Bulių ryklys

Aprašymas

Bulių ryklių kūnas labai tvirtas, o snukis - bukas, suapvalintas, todėl jie taip ir vadinami. Pirmasis nugaros pelekas yra didelis ir plačiai trikampio formos su smailia viršūne. Antrasis nugarinis pelekas pastebimai mažesnis. Krūtinės pelekai taip pat dideli ir turi aštrius galus. Bulių ryklių akys yra gana mažos, palyginti su kitais karcharhinidiniais rykliais, o tai gali reikšti, kad šiai rūšiai, kuri paprastai gyvena drumzlinuose vandenyse, regėjimas nėra labai svarbus medžioklės įrankis. Bulių ryklių viršutinė dalis paprastai būna nuo šviesiai iki tamsiai pilkos spalvos, o jų apačia balta. Jaunų bulių ryklių pelekai turi juodus galiukus, kurie augant tampa tamsesnės spalvos. Viršutinio žandikaulio dantys platūs, trikampiai ir smarkiai dantyti. Apatinio žandikaulio dantys turi platų pagrindą, yra siauri, trikampio formos ir smulkiai dantyti. Priekiniai dantys yra iškilūs ir beveik simetriški, o užpakaliniai dantys yra labiau pasvirę.

Didžiausias svoris - daugiau kaip 500 svarų (230 kg). Gimęs būna maždaug 29 colių (75 cm) dydžio. Patelės yra didesnės už patinus - suaugusios jos pasiekia maždaug 7,8 pėdos (2,4 metro) ilgį ir sveria apie 285 svarus (130 kg). Tai lemia ilgesnė gyvenimo trukmė - apie 16 metų, palyginti su 12 metų patinų gyvenimo trukme. Patinų ilgis siekia apie 2,2 m (7,3 pėdos), o svoris - 95 kg (209 svarai). Apskaičiuota, kad nelaisvėje laikomų bulių ryklių augimo tempas pirmaisiais gyvenimo metais buvo apie 11 colių (28 cm) per metus, o sulaukus maždaug 4 metų sulėtėja perpus.

Buliaus ryklio piešinys

Gyvenamoji aplinka

Bulius ryklys aptinkamas tropiniuose ir subtropiniuose pakrančių vandenyse visame pasaulyje, taip pat daugelyje upių sistemų ir kai kuriuose gėlavandeniuose ežeruose. Buvo užfiksuota, kad jie plaukioja 3700 km (2220 mylių) iki Amazonės upės Peru ir daugiau kaip 3000 km (1800 mylių) iki Misisipės upės Ilinojaus valstijoje. Nikaragvos ežere (Centrinė Amerika) aptikta bulių ryklių grupė kadaise buvo laikoma neturinčia priėjimo prie jūros, tačiau jie rado prieigą prie vandenyno per upes ir estuarijas. Vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje bulius ryklys vasarą migruoja į šiaurę palei JAV pakrantę, nuplaukia iki pat Masačusetso, o atvėsus pakrantės vandenims grįžta į tropinį klimatą. Bulius ryklys mėgsta gyventi sekliuose pakrančių vandenyse, kurių gylis neviršija 100 pėdų (30 metrų), tačiau jo paplitimas svyruoja nuo 3-450 pėdų (1-135 metrų). Jis paprastai patenka į estuarijas, įlankas, uostus, lagūnas ir upių žiotis. Tai vienintelė žinoma ryklių rūšis, gyvenanti gėlame vandenyje, ir tokioje aplinkoje ji gali praleisti ilgą laiką. Tačiau mažai tikėtina, kad visas bulių ryklio gyvenimo ciklas vyksta gėlo vandens sistemoje. Yra duomenų, kad jie gali veistis gėlame vandenyje, tačiau ne taip reguliariai kaip upių žiotyse ir jūrose. Jauni bulių rykliai į estuarijas, kuriose yra mažai druskos, ir lagūnas patenka taip pat lengvai, kaip ir suaugusieji, ir šias seklias vietas naudoja kaip veisimosi vietas. Jie taip pat gali gyventi vandenyse, kuriuose druskos kiekis yra didelis, net 53 dalys iš tūkstančio.

