Gedintis balandis

Pasiskirstymas

Gedulo balandis turi didelį arealą - beveik 11 milijonų kvadratinių kilometrų (6,8 milijono kvadratinių mylių).{{{|data=2020 m. vasario mėn.}} Šie paukščiai gyvena visuose Didžiuosiuose Antiluose, didžiojoje Meksikos dalyje, JAV žemyninėje dalyje ir pietų Kanadoje. Vasarą šie paukščiai dažniausiai sutinkami Kanados prerijose, o žiemą - Centrinės Amerikos pietuose. Ši rūšis yra klajoklė šiaurės Kanadoje, Aliaskoje ir Pietų Amerikoje. Palearktikos ekozonoje ji buvo stebėta mažiausiai septynis kartus, penki įrašai gauti iš Britų salų (penki), Azorų salų (vienas) ir Islandijos (vienas). 1963 m. gedulingasis balandis buvo įvežtas į Havajus, o 1998 m. Šiaurės Konoje, Havajuose, vis dar buvo nedidelė populiacija.

Gedintis balandis gyvena įvairiose buveinėse, pavyzdžiui, ūkiuose, prerijose, pievose ir miškuose. Jis negyvena pelkėse ar tankiuose miškuose. Taip pat gyvena žmonių gyvenamose vietose, pavyzdžiui, miestuose ar miesteliuose.

Gedintis balandis, nutūpęs ant vielos

Aprašymas

Gedintis balandis yra vidutinio dydžio, lieknas balandis. Vidutiniškai sveria nuo 110 iki 170 g. Turi mažą galvą ir ilgą uodegą. Gedulo balandžiai turi perregimas kojas, kurių trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas - atgal. Kojos trumpos ir yra rausvos spalvos. Snapas mažas ir tamsus, dažniausiai rudos ir juodos spalvos mišinys.

Jo plunksnos paprastai būna šviesiai pilkai rudos, o žemiau - šviesesnės ir rausvesnės. Ant sparnų gali būti juodų dėmių, o išorinės uodegos plunksnos yra baltos. Akys tamsios, aplink jas šviesi oda. Suaugusio patino kaklo šonuose yra ryškios violetinės-rožinės dėmės, o iki krūtinės - šviesiai rožinės spalvos. Jaunesni paukščiai atrodo labiau žvynuoti ir tamsesni.

Visi penki gedulo balandžių porūšiai atrodo panašiai ir juos nesunku atskirti. Vakarinio porūšio sparnai ilgesni, snapas ilgesnis, pirštai trumpesni, o spalva šviesesnė. Panamos gedulo balandis turi trumpesnius sparnus ir kojas, ilgesnį snapą ir yra pilkesnės spalvos. Klariono salos porūšis turi didesnes kojas, didesnį snapą ir yra tamsesnės rudos spalvos.

Gedintis balandis, sėdintis ant žvyruotos žemės Kalifornijoje, JAV

Garsai

Šios rūšies patinai, viliodami partnerę, skambina "cooOOoo-woo-woo-woo-woooo". Kiti garsai: lizdo šaukinys (ku-ū-ū-ū), kurį skleidžia porų patinai, norėdami pritraukti į lizdus savo partneres, pasisveikinimo šaukinys (švelnus ork), kuriuo patinai sveikinasi vėl prisijungę prie savo partnerių, ir pavojaus šaukinys (trumpas ku-ū-ū-ū), kurį skleidžia patinas arba patelė, kai jiems gresia pavojus. Skrydžio metu sparnai skleidžia tylų ir sunkiai girdimą švilpimo garsą, tačiau pakilimo ir nusileidimo metu jis būna garsesnis.

Reprodukcija

Patinėlis pradeda meilinimąsi triukšmingai skrisdamas, o paskui grakščiai skrisdamas ratu išskleistais sparnais ir nuleista galva. Nusileidęs patinas eina prie patelės išpūtęs krūtinę, kilstelėjęs galvą ir garsiai šaukdamas. Kai pora susiporuoja, jie dažnai praleidžia daug laiko, gražindami vienas kitam plunksnas. Gedintis balandis nelengvai palieka savo partnerę. Kartais poros gali likti kartu visą žiemą. Tačiau vieniši balandžiai prireikus susiranda naujus partnerius.

