Mandaizmas

Mandajų tikėjimai

Mandeizmas yra mandėjų tautos religija. Ji remiasi bendra istorija ir paveldu. Nėra nustatyto religinių tikėjimų ir doktrinų rinkinio. Pagrindinio mandajų teologijos vadovo nėra. Mandajų literatūros korpusas yra gana didelis. Jis apima tokias temas kaip eschatologija, Dievo pažinimas ir pomirtinis gyvenimas. Tik tai daroma nesistemingai. Be kunigų, ją išmano labai nedaug žmonių.

Pagrindiniai įsitikinimai

Pasak E. S. Drowerio, mandajų gnosei būdingi devyni bruožai, kurie įvairiais pavidalais pasireiškia ir kitose gnostinėse sektose:

1. Yra aukščiausioji esybė be formos. Ji išreiškė save sukurdama daugybę dvasinių, eterinių ir materialių pasaulių bei būtybių. Yra Kūrėjas, kilęs iš jos ir sukūręs visus šiuos pasaulius bei būtybes. Kosmosą sukūrė archetipinis žmogus, kuris jį sukuria panašų į savo pavidalą.
2. Dualizmas: kosminis Tėvas ir Motina, Šviesa ir Tamsa, Dešinė ir Kairė, kosminė ir mikrokosminė sizigija.
3. Šio dualizmo bruožas - priešingi tipai, idėjų pasaulis.
4. Siela vaizduojama kaip tremtinė, belaisvė: jos namai ir kilmė yra aukščiausioji Esybė, į kurią ji galiausiai sugrįžta.
5. Planetos ir žvaigždės daro įtaką likimui ir žmogui, taip pat yra sulaikymo po mirties vietos.
6. Dvasia gelbėtoja arba dvasios gelbėtojos, kurios padeda sielai keliauti per gyvenimą ir po jo į "šviesos pasaulius".
7. Kultinė simbolių ir metaforų kalba. Idėjos ir savybės personifikuojamos.
8. "Paslaptys", t. y. sakramentai, padedantys sielai ir ją apvalantys, užtikrinantys jos atgimimą dvasiniame kūne ir išėjimą iš materijos pasaulio. Dažnai tai yra esamų sezoninių ir tradicinių apeigų adaptacijos, kurioms suteikiama ezoterinė interpretacija. Nahoriečių atveju ši interpretacija remiasi Kūrimo istorija (žr. 1 ir 2), ypač dieviškuoju žmogumi Adomu, kaip karūnuotu ir pateptu karaliumi-kunigaikščiu.
9. Įšventintiesiems įsakyta laikytis didelio slaptumo; išsamus 1, 2 ir 8 dalių paaiškinimas skirtas tik tiems, kurie laikomi galinčiais suprasti ir išsaugoti gnosis.

Mandėjai tiki santuoka ir prokreacija bei etinio ir moralaus gyvenimo būdo šiame pasaulyje svarba. Jie teikia didelę reikšmę šeimos gyvenimui. Todėl mandajiečiai nepraktikuoja celibato ar asketizmo. Tačiau mandajiečiai susilaiko nuo stiprių gėrimų ir raudonos mėsos. Jie tikisi ateities, išlaisvintos nuo Toros, kurią laiko blogio kilmės, įtakos. Nors jie sutinka su kitomis gnostikų sektomis, kad pasaulis yra planetos archontų valdomas kalėjimas, jie nelaiko jo žiauriu ir nedraugišku.

Mandajų religiniai tekstai

Mandėjai turi daugybę religinių tekstų. Svarbiausias iš jų - Genzā Rabbā arba Ginza. Ginza yra istorijos, teologijos ir maldų rinkinys. Genzā Rabbā dalijama į dvi dalis - Genzā Smālā arba "Kairė Ginza" ir Genzā Yeminā arba "Dešinioji Ginza".

