Nenormalioji psichologija

Istorija

Antgamtinės tradicijos

Antgamtinis tikėjimas - tai tikėjimas jėga, kuri yra už mokslinio supratimo ribų. Yra daug kultūrų, kurios tiki antgamtiniais reiškiniais. Šios kultūros apima religines kultūras, taip pat senovės kinų, senovės egiptiečių, hebrajų ir senovės graikų kultūras. Šiose kultūrose yra raštų, kuriuose teigiama, kad nenormalus elgesys antgamtinių įvykių pavidalu sukuria demonus arba dievus, kurie užvaldo žmogų ir veikia per tuos žmones. Tai buvo vadinama apsėdimu. Romos Katalikų Bažnyčioje buvo atliekami egzorcizmai, kad šie demonai paliktų apsėstųjų kūnus. Egzorcizmo metu buvo meldžiamasi, skleidžiami garsai ir eliksyrai. Žmonėms, kurių elgesys buvo neįprastas, dažnai buvo sakoma, kad jie yra apsėsti.

Kai kuriose kultūrose dažnai buvo taikoma trepanacija. Tai buvo daroma tada, kai kieno nors galvoje buvo padaroma skylė, kad būtų išlaisvinta "blogoji dvasia".

Prieglobsčio namai

"Bepročių prieglaudos" buvo pastatai, kuriuose buvo laikomi nenormalaus elgesio pacientai. Europoje jie išpopuliarėjo 1774 m. priėmus Beprotnamių įstatymą, nors jų būta ir iki šio įstatymo priėmimo. Prieglaudos buvo skirtos prižiūrėti žmones, kurie negalėjo pasirūpinti savimi. Tačiau jie garsėjo tuo, kad buvo žiaurūs ir žiauriai elgėsi su pacientais. Pastatai dažnai būdavo purvini ir nelabai prižiūrimi.

XVII a. pabaigoje Viljamas Tukas (William Tuke) įrengė religinę rekolekcijų vietą pacientams. Taip buvo nusigręžta nuo psichiatrinių prieglaudų siaubo. Be to, XVII a. pabaigoje Philippe'as Pinelis ėmė skatinti geresnį psichiškai nesveikų žmonių gydymą.

Šiandien XVIII a. bepročių prieglauda neegzistuoja. Dauguma prieglaudų buvo uždarytos XX a. pabaigoje, nes buvo išrasti antipsichoziniaivaistai. Šiandien veikia psichiatrijos ligoninės, skirtos psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Tarp jų yra ir Brodmuro ligoninė, kurioje laikomi pavojingiausi Didžiosios Britanijos psichikos ligomis sergantys nusikaltėliai.

Prieglaudos Amerikoje

XIX a. Dorotėja Dix kovojo prieš blogą elgesį su pacientais psichiatrijos prieglaudose. Ji įkūrė "psichinės higienos" grupę, siekdama paskatinti politikus pakeisti elgesį su psichikos ligoniais Jungtinėse Valstijose. Žmonėms sužinojus apie blogą elgesį psichiatrijos prieglaudose, buvo pradėta rinkti lėšas, kad būtų pagerintas elgesys su pacientais ir prieglaudomis. Manoma, kad Diksas padėjo įkurti 32 psichiatrijos ligonines. Iki 1940 m. psichiatrijos prieglaudose gyveno daugiau kaip 400 000 pacientų.

Dauguma gydymo metodų vis dar buvo žiaurūs pacientams ir neveiksmingi. Prieglaudos greitai tapo perpildytos. 1946 m. Mary Jane Ward parašė knygą "Gyvatės duobė", kurioje atkreipė dėmesį į nežmonišką elgesį su psichikos ligoniais.

Tais pačiais metais buvo įkurtas Nacionalinis psichikos sveikatos institutas. Ši organizacija rengė mokymus ir teikė paramą psichikos ligoniams ir juos prižiūrintiems darbuotojams. Priimtas Hill-Burtono įstatymas, pagal kurį psichiatrijos ligoninėms buvo skiriama pinigų.

Vėliau buvo priimtas 1963 m. Bendruomenės sveikatos paslaugų įstatymas. Pagal šį įstatymą buvo sukurti ambulatoriniai pastatai, kad pacientai galėtų gyventi namuose, o ne ligoninėse. Pagal šį įstatymą taip pat buvo statomi reabilitacijos ir bendruomenės priežiūros centrai.