Po poravimosi patinas parodo patelei visas galimas lizdavietes ir leidžia patelei išsirinkti vieną iš jų bei pastatyti lizdą. Patinas skraido, renka medžiagą ir atneša ją patelėms. Patinas stovi ant patelės nugaros ir paduoda medžiagą patelei, kuri iš jos suka lizdą. Lizdas statomas iš šakelių, spygliuočių spyglių arba žolės. Kartais liūdintys balandžiai užima kitų liūdinčių balandžių, paukščių ar žinduolių, pavyzdžiui, voverių, nenaudojamų lizdų vietą.

Daugiausia lizdų būna medžiuose, tačiau jų galima rasti ir krūmuose, vijokliniuose augaluose, ant pastatų ir kabančių gėlių vazonų. Kai nėra tinkamos vietos lizdui viršuje, gedulo balandžiai lizdus suka ant žemės. Lizdas beveik visada būna pakankamai didelis, kad tilptų lygiai du kiaušiniai. Tačiau kartais patelė deda kiaušinius į kitos poros lizdą, todėl lizde būna trys ar keturi kiaušiniai. Kiaušiniai yra maži ir balti.

Inkubuojasi abiejų lyčių paukščiai: patinas nuo ryto iki popietės, o patelė - likusią dienos dalį ir naktį. Gedintys balandžiai retai palieka lizdą vieni. Inkubacija trunka dvi savaites.

Pirmąsias 3-4 gyvenimo dienas abu tėvai maitina voveriukus augaliniu pienu. Po to jie pamažu pradeda ėsti sėklas. Plunksnos ir sparnų raumenys skrydžiui pradeda vystytis maždaug po 11-15 dienų. Tai įvyksta dar iki tol, kol voveriukai visiškai užauga, bet jau po to, kai suvirškina suaugusiųjų maistą. Po išsiritimo jie iki dviejų savaičių būna netoliese, kad tėvas juos pamaitintų.

Gedulo balandžiai greitai dauginasi. Šiltesnėse vietovėse šie paukščiai per sezoną gali užauginti iki šešių jauniklių. Toks greitas veisimasis yra labai svarbus, nes jie negali ilgai gyventi. Kasmet suaugusiųjų mirtingumas gali siekti 58 % per metus, o jauniklių - 69 %.

Gedulo balandžių poravimasis

Ekologija

Gedintys balandžiai daugiausia minta sėklomis. Sėklos sudaro bent 99 % jų raciono. Retai jie minta sraigėmis ar vabzdžiais. Gedulo balandžiai paprastai suėda tiek, kad pripildytų skrandį, o tada skrenda virškinti poilsio metu. Jie dažnai praryja žvyro ar smėlio, kad lengviau virškintų. Paukščių lesyklose gedulo balandžius vilioja kukurūzų, sorų ir saulėgrąžų sėklos. Gedulo balandžiai sėklų nekrapšto ir nekrapšto, o ėda tik tai, ką mato. Kartais jie nutupia ant augalų ir maitinasi nuo jų.

Gedintys balandžiai ypač mėgsta kedro riešutus, sezamą ir kviečius. Neradę mėgstamo maisto, gedulo balandžiai minta kitų augalų, įskaitant grikių ir rugių, sėklomis.

Sielvartaujantys balandžiai gali lengvai užsikrėsti įvairiais parazitais ir ligomis, įskaitant kaspinuočius, nematodus, erkes ir utėles. Ypač sunkiai pažeidžia burnoje gyvenantis parazitas Trichomonas gallinae. Nors kartais paukščiui nebūna jokių blogų pasekmių, parazitas dažnai sukelia gelsvą išaugą burnoje ir gerklėje. Dėl to paukštis gali nugaišti iš bado.

Didžiausi šios rūšies plėšrūnai yra plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, sokolai ir vanagai. Kitais atvejais per lizdus jų kiaušinius medžioja plėšrūnai, graužikai, naminės katės ar žiurkiažnyplės gyvatės. Kiaunės retai parazituoja gedulo balandžių lizduose. Gedintys balandžiai atmeta šiek tiek mažiau nei trečdalį tokiuose lizduose esančių karvelių kiaušinių, o karveliai negali maitintis vegetarišku gedinčių balandžių maistu.