Prieš išrandant spausdinimo mašiną, žmonės tekstus kopijavo ranka. Tai darę žmonės buvo vadinami raštininkais. Kiekvieno žmogaus rašysena tam tikrais atžvilgiais yra ypatinga. Taip buvo ir su raštininkais. Raštininkas galėjo tam tikru būdu sujungti dvi raides arba galėjo ypatingu būdu padaryti taškus tose raidėse, kuriose jie yra. Jorunn J. Buckley pažvelgė į šiuos ypatingus ženklus, kuriuos perrašinėtojai paliko kairiojoje Ginzoje. Taip jam pavyko įrodyti, kad to teksto kopijavimas siekia II a. pabaigą ar III a. pradžią. Šie specialūs ženklai rodo, kad manadėjai egzistavo vėliausiai vėlyvuoju Arsacidų laikotarpiu. Tai sustiprina ir legenda, vadinama Harrān Gāwetā. Pasak šios legendos, mandėjai paliko Palestiną po Jeruzalės sugriovimo I mūsų eros amžiuje ir apsigyveno Arsacidų imperijos viduje. Nors Ginza toliau vystėsi valdant Sasanidų ir Islamo imperijoms, nedaug tekstinių tradicijų gali pretenduoti į tokį platų tęstinumą.

Kitos svarbios knygos - Qolastā, "Kanoninė mandajų maldaknygė", kurią išvertė E. S. Droweris. Vienas svarbiausių mandajų šventraščių yra Draša d-Iahia "Jono Krikštytojo knyga". Ši knyga prieinama ir pasauliečiams, ir įšventintiesiems. Taip pat yra daug kitų religinių tekstų, pavyzdžiui, ritualinių komentarų, su kuriais paprastai susipažįsta tik dvasininkijos nariai.

Kalba, kuria iš pradžių buvo parašyta mandajų religinė literatūra, vadinama mandajų kalba ir priklauso aramėjų kalbos dialektų šeimai. Ji užrašyta kursyviniu partų kanceliarinio rašto variantu. Dauguma mandajų pasauliečių šia kalba nekalba. Kai kurie mandajų bendruomenės nariai Irane (apie 300-500 iš maždaug 5000 Irano mandajų) tebekalba neomandajų kalba - šiuolaikine šios kalbos atmaina.

Vyriausieji pranašai

Mandėjai turi keletą pranašų. Iahia arba Iuhana "Jonas Krikštytojas" turi ypatingą statusą, aukštesnį nei jo vaidmuo krikščionybėje ir islame. Mandėjai nelaiko Jono savo religijos įkūrėju. Jie tik garbina jį kaip vieną didžiausių savo mokytojų. Savo tikėjimą jie sieja su Adomu.

Mandėjai teigia, kad Jėzus buvo mšiha kdaba "netikras mesijas", kuris pakeitė Jono duotus mokymus. Tačiau mandajų žodis k(a)daba yra kilęs iš dviejų šaknų: pirmoji šaknis, reiškianti "meluoti", tradiciškai priskiriama Jėzui; antroji, reiškianti "rašyti", gali suteikti antrąją reikšmę - "knyga". Kai kurie mandajiečiai, kuriuos galbūt skatina ekumeninė dvasia, teigia, kad Jėzus buvo ne "meluojantis Mesijas", bet "knygos Mesijas". Manoma, kad minėta "knyga" yra krikščionių evangelijos. Atrodo, kad tai liaudiška etimologija, neturinti pagrindo mandajų tekstuose.

Mandėjai taip pat mano, kad Abraomas, Mozė ir Mahometas buvo netikri pranašai, tačiau pripažįsta ir kitus monoteistinių tradicijų pranašus, tokius kaip Adomas, jo sūnūs Hibilas (Abelis) ir Šitilas (Setas), jo anūkas Anušas (Enošas), taip pat Nuhas (Nojus), jo sūnus Samas (Semas) ir jo sūnus Ramas (Aramas). Pastaruosius tris jie laiko savo tiesioginiais protėviais.

