijai, raumenų silpnumui ar paralyžiui, nedelsdami kreipkitės medicininės pagalbos. Vyresnio amžiaus ar imunodeficito turinčius asmenis būtina stebėti atidžiai, nes jie greičiau gali išsivystyti sunki ligos forma.

Santrauka

Vakarų Nilo virusas yra uodų pernešamas Flavivirus, kuris dažniausiai sukelia besimptomę arba lengvą karščiavimo ligą, bet retai gali sukelti sunkią neuroinvazinę ligą. Prevencija pagrįsta uodų kontrolės priemonėmis ir individualia apsauga nuo uodų įkandimų. Diagnozė paremta serologiniais ir molekuliniais tyrimais, o gydymas yra palaikomasis.