Azerbaidžano Demokratinė Respublika (1918–1920): pirmoji musulmonų respublika
Azerbaidžano Demokratinė Respublika (1918–1920): pirmoji musulmonų pasaulio demokratinė respublika — parlamentas, moterų rinkimai ir modernios reformos, kurios keitė regioną.
Azerbaidžano Demokratinė Respublika (ADR; azerbaidžanietiškai: Azərbaycan Demokratik Respublikası), dar žinoma kaip Azerbaidžano Liaudies Respublika (azerbaidžanietiškai: Azərbaycan Xalq Cümhuriyyəti), buvo pirmasis sėkmingas bandymas įkurti demokratinę ir pasaulietinę respubliką musulmonų pasaulyje (iki Turkijos RespublikosRusijos imperijos žlugimo, prasidėjusio 1917 m. Rusijos revoliucija. Nepriklausomybės aktą paskelbė Azerbaidžano nacionalinė taryba Tifliso mieste (dabar Tbilisis), Gruzijoje.
Istorinis ir geografinis kontekstas
ADR atsirado sudėtingame Pietų Kaukazo politiniame kontekste, kai po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo regioną užplūdo įvairios karinės ir politinės jėgos. Jos sienos šiaurėje ribojosi su Rusija, šiaurės vakaruose – su Gruzijos Demokratine Respublika, vakaruose – su Armėnijos Demokratine Respublika, o pietuose – su Persijos imperija (Iranu). Respublikoje gyveno apie 2,86 mln. žmonių. Dėl to, kad Baku, nors ir laikomas de jure sostine, buvo kontroliuojamas bolševikų, Gandža tapo laikinoji respublikos sostinė.
Valdymas ir politinė sistema
Pagal ADR konstitucinius principus vyriausybė veikė kaip parlamentinė sistema. Aukščiausia institucija buvo parlamentas, vadinamas Milli Majlis (Azerbaidžano Nacionalinė Asamblėja), kuris, pagal deklaruotus principus, turėjo būti renkamas visuotinio, laisvo ir proporcinio atstovavimo pagrindu. Ministrų Taryba buvo atskaitinga parlamento institucijai. Pirmuoju ministru pirmininku tapo Fatali Khan Khoyski; svarbią politinę vaidmenį atliko ir Mammad Amin Rasulzade, vienas iš "Musavat" partijos lyderių ir valstybės nepriklausomybės iniciatorių.
Parlamente daugumą turėjo partija "Musavat", tačiau jame atstovavo ir kitos jėgos: "Ehrar", "Ittihad", musulmonų socialdemokratai. Taip pat parlamente buvo atstovai iš įvairių tautinių mažumų – tarp jų armėnų (21 iš 120 vietų), rusų, lenkų, žydų ir vokiečių delegatai. Kai kurios frakcijos ir deputatai simpatizavo panislamistinėms arba panturkistinėms ideologijoms, o kitos – sekuliariems ir demokratiniams sprendimams.
Pagrindiniai pasiekimai ir reformos
Vienas iš reikšmingiausių ADR pasiekimų buvo lygių teisių suteikimas moterims: parlamentas priėmė sprendimą suteikti balsavimo teisę moterims, todėl Azerbaidžanas tapo pirmąja musulmonų šalimi, suteikusia moterims lygias politines teises su vyrais. Šis sprendimas buvo įgyvendintas 1918 m. ir reiškė, kad Azerbaidžanas šioje srityje pirmavo prieš kai kurias Europos šalis; kai kurios plačiai žinomos valstybės moterų rinkimų teisę įtvirtino vėliau (pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos 1920 m.).
Kiti svarbūs valstybiniai ir kultūriniai pasiekimai:
- Švietimas ir mokslas: 1919 m. buvo įsteigtas Baku valstybinis universitetas, pirmasis modernaus tipo universitetas teritorijoje, skatinęs švietimą ir mokslo vystymąsi.
- Simbolika: 1918 m. priimtas trikolorinis vėliavos modelis (mėlyna-raudona-žalia su pusmėnuliu ir aštuoneriais spinduliais) vėliau tapo moderniosios Azerbaidžano valstybės simboliu.