Gedulo balandžių patelė, inkubuojanti kiaušinius


Tėvas ir du jaunikliai Arizonoje, JAV.

Elgesys

Kaip ir kiti balandžiai, gedulingasis balandis geria nepakeldamas ir nepakreipdamas galvos. Jie dažnai renkasi gėrimo vietose auštant ir sutemus.

Gedintys balandžiai prausiasi saulėje arba lietuje. Šie paukščiai taip pat gali maudytis sekliuose baseinuose arba paukščių voniose. Kartais jie gali maudytis ir dulkėse.

Šie paukščiai yra stiprūs skraidūnai ir gali skristi iki 88 km/h greičiu.

Kai neperi, gedulo balandžiai peri tankiuose lapuočių medžiuose arba spygliuočiuose. Miego metu galva guli tarp pečių, arti kūno, o ne paslėpta po pečių plunksnomis, kaip daugumos rūšių paukščiai. Kartais Kanadoje žiemos metu šaltesnėmis dienomis nakvynė vėluoja.

Išsaugojimo statusas

Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) gedulingasis balandis kelia mažiausią susirūpinimą. Šiai rūšiai tiesioginio pavojaus nėra. Jų populiacija yra apie 475 mln. ir jie gyvena didelėje teritorijoje. Tačiau kasmet apie 40-70 mln. paukščių nušaunama kaip medžiojamieji gyvūnai.

Audubono Karolinos balandis

Taksonomija

Gedulingasis balandis yra artimai susijęs su ausuotuoju balandžiu (Zenaida auriculata) ir Sokorro balandžiu (Zenaida graysoni). Kartais šie trys paukščiai priskiriami atskirai Zenaidura genčiai. Kadaise buvo manoma, kad Sokorro balandis yra tos pačios rūšies kaip ir gedulingasis balandis. Tačiau elgesio, skambučių ir išvaizdos skirtumai juos skiria į dvi skirtingas rūšis.

Yra penki gedulo balandžių porūšiai:

• Rytų Z. m. carolinensis (Linnaeus, 1766)
• Clarion Island Z. m. clarionensis (C.H.Townsend, 1890)
• Vakarų Indijos Z. m. macroura (Linnaeus, 1758)
• Vakarų Z. m. marginella (Woodhouse, 1852)
• Panama Z. m. turturilla (Wetmore, 1956)

Vakarų Indijos porūšis gyvena visuose Didžiuosiuose Antiluose. Jis taip pat gyvena Floridos kyšuliuose. Rytinis porūšis gyvena daugiausia Šiaurės Amerikos rytuose, taip pat Bermuduose ir Bahamų salose. Vakarų porūšis gyvena Šiaurės Amerikos vakaruose ir dalyje Meksikos. Panamos porūšis gyvena Centrinėje Amerikoje. Klariono salos porūšis gyvena netoli Meksikos Ramiojo vandenyno pakrantės.

Gedintis balandis kartais vadinamas amerikietiškuoju gedinčiuoju balandžiu, nes jį galima supainioti su tolimu giminaičiu afrikiniu gedinčiuoju balandžiu (Streptopelia decipiens). Anksčiau jis taip pat buvo vadinamas Karolinos balandžiu arba Karolinos balandžiu. Mokslinį rūšies pavadinimą 1838 m. suteikė prancūzų zoologas Šarlis L. Bonapartas, pagerbdamas savo žmoną princesę Zénaide. Pavadinimo dalis "gedulingas" kilo iš jo skambučio.

Artimiausias giminaitis

Manoma, kad liūdintys balandžiai yra artimiausi išnykusio keleivinio balandžio (Ectopistes migratorius) giminaičiai.

Kaip simbolis ir mene

Rytų gedulo balandis (Z. m. carolinensis) yra oficialus Viskonsino taikos simbolis. Šis paukštis taip pat yra Mičigano valstijos taikos paukštis.

Audubono "Amerikos paukščių" 286-oje plokštelėje gedulingoji balandėlė pavaizduota kaip Karolinos balandėlė.

Gedintys balandžiai dažnai minimi amerikiečių literatūroje. Jų esama kai kurių amerikiečių ir kanadiečių poezijoje, pavyzdžiui, Roberto Bly, Jaredo Carterio, Lorine Niedecker ir Charleso Wrighto kūriniuose.