Karambolinis biliardas,

Kaip atsirado pavadinimas

Žodis "karromas" reiškia bet kokį smūgį ir atšokimą nuo ko nors. Šis žodis pradėtas vartoti 1860 m. apibūdinant biliardo žaidimus be kišenių. Tai sutrumpintas ispanų ir portugalų kalbose vartojamo žodžio carambola, kuris prancūzų kalboje rašomas carambole. Anksčiau karambola buvo vartojama apibūdinti tik biliardo žaidimuose naudojamam raudonam kamuoliui, bet vėliau ji buvo priskirta pačiam žaidimui. Kai kurie žodžių kilmę tyrinėjantys žmonės teigia, kad karambola iš pradžių buvo geltonai oranžinės spalvos tropinio Azijos vaisiaus, portugališkai vadinamo karambola, pavadinimas. Šis žodis buvo paimtas iš ankstesnio žodžio karambal, kilusio iš Indijos maratų kalbos, taip pat žinomo kaip žvaigždėtas vaisius. Vaisiaus kilmės tikslumu buvo suabejota. Buvo teigiama, kad tai tik legenda, nes vaisius nėra labai panašus į didelį raudoną kamuolį, kuris naudojamas karambolos žaidimuose, be to, nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių vaisiaus paaiškinimą.

Įranga

Audinys

Audinys biliardo stalams dengti naudojamas nuo XV a. (1400-ųjų). Iš tikrųjų garsiausiu biliardo audinių gamintoju tapusi bendrovė "Iwan Simonis" buvo įkurta 1453 m. Dauguma karamboliniams biliardo stalams gaminti skirtų audinių yra žalios spalvos, dažyti žalia spalva ir pagaminti iš 100 % vilnos, kurios pluoštai yra labai tiesūs (šis procesas vadinamas "worsting"). Baize audinys suteikia labai greitą paviršių, todėl kamuoliukai lengvai juda per stalo medžiagą, vadinamą "lova". Žalia audinio spalva iš pradžių buvo pasirinkta tam, kad būtų panaši į žolę. Nuo XVI a. (1500 m.) žalia spalva buvo įprasta audinio spalva. Tačiau ši spalva atlieka ir naudingą funkciją. Žmogaus akys lengviau mato žalią nei bet kurią kitą spalvą. Dėl to žaidėjai gali žaisti ilgiau, nevargindami akių.

Kamuoliai

Šiuolaikiniai biliardo rutuliai gaminami iš fenolinės dervos - labai tvirto plastiko. Paprastai karamo biliardo kamuolių skersmuo yra 61,5 mm (^27⁄16 col.). Jie sveria 205-220 g (7,23-7,75 uncijos; vidutiniškai 7,5 uncijos) ir yra gana dideli bei sunkesni už biliardo žaidimams naudojamus kamuolius. Nors UMB, Tarptautinio olimpinio komiteto pripažinta pasaulinė karambolinio biliardo institucija, leidžia naudoti mažesnius nei 61,0 mm (maždaug ^23⁄8) kamuolius, nė vienas stambus gamintojas tokių kamuolių nebegamina, o pagrindinis standartas yra 61,5 mm. Trys standartiniai kamuoliai daugumoje karambolinio biliardo žaidimų yra visiškai baltas kamuolys, antrasis kamuolys, ant kurio kartais būna raudonas arba juodas taškas (kad žmonėms būtų lengviau atskirti kamuolius), ir trečiasis, raudonas kamuolys. Tačiau kai kuriuose kamuolių rinkiniuose antrasis kamuolys yra geltonos spalvos. Turnyruose leidžiama naudoti abiejų tipų kamuolių rinkinius.

