Zikos karštligė yra Zikos viruso sukeliama liga. Zikos virusas, kaip ir Dengė karštligė bei Čikungunija, priklauso Flavivirusų genčiai. Tačiau Zikos karštinė paprastai nėra tokia sunki kaip šios ligos. Daugumai Zikos virusu užsikrėtusių žmonių (60–80 %) nepasireiškia jokie simptomai.

Užsikrėtimo būdai ir perdavimas

Pagrindinis Zikos viruso plitimo būdas yra gyventojų, sergančių virusu, įkandimas juoduojančių uodų iš Aedes genties (ypač Aedes aegypti ir Aedes albopictus). Taip pat žinomi kiti perdavimo būdai:

  • vertikalus perdavimas iš nėščios motinos vaisiui nėštumo metu;
    • >seksualinis perdavimas (virusas gali būti aptiktas spermoje ilgiau nei kraujyje);
  • kraujo perpylimo keliu ar laboratorinės ekspozicijos atvejais;
  • retai — kontaktas su kitais kūno skysčiais.

Inkubiacinis laikotarpis

Simptomai paprastai pasireiškia per 3–14 parų (dažniausiai 3–7 dienas) po užsikrėtimo. Daugelis užsikrėtusių asmenų išvis nesijaučia sergantys.

Simptomai

Žmonėms, kuriems pasireiškia ligos simptomai, dažniausiai stebimi:

  • niedidelis karščiavimas;
  • konjunktyvitas (akies junginės uždegimas, paraudimas);
  • sąnarių skausmas (dažniausiai rankų ir kojų);
  • išbėrimas, dažnai prasidedantis ant veido ir vėliau plintantis po kūną;
  • galvos skausmas, raumenų skausmai, bendras silpnumas.

Simptomai paprastai nėra sunkūs ir paprastai pagerėja per 2–7 dienas.

Diagnozė

Diagnozė remiasi klinikiniais požymiais, epidemiologine informacija (pvz., kelionė į teritorijas, kur cirkuliuoja virusas) ir laboratoriniais tyrimais. Tyrimai apima:

  • PCR (virusinės RNR paieška) kraujyje ar šlapime — geriausiai tinka per pirmąsias kelias ligos dienas;
  • antikūnų (IgM) tyrimai — atsiranda vėlesnėse stadijose, tačiau gali būti kryžminė reakcija su kitais flavivirusais (pvz., dengė);
  • patikslinimui gali prireikti neutralizuojančių antikūnų tyrimų (PRNT).

Gydymas

Specifinio antivirotinio gydymo nėra. Gydymas yra simptominis:

  • poilsis ir pakankamas skysčių vartojimas;
  • karščiavimui ir skausmui malšinti — acetaminofenas (paracetamolis); prieš tai rekomenduojama atmesti dengės tikimybę, nes aspirinas ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) gali padidinti kraujavimo riziką, jei tuo pat metu yra dengė;
  • jei reikia, gydytojas stebi ir gydo komplikacijas (pvz., neurologinius simptomus).

Komplikacijos

Didžiausias susirūpinimas yra su nėštumu susijusios pasekmės ir neurologinės komplikacijos:

  • Įgimtos anomalijos: Zikos virusas gali sukelti įgimtus defektus, iš kurių svarbiausia — mikrocefalija (kūdikio galva mažesnė nei įprasta). Tai priklauso nuo nėštumo laikotarpio ir kitų veiksnių. Viruso perdavimas vaisiui gali sukelti platesnį sindromą, vadinamą kongenitaliniu Zikos sindromu, kuris apima smegenų vystymosi sutrikimus, regos ir klausos problemas, raumenų kontraktūras ir kitus neurologinius bei motorinius sutrikimus.
  • Guillain-Barré sindromas ir kitos neurologinės ligos — retai, bet susirgusiais regionais nustatytas padidėjęs šių komplikacijų dažnis;
  • galimas persileidimas, vaisiaus augimo sulėtėjimas, kūdikio negalia.

Nėštumas ir rizika

Nuo 2015 m. Brazilijoje kilo didelis Zikos viruso protrūkis, po kurio atsirado susirūpinimas dėl nėščių moterų ir naujagimių sveikatos. Mokslininkai mano, kad Zikos virusu serganti moteris, būdama nėščia, gali perduoti virusą savo vaisiui, dėl to gali vystytis mikrocefalija ir kiti neurologiniai sutrikimai. Todėl sveikatos institucijos ėmėsi kelionių ir apsaugos rekomendacijų nėščiosioms.

