Ribotas karas
Ribotas karas - tai valstybės vykdomas karas, kuriam panaudojama mažiau nei visi jos ištekliai ir kurio tikslas yra ne visiškas priešo nugalėjimas. Labai dažnai būtent dėl didelių karo išlaidų ribotas karas yra praktiškesnis už totalinį karą. Ribotame kare valstybės išlikimas nepriklauso nuo karo rezultatų. Pavyzdžiui, kai Augustas pasiuntė savo romėnų legionus užkariauti Germanijos, ant kortos nebuvo pastatytas Romos Respublikos likimas. Nuo 1945 m. ir branduolinių ginklų atsiradimo ribotas karas tapo įprasta kariavimo rūšimi. Po Antrojo pasaulinio karo JungtinėsValstijos dėl savo padėties pasaulyje įsitraukė į daugybę ribotų karų. Korėjos, Vietnamo, Persijos įlankos ir Irako karai buvo ribotų karų pavyzdžiai. Bent vienos iš riboto karo šalių tikslas - išlaikyti savo laisvę ir išsaugoti save. Dažnai naudojama strategija, ypač prieš daug stipresnį priešą, yra vilkinti kovą tol, kol kita pusė pavargsta ir galiausiai nusprendžia pasitraukti. Tai pasiteisino Džordžui Vašingtonui Amerikos revoliuciniame kare. Nors britų kariuomenė tuo metu buvo stipriausia pasaulyje, karas užsitęsė tol, kol britai pavargo nuo karo, kuris eikvojo jų išteklius. Šiandien Talibanas ir kitos islamistų grupuotės tęsia savo karus, bandydamos išvarginti Vakarų pasaulio priešus.
Riboto karo problemos
Riboto masto karai retai būna sėkmingi. Nuo Romos respublikos laikų iki šių laikų ribotas karas paprastai neduodavo norimų rezultatų. Be to, tai prieštarauja tam, ko mokomi karo vadai, t. y. kad reikia laimėti bet kokia kaina. Tie, kurie formuoja politiką, dažnai renkasi vidurio kelią - ribotą karą, kai tenka rinktis tarp visiško karo ir nieko nedarymo. Vienintelė nieko nedarymo problema yra Adolfo Hitlerio pavyzdys. Kol pasaulio galingieji nieko nedarė, jis ir toliau įsiveržė į silpnesnes šalis, kol galiausiai jį galėjo sustabdyti tik pasaulinis karas.
| “ | "Karo metu yra tik vienas taktinis principas, kuris nesikeičia. Tai - naudoti turimas priemones, kad per trumpiausią laiką priešui būtų padaryta kuo daugiau sužeidimų, mirties ir sunaikinimo." Generolas George'as S. Pattonas. | ” |
Istoriniai pavyzdžiai
Riboto karo koncepcija nėra nauja. Karinis teoretikas Carlas von Clausewitzas (1780-1831) rašė apie dvi karo rūšis. Pirmosios rūšies karo tikslas - visiškai sunaikinti priešą. Kai tai neįmanoma, antroji rūšis yra ribotas karas. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad viena iš karo šalių neturi galimybių visiškai sunaikinti priešo. Napoleono karai (1803-1815 m.), Pirmasis pasaulinis karas (1914-19 m.) ir Antrasis pasaulinis karas (1939-1945 m.) laikomi totaliniais karais. Bet koks karas, kurį riboja geografija, ištekliai, tikslai, arba karas, kurį sąmoningai riboja jo dalyviai, yra ribotas karas.
- Krymo karas (1853-1856 m.) - karas tarp Rusijos ir Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Sardinijos karalystės bei Osmanų imperijos. Tai buvo ribotas karas, kurį daugiausia ribojo geografinės sąlygos. 1815-1854 m. Didžioji Britanija ir Rusija buvo dvi pagrindinės pasaulio galybės. 1854 m. rugsėjį sąjungininkai įsiveržė į Krymą, kad apsaugotų Osmanų imperiją nuo Rusijos. Didžioji Britanija panaudojo savo laivus, kad kontroliuotų regioną. 1855 m. sąjungininkai užėmė Sevastopolį. Tačiau Krymo pusiasaliui užimti jie neturėjo pakankamai gyvosios jėgos. Rusija buvo bankrutavusi ir negalėjo toliau kariauti. Galiausiai Rusijos Aleksandras II sutiko su taikos reikalavimais ir 1856 m. pasirašė Paryžiaus sutartį.