Nuo žaidimo pradžios biliardo kamuoliai buvo gaminami iš įvairių medžiagų. Pavyzdžiui, jie buvo gaminami iš molio, medžio, dramblio kaulo, plastiko (įskaitant celiuloidą, bakelitą, kristalatą ir fenolinę dervą) ir net iš plieno. Nuo 1627 m. iki XX a. pradžios ir vidurio labiausiai paplitusi medžiaga buvo dramblio kaulas. Dramblio kaulo pakaitalų buvo ieškoma ne dėl aplinkosauginių priežasčių, o dėl to, kad jie buvo brangūs, ir dėl dramblių medžiotojų baimės dėl pavojaus. Paieškos tapo dar labiau viliojančios, kai Niujorko biliardo stalų gamintojas pasiūlė 10 000 JAV dolerių prizą už pakaitinę medžiagą. Pirmasis tinkamas pakaitalas buvo pagamintas iš medžiagos, vadinamos celiuloidu. Celiuloidą, kuris yra ankstyvoji plastiko forma, 1868 m. išrado Džonas Veslis Hiatas (John Wesley Hyatt). Tačiau su šia medžiaga iškilo problema. Celiuloidas buvo nestabilus ir labai degus, kartais jį gaminant žmonės sprogdavo.

Biliardo lazdos

Biliardo lazda, kuria mušami biliardo kamuoliai, vadinama biliardo lazda, kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo įprastos biliardo lazdos. Palyginti su biliardo lazdomis, biliardo lazdos dažnai būna trumpesnės, jų galai yra trumpesni (vadinamoji ferrule), apatinė dalis, kurioje ranka laiko lazdą (vadinamoji butt), storesnė, viduryje yra medinis, o ne metalinis ar plastikinis sraigtas, o antgalis yra mažesnio skersmens. Dėl šių savybių biliardo lazda yra standesnė. Šis standumas padeda žaidėjams smūgiuoti didesnius ir sunkesnius biliardo kamuolius, palyginti su biliardo kamuoliukais. Dėl standumo taip pat sumažėja efektas, vadinamas "deformacija" (kartais vadinamas "skvirtingu"). Deformacija yra nepageidaujamas efektas, atsirandantis dėl šoninio sukimo. Šoninis sukimas - tai sukimasis, kai kamuolys smūgiuojamas ne į jo centrą, o į vieną iš jo centro pusių, todėl jis sukdamasis ant stalo sukasi. Dėl poslinkio kamuoliukas keliauja ne tiesia linija smūgio kryptimi.

Šildomas šiferis

Po biliardo stalų audiniu slypi labai kieta uoliena, vadinama skalūnu. Biliardo stalo skalūno pagrindas dažnai įkaitinamas iki maždaug 5 °C / 9 °F aukštesnės nei kambario temperatūros, o tai padeda sulaikyti drėgmę iš audinio, kad kamuoliukai vienodai riedėtų ir atšokinėtų, ir apskritai padeda stalui žaisti greičiau. Šildomas stalas yra privalomas pagal tarptautines karambolų taisykles ir yra svarbus reikalavimas žaidžiant biliardą su trimis pagalvėlėmis ir meninį biliardą. Stalo lovų šildymas yra sena praktika. Anglijos karalienė Viktorija (1819-1901 m.) turėjo biliardo stalą, kuris buvo šildomas cinko vamzdeliais, Tačiau tuo metu šildymo priežastis buvo kita. Šiluma buvo naudojama tam, kad dramblio kaulo rutuliukai neiškreiptų savo formos (neišsikraipytų). Pirmą kartą elektrinis šildymas buvo panaudotas 1927 m. gruodžio mėn. vykusiame dviejų žaidėjų turnyre "18.2 balkline": Welker Cochran ir Jacob Schaefer, Jr. Laikraštis "The New York Times" apie tai paskelbė su fanfaromis: "Pirmą kartą pasaulio ballinio biliardo čempionato istorijoje bus naudojamas šildomas stalas...".

Januarijaus Zicko (Januarius Zick) šeima Remy, apie 1776 m., kurioje, be kitų salono užsiėmimų, vaizduojamas biliardas


Standartinis karambolinio biliardo kamuolių rinkinys (61,5 mm skersmens), kurį sudaro raudonas objekto kamuolys, paprastas baltas biliardo kamuolys ir taškuotas varžovo kamuolys. Kai kuriuose žaidimuose naudojamas papildomas objekto kamuolys.


George'o Suttono tabako kortelė, apie 1911 m. Pavaizduotas žaidimas - balkline.