Deinstitucionalizavimas

XX a. pabaigoje psichiatrijos prieglaudos buvo mažiau priimtinos. Buvo manoma, kad žiaurus elgesys su pacientais, perpildymas ir gyvenimo būdai yra nereikalingi. Prieglaudoms buvo skiriama mažiau lėšų. Todėl daug jų buvo uždaryta visame pasaulyje. Psichiatrinių ligoninių uždarymas imtas vadinti deinstitucionalizacija. Perkėlimas iš prieglaudos į bendruomenę turėjo padėti pacientams tobulėti ir sveikti. Kadangi trūko gerų paramos programų, pacientai jautėsi apleisti ir sunkiai pritapo prie normalaus gyvenimo. Dėl to daugelis jų tapo benamiais.

Nenormalaus elgesio paaiškinimas

Anksčiau buvo trys būdai, kaip paaiškinti nenormalų elgesį. Tai buvo antgamtiniai, biologiniai ir psichologiniai paaiškinimai. Vakarų medicina nebenaudoja antgamtinių paaiškinimų. Vietoj jų naudojami biologiniai ir psichologiniai paaiškinimai. Biologiniais paaiškinimais nenormaliam elgesiui paaiškinti pasitelkiama genetika ir neurobiologija. Biologinis paaiškinimas grindžiamas tuo, kaip veikia smegenys ir kaip genai keičia jų veikimą. Psichologiniais paaiškinimais aiškinant nenormalų elgesį remiamasi tuo, kaip veikia protas.

Antgamtiniai paaiškinimai

Ankstyvosios kultūros tikėjo, kad neįprastą elgesį lemia demonai, dvasios ir astrologija. Trepanacija buvo atliekama tada, kai žmogaus galvoje buvo išgręžiama skylė. Taip buvo siekiama išleisti dvasias arba demonus iš žmogaus galvos.

Egzorcizmą daugiausia praktikavo Katalikų bažnyčia. Buvo tikima, kad egzorcizmas atbaido dvasias nuo žmogaus, kurį jos apsėdo.

Viduramžiais tokia praktika buvo įprasta. Tuomet buvo manoma, kad nenormalus elgesys yra religinė, o ne psichologinė problema. Kai kurie nenormalaus elgesio atvejai buvo laikomi raganavimu. Raganavimu apkaltinti žmonės beveik visada buvo baudžiami už tokius veiksmus. Daugeliu atvejų bausmė būdavo nužudymas.

Biologiniai paaiškinimai

Biologinis požiūris į nenormalaus elgesio aiškinimą numato, kad elgesį galima paaiškinti fiziniais veiksniais. Hipokratas buvo V a. gyvenęs žmogus, kurį daugelis laiko šiuolaikinės medicinos tėvu. Jis nesutiko, kad psichologinių sutrikimų priežastys būtų piktosios dvasios ar astronomija. Hipokratas tikėjo, kad yra natūralios sutrikimų priežastys ir galima rasti tinkamą gydymą. Jis daugiausia dėmesio skyrė smegenų "keturiems humorams". Jis manė, kad norint sveikos psichinės būsenos, keturios humoro rūšys turi būti subalansuotos, o kai viena iš jų yra stipresnė, atsiranda įvairių sutrikimų. Norėdamas subalansuoti humusus, Hipokratas liepdavo pacientams keisti gyvenimo būdą.^p. 11 Dabar, kalbant apie biologinius psichikos sutrikimų paaiškinimus, kyla naujų idėjų. Tačiau Hipokrato dėmesys psichikos procesams ir klinikinė praktika buvo revoliucinė koncepcija.

Kitas graikų gydytojas Galenas taip pat laikėsi mokslinio požiūrio į psichologinių sutrikimų priežastis. Jis skirstė juos į fizinius ir psichinius. Tarp Galeno įvardytų priežasčių buvo galvos traumos, piktnaudžiavimas alkoholiu ir gyvenimo patirtis. XVIII a. Galeno koncepcijos turėjo įtakos medicinos pramonei. Galenas daugiausia dėmesio skyrė biologinėms psichikos sutrikimų priežastims. ^p. 13

Psichologiniai paaiškinimai

Psichologiniai nenormalaus elgesio paaiškinimai kartais grindžiami elgesio požiūriu, kai teigiamas elgesys yra stiprinamas, o neigiamas - ne. Šis požiūris labiau orientuotas į faktinio asmens elgesio keitimą, o ne į tikrąją jo priežastį.