Elgesys

Nors žmonės nėra jų mitybos raciono dalis, buliausieji rykliai yra žinomi kaip labai agresyvūs žmonių atžvilgiu. Šis ryklys gali kelti pavojų žmonėms, nes daugelis žmonių nežino, kad bulius ryklius galima rasti upėse ir gėluose vandenyse. Beveik visus arti kranto esančius ryklių išpuolius prieš žmones sukėlė šios rūšies ryklys. Kalbant apie ryklius, jie įvardijami kaip trečia didžiausia grėsmė žmonėms. Nuo jų atsilieka tik didysis baltasis ryklys ir tigrinis ryklys. Jie yra labai teritoriški ir puola bet ką, kas patenka į jų aplinką ir, jų nuomone, kelia pavojų. Yra žinoma, kad jie įkando arkliams ir kitiems gyvūnams, priartėjusiems prie vandens.

Nors bulius ryklys neturi tikrų plėšrūnų, žinoma, kad jo jaunikliai tampa tigrinių ryklių, smėlio ryklių ir net suaugusių bulių ryklių aukomis. Bulių ryklių organizme rasta parazitų, pavyzdžiui, Pandarus sinuatus ir Perissopus dentatus, kurie parazituoja šio ryklio kūno paviršiuje.

Dieta

Bulius ryklys daugiausia minta kaulinėmis žuvimis ir mažais rykliais. Vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje jie dažniausiai minta kuojomis, tarponais, šamais, menhadenais, garniais, snukučiais, striukėmis, skumbrėmis, vėgėlėmis ir kitomis besimaitinančiomis žuvimis. Jie taip pat reguliariai maitinasi rajožuvėmis ir jaunais rykliais, įskaitant nedidelius savo rūšies individus, kurie yra jų priekrantės augavietėse. Taip pat žinoma, kad bulius rykliai minta jūrų vėžliais, delfinais, krabais, krevetėmis, jūrų paukščiais, kalmarais, sausumos žinduoliais, dygiaodžiais ir vėžiagyviais. Rykliai dažnai atrodo vangūs, nes lėtai plaukia dugnu, tačiau yra gana greiti ir gerai gaudo mažesnį, judrų grobį, o jų greitis gali viršyti 11 mylių per valandą (19 km/val.).

Rykliai gali praleisti daug valandų per dieną ieškodami maisto. Jie taip pat gausiai maitinasi, kai randa daug maisto. Dažniausiai jie medžioja pavieniui, tačiau buvo pastebėta atvejų, kai bulių ryklių pora medžioja kaip komanda.

Reprodukcija

Buliausieji rykliai yra gyvavedžiai, t. y. jie gimdo gyvi. Nėštumas trunka apie vienerius metus, dažniausiai vasaros mėnesiais, bet kartais ir ankstyvą rudenį. Buliausieji rykliai paprastai migruoja prie upių žiočių poruotis ir atsivesti jauniklių. Jaunikliai būna apie 60 cm (24 colių) ilgio, o motinos vienu metu atsiveda nuo 5 iki 15 jauniklių. Pakrančių lagūnos, upių žiotys ir estuarijos su mažu druskos kiekiu yra įprastos nerštaviečių auginimo vietos.

Buliausieji rykliai subręsta priklausomai nuo jų buvimo vietos. Vieno tyrimo Meksikos įlankos pietuose metu nustatyta, kad patelės subręsta 10 metų (7 pėdų), o patinai - 9-10 metų (6,2-6,6 pėdų). Kitas tyrimas, atliktas Meksikos įlankos šiaurėje, parodė, kad patinų amžius buvo 7 pėdos (14-15 metų), o patelių - 7,4 pėdos (18 metų).