Žaidimų istorija

Tiesus bėgis

Manoma, kad tiesus bėgis, Europoje kartais vadinamas karamboliniu biliardu, tiesiu biliardu, trijų kamuolių žaidimu, karamboliniu žaidimu ir laisvuoju žaidimu, atsirado 1700 m. Tačiau tikslus atsiradimo laikas nėra žinomas. Ankstyvaisiais laikais šis žaidimas buvo vadinamas prancūziškuoju karambalu, prancūziškuoju biliardu arba prancūziškuoju žaidimu, perimant šiuos senuosius pavadinimus iš prancūzų, kurie išpopuliarino šį žaidimą. Tiesiosios rungties tikslas paprastas: vienas taškas, vadinamas "count", pelnomas kiekvieną kartą, kai žaidėjo biliardo rutulys vienu biliardo rutulio smūgiu paliečia abu objekto rutulius (antrąjį ir trečiąjį). Pergalė pasiekiama surinkus tam tikrą taškų skaičių, dėl kurio žaidėjai susitaria.

Kai buvo išrastas tiesusis bėgis, nebuvo jokių apribojimų dėl taškų skaičiavimo būdo. Tačiau taškų skaičiavimas tapo daug lengvesnis, kai buvo pradėta taikyti "crotching" technika, t. y. kai du kamuoliukai buvo laikomi vienas šalia kito viename iš keturių stalo kampų, kur susitinka bėgiai. Dėl to 1862 m. buvo priimta taisyklė, pagal kurią buvo leidžiama tik tris kartus įskaityti taškus, kol bent vienas kamuoliukas turėjo būti pasiųstas tolyn nuo kampo, kad būtų galima teisėtai pelnyti kitą tašką. Nepaisant draudimų įmušti į tarpkojį, toliau buvo tobulinami metodai, kurie labai padidino įmušamų įvarčių skaičių. Vienas iš šių būdų vadinamas "slaugymu" ir gerokai palengvino taškų rinkimą. "Slaugymas" - tai smūgių serija, kai kamuoliukai laikomi labai arti vienas kito, todėl žaidėjas gali pelnyti taškus iš jų labai švelniais smūgiais, smarkiai nekeisdamas jų padėties, kad taškų skaičiavimas galėtų tęstis. Svarbiausias iš šių "nurse" metodų, vadinamas "rail nurse", apima kamuoliukų stumdymą ant bėgių, jų perkėlimą vos keliais centimetrais kiekvieno smūgio metu ir jų išlaikymą arti vienas kito, o kiekvieno smūgio pabaigoje - toje pačioje arba beveik toje pačioje padėtyje, kad "rail nurse" būtų galima pakartoti.

Profesionalus tiesusis geležinkelis Jungtinėse Valstijose buvo naudojamas tik šešerius metus - nuo 1873 iki 1879 m. Po jo buvo pradėtas žaisti žaidimas, kurio tikslas buvo sumažinti bėglių slaugos naudojimą, kad žiūrovams nebūtų nuobodu jį stebėti. Šiuo metu tiesiosios bėgių seselės žaidimas nėra labai paplitęs JAV, tačiau jis vis dar populiarus Europoje, kur manoma, kad tai yra geras treniruočių žaidimas, skirtas žaisti ballinį ir trijų pagalvėlių biliardą. Europoje rengiamos profesionalios varžybos, vadinamos penkiakovėmis pagal senovės graikų olimpines varžybas, kuriose tiesioji trinkelė yra vienas iš penkių biliardo žaidimų, kuriuose žaidėjai varžosi. Kiti keturi žaidimai vadinami 47.1 balkline, pagalvių karuselėmis, 71.2 balkline ir biliardu su trimis pagalvėlėmis.

Čempiono žaidimas

1879 m. pasirodė naujas žaidimas, vadinamas čempiono žaidimu arba ribotu bėgimu. Čempiono žaidimas laikomas tarpiniu žaidimu tarp tiesiosios bėgių linijos ir ballinės ir buvo skirtas sustabdyti bėgių slaugytoją. Žaidime naudojamos įstrižos linijos - balansinės linijos - nubrėžtos prie stalo kampų, nurodant, kad jei kamuoliukai yra šių linijų viduje, taškai negali būti pelnyti, taip "keturiuose kampuose nupjaunant keturis trikampius, [atimant] 28 colius [711 mm] galinių bėgių paviršiaus ir 56 colius [1422 mm] ilgųjų bėgių paviršiaus". Nepaisant skirtumų nuo tiesiųjų bėgių, čempiono žaidimas tik išplėtė stalo plotus, kuriuose buvo galima surinkti daug taškų iš eilės, kol kamuoliukus reikėjo perkelti į naują poziciją. To nepakako, kad būtų sustabdytas slaugymas.

