Gedulingasis balandis (Zenaida macroura) - balandinių (Columbidae) šeimos paukštis. Turi penkis porūšius. Pagal kai kuriuos vertinimus gedulingųjų balandžių pasaulinė populiacija siekia apie 475 mln., o pagrindinė jų arealas yra Šiaurės Amerikoje, įskaitant Kanadą, JAV, Meksiką ir Karibų salas. Šios rūšys dažnai randamos tiek natūraliose, tiek žmogaus sukurtose buveinėse – atviruose laukų kraštuose, ūkininkaujamuose plotuose, priemiesčiuose ir parkuose.
Aprašymas
Gedulo balandžiai yra vidutinio dydžio – kūno ilgis paprastai 25–33 cm, sparnų pločio apie 40–45 cm, kūno masė 110–170 g. Plunksnos spalva – šviesiai pilka su rudos spalvos atspalviais, krūtinė švelniai rausva. Kakle dažnai matomas tamsesnis pusiau apykaklės raštas, o sparnų viršus – su tamsesnėmis juostelėmis. Patinai ir patelės iš pirmo žvilgsnio atrodo panašiai, nors patinai gali būti šiek tiek didesni ir ryškesni, o porūšiuose pasitaiko mažesnių skirtumų.
Gyvenimo būdas ir elgsena
Gedulingieji balandžiai dažniausiai yra monogamiški ir dažnai vienoje poroje išlieka visą sezoną ar ilgiau. Abu tėvai inkubuoja kiaušinius ir rūpinasi jaunikliais: lizdas paprastai turi du balti plokščiakiaušius, o inkubacijos trukmė yra apie 13–15 dienų. Suaugę paukščiai dažnai maitina jauniklius ypatingu maistu – vadinamuoju javų pienu. Jaunikliai palieka lizdą (išmoksta skristi) maždaug praėjus 11–15 dienų nuo išsiritimo, tačiau tėvai dar kelias dienas juos pamaitina.
Mityba
Suaugę gedulo balandžiai pagrinde minta sėklomis – smulkių žolių, javų, piktžolių sėklomis. Jie dažniausiai ieško maisto ant žemės, vieniši arba nedidelėmis grupelėmis. Retkarčiais gali suėsti smulkius vabzdžius ar kitus organinius likučius, bet jų dieta pirmiausia grūdų ir sėklų pagrindu.
Skraidymas, balsas ir pavadinimas
Gedulingasis balandis yra stiprus skraidūnas – skrydžio greitis gali siekti iki 88 km/h trumpais spurtai. Jis pasižymi žemu, ilgu, liūdnu gurguliuojančiu balsu, kurio gedulingo skambesio dėka ir kilo lietuviškas rūšies pavadinimas. Balsas dažnai girdimas ramiuose atviruose kraštovaizdžiuose ir priemiesčiuose.
Dauginimasis
Per veisimosi sezoną pora gali išauginti keletą jauniklių vadais (kartais net kelis per metus, priklausomai nuo klimato ir maisto prieinamumo). Lizdas statomas medžių šakose, krūmuose arba ant tvorų, jis dažnai būna kuklus, iš šakelių ir žolių. Tėvai aktyviai saugo vietą ir pamaitina jauniklius iki tol, kol šie įgauna savarankiškumą.
Santykiai su žmonėmis, medžioklė ir apsauga
Gedintis balandis medžiojamas tiek sporto, tiek maisto tikslais. Jungtinėse Valstijose pagal įvairius vertinimus kasmet nušaunama didelis skaičius paukščių – kartais skaičiuojama dešimtmečiais ir leidiniuose minimi skaičiai iki 70 milijonų (pagal tam tikrus vertinimus), nors tikslūs kasmetiniai rodikliai svyruoja priklausomai nuo metinių ataskaitų ir reguliavimo. Nepaisant intensyvios medžioklės, rūšis šiuo metu klasifikuojama kaip mažos išnykimo rizikos (IUCN) statusu, nes turi didelę ir plačiai paplitusią populiaciją.
Grėsmės ir sveikata
Pagrindinės grėsmės – vietos veiksniai: buveinių praradimas, automobiliai, katės ir kiti plėšrūnai bei ligos (pvz., trichomoniazė). Kartais pastebimos ir paukščių populiacijų svyravimo priežastys dėl oro sąlygų ar maisto trūkumo. Tačiau rūšis prisitaikė prie žmogaus aplinkos ir gerai naudojasi žemės ūkio kraštovaizdžiais bei priemiesčių zonomis.
Papildoma informacija
Gyvenimo trukmė laukinėje gamtoje paprastai trumpesnė (keli metai), tačiau įrodymai rodo, kad nelaisvėje kai kurie individai gali gyventi žymiai ilgiau. Gedulingasis balandis – lengvai pastebimas paukštis dėl savo skrydžio, balsų ir įprastos buveinės, todėl dažnai sutinkamas net arti žmonių gyvenamųjų teritorijų.