- Folklando karas (1982 m.) buvo riboto karo, kurį ribojo geografija, laikas ir priemonės, pavyzdys. Po ilgo ginčo su Jungtine Karalyste dėl nuosavybės 1982 m. balandžio 2 d. Argentinos kariuomenė įsiveržė į Folklando salas. 1982 m. birželio 14 d. Argentinos pajėgos Folklendo salose pasidavė. Birželio 20 d. Didžioji Britanija paskelbė karo pabaigą. Nepaisant susitarimo, Argentina vis dar reiškia pretenzijas į Folklendus, Pietų Džordžiją ir Pietų Sandvičo salas.
- Vietnamo karas (1955-1975 m.) vyko tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo. Šiaurės Vietnamą rėmė Sovietų Sąjunga, Kinija ir Šiaurės Korėja. Pietų Vietnamą rėmė JungtinėsValstijos, Tailandas, Australija, Naujoji Zelandija ir Filipinai. Šis komunistinių ir kapitalistinių šalių konfliktas buvo Šaltojo karo dalis, taip pat ir tarpiniskaras. Amerikos vadovai nepripažino Vietnamo kaip riboto karo. Tai buvo aišku iš 1961 ir 1962 m. Pentagono dokumentų. Vietoj to jie daugiausia dėmesio skyrė tam, kaip įsitraukti į kovą su partizanų pajėgomis prieš sukilėlius. Jie manė, kad sprendimas slypi karinėse operacijose ir politinėse reformose. Iš pradžių JAV ėmė siųsti karinius patarėjus, kad šie padėtų apmokyti ir paremti Pietų Vietnamo kariuomenę. Po Tonkino įlankos rezoliucijos JAV prezidentui buvo suteikta teisė vykdyti plataus masto karines operacijas Pietryčių Azijoje neskelbiant karo. Po 58 193 amerikiečių žūčių Vietname prezidentas Ričardas Niksonas nusprendė pasitraukti iš Vietnamo. Pagal 1973 m. sausio 27 d. pasirašytus Paryžiaus taikos susitarimus JAV karinės pajėgos pasitraukė iš Pietų Vietnamo, buvo apsikeista belaisviais. 1975 m. balandžio 30 d. Saigonas atiteko šiaurės vietnamiečiams ir karas baigėsi.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra ribotas karas?
Atsakymas: Ribotas karas - tai tokia karo forma, kai viena valstybė naudoja mažiau nei visus savo išteklius, siekdama ne visiškai nugalėti priešą.
K: Kodėl ribotas karas gali būti praktiškesnis už totalinį karą?
Atsakymas: Ribotas karas gali būti praktiškesnis už totalinį karą, nes dažnai jis gali būti daug ekonomiškesnis, o kai kuriais atvejais valstybės likimas nepriklauso nuo karo baigties.
K: Kada ribotas karas tapo norma?
Atsakymas: Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pradėti naudoti branduoliniai ginklai, riboti karai tapo įprastu reiškiniu.
K: Kokių ribotų karų pavyzdžių būta nuo 1945 m.?
A: Pavyzdžiui, Korėjos karas, Vietnamo karas, Persijos įlankos karas ir Irako karas.
K: Ko paprastai siekia bent viena riboto karo pusė?
Atsakymas: Ribotame kare bent vienos pusės tikslas yra išsaugoti savo laisvę ir išsaugoti save.
Klausimas: Kaip silpnesnės pusės naudoja strategiją prieš stipresnius priešus tokio tipo konfliktuose? A: Silpnesnės pusės gali naudoti tokias strategijas kaip pratęsti kovą, kol priešininkai pavargsta ir nusprendžia pasitraukti. Tai buvo pastebėta Džordžo Vašingtono JAV nepriklausomybės kare prieš Didžiąją Britaniją. Šiandien islamistų grupuotės taip pat taiko šią taktiką, siekdamos išnaudoti savo priešus Vakarų pasaulyje.