Balkline

Balkline atvyko po čempionų žaidimo. Jame pridėta daugiau taisyklių, kad būtų sustabdyti slaugos metodai. Yra daugybė balklinės linijos atmainų, tačiau visos jos dalina stalą į pažymėtas sritis, vadinamas balansavimo erdvėmis. Balkono erdvės apibrėžia stalo paviršiaus sritis, kuriose žaidėjas gali pelnyti tik iki tam tikro taškų skaičiaus, kol objektų kamuoliukai yra tame regione.

Žaidžiant balkline žaidimus, užuot brėžus balkline linijas per kelis centimetrus nuo kampų, kaip buvo daroma čempionų žaidimuose, visas stalas padalijamas į stačiakampius. Tai daroma brėžiant balklines linijas tam tikru atstumu per stalo ilgį ir plotį. Linijos brėžiamos per keletą colių lygiagrečiai kiekvienam bėgiui. Taip stalas padalijamas į aštuonias stačiakampes erdves, vadinamas "balkių erdvėmis". Be to, stačiakampiai braižomi ten, kur kiekviena balkio linija susilieja su bėgiu, ir vadinami inkarinėmis erdvėmis. Inkaro erdvės į žaidimą buvo įtrauktos siekiant sustabdyti slaugos technikas, kurios be jų buvo sukurtos specialiai balkerių iššūkiams.

Paprastai vieno ir kito žaidimo skirtumus lemia du skirtingi dalykai: 1) tai, kur ant stalo nubrėžtos balansinės linijos, ir 2) tai, kiek taškų leidžiama pelnyti kiekvienoje balansinėje zonoje, kol bent vienas kamuoliukas turi palikti tą stalo sritį. Balkaninių linijų žaidimai įvardijami nurodant du skaičius, kurie pasako apie naudojamus tarpus ir kiek taškų galima surinkti balkaninių linijų erdvėse. Pirmasis skaičius parodo, kiek centimetrų nuo turėklų bus nutiesta balansavimo linija. Antrasis skaičius po "taško" nurodo, kiek taškų galima pelnyti balansinėse erdvėse, kol kamuoliukai turi jas palikti (šis skaičius visada yra vienas arba du). Taigi, pavyzdžiui, pavadinimas 18.2 balkaninė linija nurodo, kad balkaninės linijos brėžiamos 18 colių (460 mm) atstumu nuo kiekvieno bėgio, o balkaninėje erdvėje, prieš kamuoliukui paliekant tą erdvę, galima pelnyti tik du taškus.

Per savo istoriją balkline turėjo daugybę variantų, įskaitant 8.2, 10.2, 12.2, 13.2, 12½.2, 14.1, 14.2, 18.1, 18.2, 28.2, 38.2, 39.2, 42.2, 45.1, 45.2, 47.1, 47.2, 57.2 ir 71.2 balkline. Įvairiomis formomis balkline buvo pagrindinis karambolinis žaidimas, žaidžiamas nuo 1883 m. iki XX a. trečiojo dešimtmečio. Vėliau išpopuliarėjo kiti karamboliniai žaidimai. Tai ypač pasakytina apie biliardą su trimis pagalvėlėmis. Balkline nėra labai paplitęs JAV, tačiau išlieka populiarus Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

Pagalvėlės karamelės

Manoma, kad pagalvėlės karamelės, kartais vadinamos originaliu pavadinimu - netiesioginis žaidimas, atsirado 1820 m. Didžiojoje Britanijoje, jis išsivystė iš senesnio žaidimo, vadinamo doublet game, kuris atsirado mažiausiai 1807 m. Šis žaidimas kartais neteisingai vadinamas vienos pagalvėlės arba vienos pagalvėlės biliardu, o tai yra tiesioginis jo pavadinimo vertimas į anglų kalbą iš įvairių kitų kalbų, pavyzdžiui, ispanų ("una banda") ir vokiečių ("einband").