- Teisinė ir administracinė reforma: buvo pradėti kurti sekuliarūs teisės aktai, administracinė sistema ir valstybinės institucijos, siekiant sukurti modernaus valstybinio valdymo pagrindus.
- Etninė įvairovė ir mažumų teisės: parlamentinėse institucijose įtvirtinta mažumų atstovavimo praktika, sudaryta galimybė tautinėms mažumoms dalyvauti politiniame gyvenime.
Užsienio politika, karai ir saugumas
ADR veikė įtemptomis tarptautinėmis sąlygomis: regiono valdymą paveikė Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijos ir Osmanų imperijos įtaka, taip pat britų karių operacijos Kaspijos regione. Azerbaidžano naftos ištekliai padarė Baku ir aplinkines teritorijas geopolitiniu požiūriu labai svarbiomis – dėl to vyko kova tarp Bolševikų, vietinių pajėgų, Osmanų bei vėliau britų jėgų. Be to, respublika susidūrė su ginkluotais konfliktams su kaimynine Armėnija dėl teritorinių ginčų bei su vidaus ir regioninėmis saugumo grėsmėmis. Taip pat vertos paminėti 1918 m. kovos ir 1918 m. kovotojų įvykiai, kurie smarkiai paveikė šalyje gyvenančių tautinių grupių tarpusavio santykius.
Nutraukimas ir paveldas
ADR egzistavo trumpai – nuo 1918 iki 1920 m. 1920 m. balandžio 28 d. respubliką okupavo bolševikų pajėgos, buvo paskelbta Azerbaidžano Sovietų Socialistinė Respublika ir pradėta integracija į Sovietų Sąjungą. Nepaisant trumpo gyvavimo laiko, ADR paliko reikšmingą politinį ir kultūrinį paveldą: demokratinės idėjos, sekuliarumo principai, moterų teisės, švietimo institucijų kūrimas ir nacionalinės simbolikos formavimasis vėliau tapo svarbiais moderniosios Azerbaidžano valstybės komponentais.
Santrauka: Azerbaidžano Demokratinė Respublika buvo novatoriška valstybės kūrimo patirtis Pietų Kaukaze – pirmoji pasaulietinė, parlamentarinių principų grindžiama musulmonų respublika, kuri, nors gyvavo tik dvejus metus, įtvirtino reikšmingas politines ir socialines reformas, kurios turi įtakos iki šiol.
Azerbaidžano Demokratinės Respublikos pabaiga, 1920 m.
1920 m. kovo mėn. tapo aišku, kad Sovietų Rusija užpuls ir įsiverš į Azerbaidžaną. Sovietų Sąjungos bolševikų lyderis Vladimiras Leninas teigė, kad invazija pateisinama tuo, jog Sovietų Rusija negalėtų išgyventi be Baku naftos telkinių, kurie tuo metu buvo didžiausi naftos telkiniai pasaulyje ir turėjo daugiau nei pusę visų pasaulio naftos atsargų. Pagal Maskvoje paplitusią nuomonę, Rusijos bolševikai turėjo "padėti" Baku proletariatui (darbininkams) nuversti "kontrrevoliucinius nacionalistus", t. y. Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybę ir valstybę.
Po didelės politinės krizės 1920 m. balandžio 1 d. atsistatydino penktasis Azerbaidžano Demokratinės Respublikos ministrų kabinetas. 1920 m. balandžio 25 d. Sovietų Rusijos 11-oji Raudonoji armija įžengė į Azerbaidžaną ir balandžio 27 d. įžengė į Baku. Jie pareikalavo uždaryti Azerbaidžano parlamentą ir sudarė savo bolševikinę vyriausybę, kuriai vadovavo Narimanas Narimanovas. Kad būtų išvengta kraujo praliejimo, parlamento nariai turėjo sutikti su reikalavimu, ir 1920 m. balandžio 28 d. oficialiai baigėsi ADR, užleisdama vietą Azerbaidžano Tarybų SocialistineiRespublikai (Azerbaidžano TSR) kaip jos teisių perėmėjai. Raudonoji armija Baku sulaukė labai menko Azerbaidžano kariuomenės pasipriešinimo, kuri buvo susirišusi Karabacho fronte. Pirmąją komunistinę Azerbaidžano vyriausybę sudarė beveik vien tik vietiniai azerbaidžaniečiai iš kairiųjų politinių partijų "Hummat" ir "Adalat" frakcijų.