Kunigai ir pasauliečiai

Mandajų pasauliečiai ir kunigai griežtai atskirti. Pasak E. S. Drowerio (The Secret Adam, p. ix):

[T]ie, kurie iš bendruomenės turi slaptų žinių, vadinami naṣuraiia - naṣorėnais (arba, jei sunkioji "ṣ" rašoma kaip "z", nazorėnais). Tuo pat metu neišmanėliai arba pusiau neišmanėliai pasauliečiai vadinami "mandajiečiais", Mandaiia - "gnostikais". Kai žmogus tampa kunigu, jis palieka "mandajizmą" ir įžengia į tarmidutą - "kunigystę". Net ir tada jis nepasiekia tikrojo nušvitimo, nes šis, vadinamas 'Naṣiruta', skirtas tik nedaugeliui. Turintieji jos paslapčių gali vadintis naṣorejiečiais, o "naṣorejietis" šiandien reiškia ne tik tą, kuris griežtai laikosi visų ritualinio švarumo taisyklių, bet ir tą, kuris supranta slaptą doktriną.

Mandaizme yra trys kunigystės laipsniai: tarmidia "mokiniai" (neomandų tarmidānā), ganzibria "turtuoliai" (iš sen. persų ganza-bara "id.", neomandų ganzeḇrānā) ir rišamma "tautos vadovas". Pastarosios pareigos, aukščiausias mandajų dvasininkijos lygmuo, daugelį metų buvo laisvos. Šiuo metu aukščiausios šiuo metu užimamos pareigos yra ganzeḇrā - titulas, kuris pirmą kartą religiniame kontekste pasirodo aramėjiškuose ritualiniuose tekstuose iš Persepolio (apie III a. pr. m. e.) ir kuris gali būti susijęs su kamnaskires (elamitų < qa-ap-nu-iš-ki-ra> kapnuskir "iždininkas"), helenizmo epochos Elymaiso (dabartinis Chuzestanas) valdovų titulu. Tradiciškai bet kuris ganzeḇrānas, pakrikštijęs septynis ar daugiau ganzeḇrānų, gali pretenduoti į rišammo pareigas, nors mandajų bendruomenė dar nėra susibūrusi kaip visuma už kurį nors vieną kandidatą.

Šiuolaikinės kunigystės ištakos siekia ^XIX a. pirmąją pusę. 1831 m. regioną nusiaubė choleros protrūkis ir išnaikino daugumą, jei ne visus mandajų religinius autoritetus. Du iš išlikusių akolitų (šgandia), Yahia Bihram ir Ram Zihrun, atkūrė kunigystę remdamiesi savo mokymu ir jiems prieinamais tekstais.

Susijusios grupės

Pasak ibn al-Nadimo fihristo, manicheizmo įkūrėjas Mani buvo auklėjamas Elkasaitų (Elcesaitų arba Elchasaitų) sektoje. Elkasaitai buvo krikščionių krikštytojų sekta, kuri galėjo būti gimininga mandajams. Šios sektos nariai dėvėjo baltus drabužius ir krikštydavosi kaip ir mandėjiečiai. Jie gyveno rytų Judėjoje ir šiaurės Mesopotamijoje. Pasak Harrano Gaujos legendos, iš ten mandajiečiai migravo į pietinę Mesopotamiją. Vėliau manai paliko elkasitus ir pradėjo savo religiją. Mandėjų tyrinėtojas Sėve-Söderbergas įrodė, kad Manio Tomo psalmės buvo glaudžiai susijusios su mandėjų tekstais. Tai reikštų, kad Mani turėjo prieigą prie mandajų religinės literatūros.

Kitos grupės, kurios buvo tapatinamos su mandėjais, yra Epifanijaus aprašyti "nasoriečiai" ir Teodoro Bar Kanio Scholione minimi dositiečiai. Ibn al-Nadimas taip pat mini grupę, vadinamą mughtasilais, "saviablauzdžiais", kurią galima tapatinti su viena ar kita iš šių grupių. Šios sektos nariai, kaip ir mandajiečiai, dėvėjo baltus drabužius ir atlikdavo krikštynas.

Sunku pasakyti, ar tokios grupės, kaip elkasaičiai, mughtasilai, nasoriečiai ir dositiečiai, yra susijusios su mandėjais, ar tarpusavyje. Pavadinimai byloja, kad egzistuoja kelios skirtingos grupės. Didžioji dalis šių grupių mokymo yra slapta. Dėl to sunku įžvelgti šių grupių prigimtį ar jų tarpusavio ryšius.