"Cushion caroms" tikslas - pasiekti "cushion caroms", t. y. atšokti nuo abiejų kitų ant stalo esančių kamuoliukų, kai bent į vieną stalo turėklą biliardo kamuoliukas atsitrenkia prieš susiduriant su antruoju kamuoliuku. Keletą metų pagalvės karambolų nebuvo žaidžiama, tačiau 1860-ųjų pabaigoje jie vėl buvo sugrąžinti. Jos sugrįžimą lėmė panašios priežastys, dėl kurių atsirado balklinė. Tai buvo daugelio žmonių nusivylimas tiesiu bėgiu. Dėl išrastų metodų, tokių kaip slauga, kurie gerokai palengvino taškų rinkimą, taip pat tapo labai nuobodu stebėti žaidimą. Taigi, tiesiajai kartingai praradus populiarumą, kuriam laikui buvo atgaivintas pagalvinis karulys. JAV pagalvių karambolas žaidžiamas retai, tačiau Europoje jis vis dar populiarus.

Biliardas su trimis pagalvėlėmis

Trijų pagalvių biliardo, kartais vadinamo trijų pagalvių karomu, trijų pagalvių, trijų pagalvių, trijų bėgių, bėgių ir kampo žaidimu, tikslas yra karomuoti abu objektų rutulius, kai bent trys bėgiai paliečiami prieš biliardo kamuoliui susiliečiant su antruoju objekto rutuliu. Trijų pagalvėlių biliardo, atsiradusio kažkur 1870 m., kilmė nėra visiškai žinoma. Neabejojama, kad šį žaidimą išpopuliarino Sent Luiso uosto vidaus mokesčių surinkėjas Wayman C. McCreery. Bent viename leidinyje teigiama, kad jis taip pat išrado šį žaidimą.

Pirmasis biliardo turnyras su trimis pagalvėlėmis įvyko 1878 m. sausio 14-31 d. C. E. Mussey's kambaryje Sent Luise, kuriame dalyvavo ir McCreery. Turnyrą laimėjo niujorkietis Leonas Magnusas. Didžiausias turnyro rezultatas buvo vos 6 taškai, o didžiausias vidurkis - 0,75. Iki 1907 m. šis žaidimas buvo žaidžiamas retai, daugelis geriausių to laikmečio karambolininkų teigė, kad jis jiems nepatiko. Tačiau 1907 m., įvedus Lamberto taurę, žaidimas tapo populiaresnis JAV ir tarptautiniu mastu.

1924 m. trijų pagalvėlių žaidimas tapo toks populiarus, kad du labai gerai žinomi kitų biliardo sričių žaidėjai sutiko žaisti tarpusavyje šiuo žaidimu per varžybas. 1924 m. rugsėjo 22 d. Willie Hoppe'as (pavardė rimuojasi su "aguona"), pasaulio balionų čempionas, ir Ralphas Greenleafas, pasaulio kišeninio biliardo (pulo) čempionas, sužaidė gerai išreklamuotą, kelias dienas trukusį 600 taškų mačą. Galiausiai nugalėtoju tapo Hoppe, kurio galutinis rezultatas buvo 600-527 taškų. Šio žaidimo nuosmukis JAV prasidėjo 1952 m., kai Hoppe, tuomet 51 kartą tapęs biliardo čempionu, paskelbė apie pasitraukimą iš žaidimo.

Biliardas su trimis pagalvėlėmis yra labai sudėtingas žaidimas. Vidutiniškai vienas taškas per ėjimą prie stalo yra profesionalaus lygio žaidimas, o vidutiniškai 1,5-2 taškai - pasaulinio lygio žaidimas. Vieno taško vidurkis reiškia, kad per kiekvieną ėjimą prie stalo žaidėjas pelno vieną tašką ir vieną kartą praleidžia. Tai reiškia, kad žaidėjas pelno tašką tik 50 % savo metimų. Didžiausias daugelį metų tritaškių biliardo su trimis pagalvėlėmis serijos rezultatas buvo 25, kurį 1918 m. per parodą pasiekė amerikietis Willie Hoppe'as. Nuo 2007 m. aukščiausios rungties rekordas yra 31 taškas, kurį dalijasi turkas Semih Saygıner ir iš Kolumbijos kilęs, bet JAV gyvenantis Hugo Patiño. 2000 m. Švedijos žaidėjas Torbjörn Blomdahl per turnyrą sužaidė 9 rungtis (įskaita: 19-11-9-11), o 1992 m. rugsėjį korėjietis ir JAV nacionalinis čempionas Sang Lee per SL Billiards, esančio Kvinse, Niujorko valstijoje, sužaidė 4 rungtis (įskaita: 19-11-9-11). Didžiausias turnyro vidurkis yra 2,536, kurį 2002 m. Monake vykusiame turnyre pasiekė Dickas Jaspersas iš Nyderlandų. Raymondas Ceulemansas iš Belgijos yra laimėjęs neprilygstamą 21 pasaulio biliardo su trimis pagalvėlėmis čempionatą.