1920 m. gegužę Gandžoje kilo didelis sukilimas prieš okupacinę Sovietų Rusijos 11-ąją Raudonąją armiją, kuri norėjo sugrąžinti į valdžią musavatistus. Gegužės 31 d. vyriausybės kariuomenė sukilimą numalšino. ADR lyderiai arba pabėgo į Gruzijos Demokratinę Respubliką, kuri buvo paskutinė nepriklausoma Kaukazo šalis, 1921 m. užpulta Sovietų Rusijos, paskui į Turkiją ir Iraną, arba pateko į bolševikų nelaisvę, kaip Mamedas Aminas Rasulzadė, kuriam vėliau buvo leista emigruoti (palikti šalį), arba buvo sušaudyti (nužudyti), kaip gen. Selimovas, generolas Sulkevičius, generolas Agalarovas, iš viso daugiau kaip 20 generolų, arba nužudyti armėnų teroristų, pavyzdžiui, Fatali Khan Khoyski ir Behbudagha Javanshir. Dauguma į užsienį išvykusių studentų ir piliečių liko tose šalyse ir niekada nebegrįžo į savo šalį. Kiti svarbūs ADR kariuomenės vadai, tokie kaip buvęs gynybos ministras generolas Samedbėjus Mehmandarovas ir gynybos ministro pavaduotojas generolas Ali-Agha Šichlinskis (vadintas "artilerijos dievu" ), iš pradžių buvo suimti, bet po dviejų mėnesių Narimano Narimanovo pastangomis paleisti. Generolas Mehmandarovas ir generolas Šichlinskis paskutiniuosius metus praleido dėstydami Azerbaidžano SSR karo mokykloje.
Galų gale "azerbaidžaniečiai greitai ir lengvai neatsisakė savo trumpos 1918-20 m. nepriklausomybės. Net 20 000 žmonių žuvo priešindamiesi tam, kas faktiškai buvo Rusijos rekonstrukcija". Tačiau Azerbaidžano Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą palengvino tai, kad Azerbaidžane, tarp Baku pramonės darbininkų, buvo tam tikra visuotinė parama bolševikų ideologijai.
Susiję puslapiai
- Azerbaidžanas
- Azerbaidžano Tarybų Socialistinė Respublika
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip vadinosi pirmasis sėkmingas bandymas sukurti demokratinę ir pasaulietinę respubliką musulmonų pasaulyje?
A: Azerbaidžano demokratinė respublika (ADR).
K: Kada buvo įkurta ADR?
A: ADR buvo įkurta 1918 m. gegužės 28 d.
K: Kokios buvo ADR sienos?
A: Šiaurėje ADR ribojosi su Rusija, šiaurės vakaruose - su Gruzijos Demokratine Respublika, vakaruose - su Armėnijos Demokratine Respublika, o pietuose - su Persijos imperija (Iranu).
K: Kas tapo pirmuoju jos ministru pirmininku?
A: Pirmuoju ministru pirmininku tapo Fatali Khan Khoyski.
K: Kokios politinės partijos turėjo vietų parlamente?
A: Daugiausia vietų parlamente turėjo Musavat, o kitos politinės partijos, tokios kaip Ehrar, Ittihad, musulmonų socialdemokratai, taip pat armėnų (21 iš 120 vietų), rusų, lenkų, žydų ir vokiečių mažumų atstovai.
Klausimas: Ką svarbaus jie pasiekė moterų teisių srityje?
A: Jie suteikė moterims lygias politines teises su vyrais, suteikdami joms teisę balsuoti - Azerbaidžanas tapo pirmąja musulmonų šalimi, kurioje tai buvo padaryta.
K: Kokių dar pasiekimų jie padarė šiuo laikotarpiu?
A: Jie įkūrė Baku valstybinį universitetą, kuris buvo vienas svarbiausių šio laikotarpio pasiekimų - tai buvo vienas pirmųjų Azerbaidžane įkurtų modernaus tipo universitetų.
Ieškoti