2016 m. sausį Jungtinių Valstijų Ligų kontrolės ir prevencijos centras įspėjo nėščias moteris nekeliauti į Braziliją, Kolumbiją, Salvadorą, Prancūzijos Gvianą, Gvatemalą, Haitį, Hondūrą, Martiniką, Meksiką, Panamą, Paragvajų, Surinamą, Venesuelą, Prancūzijos Gvianą ir Puerto Riką, nes ten yra rizika užsikrėsti Zikos virusu. Rekomendacijos gali keistis priklausomai nuo protrūkių ir vietinės epidemiologinės situacijos, todėl keliaujant nėščiosioms būtina pasitikrinti naujausią informaciją vietos sveikatos tarnybose bei tarptautiniuose šaltiniuose.

Nėščios moterys, kurios galėjo būti veikiamos viruso ar turi simptomų, turėtų kreiptis į savo sveikatos priežiūros specialistą. Paprastai siūlomi laboratoriniai tyrimai, griežtesnis vaisiaus stebėjimas (pavyzdžiui, ultragarsiniai tyrimai) ir, prireikus, konsultacijos su vaisiaus medicinos specialistais.

Prevencija

Prevencija apima tiek uodų sukeltos transmisijos mažinimą, tiek apsaugą nuo seksualinio perdavimo:

  • vengti uodų įkandimų: dėvėti ilgomis rankovėmis ir ilgomis kelnėmis, naudoti insekticidinius (permethrin) apdorotus drabužius, vartoti repelentus su DEET, picaridin, IR3535 ar citriodiol pagal instrukcijas;
  • naudoti tinklelius, langų tinklelius, oro kondicionierius, laikyti duris ir langus uždarytus ten, kur įmanoma;
  • pašalinti stovinčio vandens telkinius, kur uodai deda kiaušinėlius (vazonėliai, talpos, latakai ir kt.);
  • seksualinio perdavimo mažinimas: naudoti prezervatyvus arba susilaikyti nuo lytinių santykių su asmenimis, kurie gali būti užsikrėtę arba grįžo iš Zikos endeminių zonų, ypač jei partneris yra moteris nėščia;
  • vengti kraujo donorystės reguliuojamomis sąlygomis po galimo eksporto į endemines zonas — vietinės taisyklės gali nustatyti atidėjimo laikotarpius.

Testavimas ir kontrolė keliautojams

Žmonėms, grįžusiems iš teritorijų, kur virusas cirkuliuoja, ir turėjusiems simptomus, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Nėščiosioms arba planuojančioms pastoti rekomenduojama aptarti riziką ir tyrimus su gydytoju. Rekomendacijos dėl laiko, po kurio saugu mėginti pastoti arba nutraukti prezervatyvų naudojimą po galimo užsikrėtimo ar ekspozicijos, gali skirtis; pvz., kai kurios institucijos rekomenduoja vyrams laukti kelis mėnesius, o moterims — 2 mėnesius. Kadangi gairės atnaujinamos, pasikonsultuokite su vietine sveikatos tarnyba ar jūsų gydytoju dėl dabartinių rekomendacijų.

Epidemiologija ir istorinės pastabos

Zikos virusas pirmą kartą buvo identifikuotas 1947 m. Ugandoje (Zikos miške). Ilgą laiką užregistruojami sporadiniai atvejai Afrikoje ir Azijoje, o didesni protrūkiai įvyko Mikronezijoje (2007 m.), Prancūzijos Polinezijoje (2013–2014 m.), o 2015–2016 m. kilo didelis protrūkis Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Dėl to Zika tapo tarptautiniu sveikatos saugumo klausimu.

Vakcinacija ir tyrimai

Šiuo metu nėra plačiai prieinamos, patvirtintos ir visuotinai rekomenduojamos Zikos vakcinos. Vyksta kelių vakcinų kandidatų tyrimai ir bandomieji bandymai, tačiau daugumoje šalių vakcina dar neįdiegta. Tyrimai taip pat tęsiasi dėl geresnių diagnostinių testų ir specifinių gydymo metodų.

Kada kreiptis į gydytoją

  • jei po kelionės į Zikos endeminę teritoriją atsiranda minėti simptomai;
  • jei esate nėščia ir galimai buvote veikiama viruso arba partneris buvo iš rizikos zonos;
  • jei atsiranda neurologinių simptomų (pvz., silpnumas, dilgčiojimas, jutimo praradimas), nes gali prireikti skubaus medicininio įvertinimo dėl galimų komplikacijų, pvz., Guillain-Barré sindromo.

Apibendrinant: daugumai žmonių Zikos infekcija praeina lengvai arba be simptomų, tačiau virusas gali sukelti rimtų pasekmių nėštumo metu ir retai — sunkių neurologinių komplikacijų. Svarbu imtis apsaugos priemonių nuo uodų įkandimų, laikytis kelionių ir sveikatos institucijų rekomendacijų bei kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą kilus įtarimams.