Biliardas su trimis pagalvėlėmis yra populiariausias šiuo metu JAV žaidžiamas karambolinis biliardas, kur kišeninis biliardas (pulas) yra daug labiau paplitęs. Trijų pagalvių biliardas išlieka labai populiarus kai kuriose Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse.

Pagrindinė šios sporto šakos valdymo institucija yra Tarptautinė biliardo sąjunga (Union Mondiale de Billiard, UMB). Ši organizacija rengia pasaulio trijų pagalvėlių čempionatus nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Po kelių dešimtmečių su UMB varžėsi Pasaulio biliardo taurės asociacija (BWA), tačiau XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje dėl finansinių problemų jos veikla nutrūko. Tarptautinio olimpinio komiteto pripažinta Pasaulio biliardo asociacija (WPA) bendradarbiauja su UMB, kad jų taisyklių rinkiniai būtų nuoseklūs.

Meninis biliardas

Meninio biliardo, kartais vadinamo fantazijų biliardu arba klasikine fantazija, žaidėjai varžosi atlikdami 76 suplanuotus smūgius, kurių kiekvienam priskiriamas tam tikras sudėtingumo laipsnis. Kiekvienam nustatytam šūviui už nepriekaištingą atlikimą skiriama maksimali taškų vertė, pradedant 4 taškais už mažiausio sudėtingumo šūvius ir baigiant 11 taškų už aukščiausio sudėtingumo šūvius. Iš viso žaidėjas gali surinkti 500 taškų. Šią sporto šaką administruojanti organizacija yra Confédération Internationale de Billiard Artistique (CIBA).

Kiekvienas metimas meninio biliardo rungtynėse atliekamas iš aiškiai apibrėžtos pradinės pozicijos. Kai kuriuose turnyruose kamuoliukai turi būti pastatyti ne toliau kaip per du milimetrus nuo schemoje pažymėtos padėties. Kiekvienas smūgis taip pat turi būti atliktas nustatytu būdu, kad būtų skiriami taškai. Žaidėjams leidžiama atlikti tris bandymus atlikti kiekvieną smūgį. Apskritai 76 žaidimo metimai - net ir žemiausio sudėtingumo 4 taškų metimai - reikalauja didelio meistriškumo, daug praktikos ir specialių žinių, kad būtų atlikti.

Pasaulio čempionato varžybos pirmą kartą pradėtos 1986 m., ir jose reikėjo naudoti dramblio kaulo kamuoliukus. Tačiau 1990 m. šio reikalavimo buvo atsisakyta. Aukščiausias kada nors pasaulio varžybose pasiektas rezultatas buvo 374 taškai, kuriuos 1992 m. pasiekė prancūzas Jeanas Reverchonas. Aukščiausias rezultatas varžybose apskritai yra 427, kurį 2006 m. kovo 12 d. Deurne (Belgija) vykusiose varžybose pasiekė belgas Walteris Baxas, pagerinęs savo paties ankstesnį rekordą (425). Šis žaidimas daugiausia žaidžiamas Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

Liudvikas XIV žaidžia biliardą (1694 m.)


Istorinis atspaudas, kuriame pavaizduotas Maiklo Felano biliardo salonas, esantis 10-osios gatvės ir Brodvėjaus kampe Manhatane, 1859 m. sausio 1 d.


"Balkline" lentelė su standartiniais žymėjimais


Jacob Schaefer, Sr. tabako kortelė, apie 1880 m.; J. Schaeferis XIX a. buvo pagrindinis biliardo žaidėjas.


Wayman C. McCreery, galimas trijų pagalvėlių biliardo išradėjas


Massé (labai staigus posūkis) aplink smeigtuką