Mandaeans šiandien

Persekiojimas

Valdant SadamuiHuseinui, mandeaniečiai buvo pripažinti religine mažuma. Daugelis jų yra amatininkai, pavyzdžiui, kalviai arba prekiautojai auksu ir sidabru. Šie žmonės priklausė viduriniajai klasei. Pasikeitus Irako valdžiai, islamo ekstremistai juos persekiojo. Taip pat yra pranešimų apie išpuolius prieš moteris, kurios atsisako užsidengti šydu. Dauguma irakiečių mandajų dėl to pabėgo, ir mandajų bendruomenei Irake gresia išnykimas.

Irane mandėjiečiai neturi problemų dėl smurto, tačiau jiems draudžiama visavertiškai dalyvauti pilietiniame gyvenime dėl Gozinešo įstatymo. Pagal šį įstatymą ir kitas gozinešo nuostatas reikalaujama, kad asmenys, norintys įsidarbinti, gauti išsilavinimą ir patekti į įvairias kitas sritis, praeitų religinį patikrinimą. Labai svarbi šios atrankos procedūros dalis yra atsidavimas islamo principams. Šie įstatymai nuolat taikomi siekiant diskriminuoti oficialiai nepripažintas religines ir etnines grupes, pavyzdžiui, mandajus.

Daugelis išvyko dėl Irako karo

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Irake gyveno daugiau kaip 60 000 mandajų. 2007 m. jų ten liko tik apie 5-7 tūkst.; daugiau kaip 80 proc. irakiečių mandajų buvo pabėgėliai Sirijoje ir Jordanijoje. Tai yra Irako karo pasekmė. Nedidelės mandajų populiacijos gyvena Australijoje (2006 m. duomenimis, apie 3 500), Kanadoje, JAV (apie 1 500), Jungtinėje Karalystėje (apie 1 000) ir Švedijoje (apie 5 000).

Dabartinis mandajų statusas paskatino daugelį Amerikos intelektualų ir pilietinių teisių aktyvistų paraginti savo vyriausybę suteikti šiai bendruomenei pabėgėlio statusą. 2007 m. "New York Times" išspausdino straipsnį, kuriame Svarthmoro universiteto profesorius Nathanielis Deutschas ragino Bušo administraciją nedelsiant imtis veiksmų, kad bendruomenė būtų išsaugota:

Jungtinės Amerikos Valstijos nesiekė išnaikinti mandėjų - vienos seniausių, mažiausių ir mažiausiai suprantamų Irako mažumų. Šis išnykimas buvo tiesiog dar viena nelaiminga ir visiškai nenumatyta mūsų invazijos į Iraką pasekmė, nors tai menkai paguodžia mandėjiečius, kurių 2000 metų senumo kultūrai gresia rimtas pavojus išnykti nuo žemės paviršiaus. . . . . Kai 2003 m. amerikiečių pajėgos įsiveržė į Iraką, jame gyveno apie 60 000 mandeaniečių; šiandien jų liko mažiau nei 5 000. . . . Iš 500 irakiečių pabėgėlių, kuriems nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn. buvo leista atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, tik keli buvo mandėjiečiai. Ir nepaisant Bušo administracijos įsipareigojimo įsileisti 7 000 pabėgėlių per finansinius metus, kurie baigėsi [2007 m. rugsėjo 30 d.], į šalį atvyko mažiau nei 2 000 pabėgėlių, įskaitant tik tris irakiečių mandėjų šeimas. Jei visiems irakiečiams mandeaniečiams bus suteiktas privilegijuotas statusas ir jiems bus leista atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, to gali pakakti, kad jie ir jų senovinė kultūra būtų išgelbėti nuo sunaikinimo. Jei ne, po 2000 metų istorijos, persekiojimų ir atkaklaus išgyvenimo, paskutiniai gnostikai galutinai išnyks, tapę išnykimo, kurį netyčia paskatino mūsų tautos aplaidumas Irake, aukomis.

- Nathanielis Deutschas, Svarthmoro koledžo religijos profesorius, 2007 m. spalio 7 d.