Bulius ryklys Bahamų salose

Kiti pavadinimai

Buliaus ryklio pavadinimas kilo iš jo tvirtos išvaizdos ir agresyvaus charakterio. Prancūzų kalba bulius ryklys vadinamas "requin bouledogue". Ispanų kalba jis vadinamas "tiburon sarda". Visame savo paplitimo areale jis vadinamas įvairiais vardais: "Zambezės ryklys" ir "Van Rooyeno ryklys" Afrikoje, "Gango ryklys" (Indijoje), "Nikaragvos ryklys" (Centrinėje Amerikoje), "gėlavandenis banginis", "Estuarijos banginis" ir "gulbės upės banginis" Australijoje. Angliškai jis dar vadinamas "Shovelnose shark", "Square-nose shark", "River shark", "Slipway grey shark", "Ground shark" ir "Cub shark".

Išsaugojimas

Nors bulius ryklys retai būna komercinės žvejybos taikiniu, dažniausiai jis atsitiktinai sugaunamas kartu su kitais laimikiais. Kadangi jis aptinkamas pakrantėje, tapo verslinės žvejybos taikiniu. Žmonės valgo bulių ryklio mėsą, iš jo odos gaminama oda, pelekai naudojami ryklių pelekų sriubai, o iš kepenų gaminamas vitaminų turtingas aliejus. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Meksikos įlankoje ir Pietų Afrikoje, bulius ryklys taip pat yra populiari medžiojamoji žuvis. Bulių ryklio buveinė yra pakrantės ir gėlo vandens buveinė, todėl jis ne tik lengviau tampa žvejybos taikiniu, bet, kadangi šios buveinės paprastai yra užterštos ir keičiamos, bulių rykliui gresia pavojus. IUCN bulius ryklys įtrauktas į beveik nykstančių rūšių sąrašą

Pavojus žmonėms

Tarptautinės ryklių atakų kartotekos (ISAF) duomenimis, buliaus rykliai yra atsakingi už mažiausiai 69 neišprovokuotas atakas prieš žmones visame pasaulyje, iš kurių 17 baigėsi mirtimi. Tačiau tikėtina, kad ši rūšis yra atsakinga už daug daugiau išpuolių, ir daugelis ekspertų ją laiko pavojingiausiu rykliu pasaulyje. Dėl didelio dydžio, gebėjimo patekti į gėluosius vandenis ir dėl to, kad aptinkamas pakrantėse, jis gali kelti didesnę grėsmę žmonėms nei didysis baltasis ryklys ar tigrinis ryklys. Kadangi bulius ryklys aptinkamas daugelyje trečiojo pasaulio regionų, įskaitant Centrinę Ameriką, Meksiką, Indiją, Rytų ir Vakarų Afriką, Artimuosius Rytus, Pietryčių Aziją ir pietines Ramiojo vandenyno salas, apie jo užpuolimus dažnai nepranešama. Be to, bulius ryklys nėra taip lengvai atpažįstamas kaip didysis baltasis ar tigrinis ryklys, todėl tikėtina, kad jis yra atsakingas už didelę dalį užpuolimų, kurių kaltininkai nenustatyti. Bulius ryklys laikomas liūdnai pagarsėjusios penkių ryklių užpuolimų Naujojo Džersio valstijoje 1916 m. serijos kaltininku, kai per 12 dienų žuvo keturi žmonės. Trys iš šių užpuolimų įvyko Matawan Creek, seklioje potvynio upėje, kurios skersmuo siekia tik 40 pėdų (12 metrų), 1,5 mylios (2,4 km) nuo įlankos vandenų ir daugiau kaip 15 mylių (24 km) nuo atviro vandenyno; tai nėra vieta, kurioje greičiausiai būtų galima rasti kitų didelių ryklių rūšių. Tačiau praėjus dviem dienoms po paskutinio užpuolimo, vos už 4 mylių (6,4 km) nuo Matavano upelio žiočių, buvo sugautas 7,5 pėdų (2,25 m) didysis baltasis ryklys, kurio skrandyje buvo žmogaus palaikų. 9 pėdų (2,7 m) bulius ryklys taip pat buvo sugautas po dienos, tik už 10 mylių (16 km) nuo Matavano. Daugelį metų vyko diskusijos dėl šio įvykio, ir esama įrodymų, kad kaltininkais laikomi ir bulius ryklys, ir didysis baltasis ryklys.