Julius Streicheris

Ankstyvasis gyvenimas

Streicheris gimė Fleinhauzene, Bavarijoje. Jis buvo pradinės mokyklos mokytojas.

1913 m. Niurnberge Streicheris vedė kepėjo dukterį Kunigundą Roth.

Kitais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Streicheris įstojo į Vokietijos kariuomenę. Karo metu jis buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Kai 1918 m. karas baigėsi, Streicheris buvo leitenantas.

Streicheris su žmona turėjo du sūnus: Lothar (gimęs 1915 m.) ir Elmar (gimęs 1918 m.).

Nacizmas

1919 m. Streicheris aktyviai dalyvavo antisemitinės organizacijos "Schutz- und Trutz-Bund" veikloje. 1920 m. jis perėjo į naujai susikūrusią Vokietijos socialistų partiją (Deutschsozialistische Partei). Šios politinės partijos idėjos buvo beveik tokios pat kaip ir nacių partijos. Streicheris norėjo, kad ji taptų dar labiau antisemitinė. Dauguma Vokietijos socialistų partijos narių to nenorėjo, todėl 1921 m. Streicheris ir jo šalininkai perėjo į "Vokietijos darbininkų bendriją" (vok. Deutsche Werkgemeinschaft).

Vokietijos darbo bendruomenė norėjo suburti visas įvairias antisemitines grupes Vokietijoje. 1922 m. Streicheris prisijungė prie Adolfo Hitlerio šalininkų. Tai beveik padvigubino nacių partijos narių skaičių. Be to, dėl to Hitleris visą likusį gyvenimą buvo dėkingas Streicheriui.

1923 m. Streicheris dalyvavo Miuncheno alaus salės puče. Tais pačiais metais jis pradėjo leisti rasistinį laikraštį "Der Stürmer". Jis taip pat buvo šio laikraščio redaktorius. Streicheris naudojosi šiuo laikraščiu, kad sukeltų didelę neapykantą viskam ir visiems žydams. Populiariausiu metu, 1935 m., "Der Stürmer" skaitė apie 480 000 žmonių.

Laikraštyje Streicheris teigė, kad žydai prisidėjo prie pinigų problemų, su kuriomis Vokietija susidūrė XX a. trečiajame dešimtmetyje, atsiradimo. Šios problemos apėmė nedarbą, infliaciją ir ekonominę depresiją (nepakankamas pinigų kiekis ekonomikoje). Jis teigė, kad žydai baltuosius žmones pavertė vergais ir yra atsakingi už daugiau kaip 90 proc. prostitučių Vokietijoje.

Po nacių partijos įkūrimo Streicheris tapo Frankonijos gauleiteriu (apygardos vadovu). Po 1933 m. jis praktiškai valdė Niurnbergo miestą. Jis buvo pramintas "Niurnbergo karaliumi" ir "Frankonijos žvėrimi".

1940 m. nacių vadovai atėmė iš Streicherio visas pareigas ir valdžią nacių partijoje. Jie taip pasielgė, nes:

• Po Krištolinės nakties jis sukėlė skandalų vogdamas žydų turtą.
• Jis skleidė neteisingas istorijas apie Hermanną Göringą
• Jis vadovavo keliems išpuoliams prieš kitus apygardos vadovus
• Jis turėjo lytinių santykių su moterimis, kurios nebuvo jo žmonos, ir nesistengė to nuslėpti.

Tačiau Streicheris palaikė gerus santykius su Adolfu Hitleriu iki pat 1945 m. balandžio 30 d., kai Hitleris nusižudė.

Gegužės 7 d. Vokietija pasidavė ir užbaigė karą Europoje. Po dviejų savaičių, gegužės 23 d., Streicherį suėmė amerikiečiai. Likus kelioms dienoms iki suėmimo jis vedė savo buvusią sekretorę Adelę Tappe. Jo pirmoji žmona Kunigundė Streicher mirė 1943 m. po 30 metų santuokos.

Per Krištolinę naktį naciai sunaikino daug žydų parduotuvių ir sinagogų. Po Krištolinės nakties Streicheris pateko į bėdą dėl žydų turto vagysčių.

Teismo procesas ir vykdymas

Niurnbergo karo nusikaltimų procese Julius Streicheris buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui. 1946 m. spalio 1 d. jis buvo nuteistas mirties bausme.

Antrojo pasaulinio karo metais Streicheris nebuvo kariškis. Jis taip pat nedalyvavo planuojant Holokaustą, invaziją į Lenkiją ar sovietų invaziją. Tačiau kadangi jis skatino tiek daug paramos neapykantai žydams ir jų naikinimui, prokurorai nusprendė jį teisti už nusikaltimus žmoniškumui.

Paskutiniai Streicherio žodžiai 1946 m. spalio 16 d. buvo "Heil Hitler" ir "Bolševikai tave vieną dieną pakars". Taip pat pranešama, kad jis sušuko: "Purim Fest 1946!" Jis manė, kad tą dieną, kai jis ir jo kolegos naciai bus pakarti, žydai pradės švęsti naują šventę, panašiai kaip jie pradėjo Purimą, skirtą Hamanui įvykdytai egzekucijai pažymėti.

Streicherio egzekucija nepavyko taip, kaip planuota. Dauguma liudininkų teigia, kad jis mirė nuo lėto uždusimo, o ne nuo greito kaklo perlaužimo. Taip nutiko ir kitiems naciams. Taip atsitiko dėl Niurnberge naudoto pakorimo būdo. Galbūt egzekutoriui galiausiai teko nužudyti Streicherį, kuris dar kurį laiką po pakorimo dejavo ir svyravo ant virvės.

Susiję puslapiai

• Holokaustas
• Antisemitizmas
• Propaganda