Zigmundas Froidas buvo vienas populiariausių XX a. psichologijos teoretikų. Metodas, kurį jis taikė pacientams tirti ir gydyti, buvo vadinamas psichoanalize. Hipnozės metodus taikė ne tik Froidas, bet ir Francas Mesmeris bei Nansi mokyklos gydytojai. Tačiau Froidas stengėsi, kad jo pacientai išpažintų savo giliausias, tikriausias emocijas, o tai buvo vadinama katarsiu. Jis liepdavo savo pacientams laisvai kalbėti apie save, laisvomis asociacijomis. Be to, jis atlikdavo sapnų analizę, kurios metu pacientai užrašydavo ir aptardavo savo sapnus. Freudo darbai paskatino kitus didžiuosius psichoanalizės teoretikus, tokius kaip Carlas Jungas, Alfredas Adleris ir Harry Stackas Sullivanas. Vilhelmas Vundtas ir Viljamas Džeimsas (Wilhelm Wundt, William James) buvo pripažinti pirmųjų eksperimentinės psichologijos laboratorijų atidarymo iniciatoriais. Tai lėmė daugybę tyrimų ir psichologinių metodų, tokių kaip klasikinis sąlygojimas, kuriam vadovavo Ivanas Pavlovas ir Johnas B. Skinneris, o Edwardas Thorndike'as ir B. F. Skinneris buvo operantinio sąlygojimo tyrimų lyderiai. ^p. 18

Klasifikacija

DSM

Šiaurės Amerikos psichiatrų ir psichologų naudojamas psichologinių sutrikimų diagnozavimo ir gydymo žinynas vadinamas Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovu (DSM). Jį rengia Amerikos psichiatrų asociacija (APA). Naujausia versija buvo išleista 2013 m. gegužės mėn. ir vadinama DSM-5. DSM remiasi gydytojai, ligonių kasos, vaistų bendrovės ir teisinė sistema, nes jis padeda suprasti ir nustatyti psichikos sutrikimus. DSM psichikos sutrikimai suskirstyti į grupes ir pateikti aprašomieji požymiai ir simptomai, apibūdinantys kiekvieną sutrikimą. Be to, pateikiami statistiniai duomenys apie kiekvieną sutrikimą, pradedant jo dažnumu bendroje populiacijoje ir baigiant veiksmingiausia gydymo forma.

Prieš diagnozuodamas asmeniui konkretų psichikos sutrikimą, specialistas pirmiausia turi nustatyti, ar tas asmuo iš tiesų turi psichikos sutrikimą. DSM psichikos sutrikimas apibrėžiamas kaip būklė, kuri:

• Pirmiausia yra psichologinis ir keičia elgesį, asmenybę ar motyvaciją,
• Kai jis yra visiškai išsivystęs, sukelia stresą, sutrikdo socialinį funkcionavimą ar elgesį, kurį norėtųsi nutraukti savo noru, nes jis kelia grėsmę fizinei sveikatai, ir
• Skiriasi nuo kitų būklių ir yra gydoma.

Naudojant DSM, visa psichiatrinė diagnozė suskirstyta į penkias dimensijas, vadinamąsias "ašis", kurios susijusios su skirtingomis negalios ar sutrikimo charakteristikomis:

• I ašis apima visas psichikos sutrikimų kategorijas, išskyrus protinį atsilikimą ir asmenybės sutrikimus. Šios ašies sutrikimas yra panašus į ligą ar susirgimą bendrojoje medicinoje ir apima depresiją, nerimo sutrikimą, autizmo spektro sutrikimą, bipolinį sutrikimą ir anoreksiją.
• II ašis apima protinį atsilikimą ir asmenybės sutrikimus, tokius kaip paranoidinis asmenybės sutrikimas, antisocialinis asmenybės sutrikimas ir obsesinis-kompulsinis asmenybės sutrikimas. Šiai ašiai priskiriama daugybė sutrikimų, kurie visi susiję su tuo, kaip žmogus mąsto ir elgiasi su pasauliu.
• III ašis apima bendrąsias ligas, nesunkias ligas ir bet kokius fizinius asmens sutrikimus. Naudojant pirmąsias tris ašis, galima įžvelgti ryšius ir specialistams lengviau rasti psichikos sutrikimo priežastį bei veiksmingai gydyti asmenį.
• IV ašis apima bet kokius aplinkos ar socialinius veiksnius, kurie gali turėti įtakos nustatant diagnozę. Prasti socialiniai santykiai, artimo žmogaus mirtis arba atleidimas iš darbo - tai stresą keliantys veiksniai, kurie gali padėti išsivystyti psichikos sutrikimui.
• V ašį specialistai naudoja jaunesniems nei 18 metų asmenims. Vaikai vertinami pagal tai, kaip jie šiuo metu tvarkosi su savo situacija. Visuotinio funkcionavimo vertinimo skalėje buvo naudojama skalė nuo 0 iki 100, tačiau DSM-5 ji pakeista apklausa ir žymimuoju langeliu, kuris yra mažiau subjektyvus.

Atskiros DSM kryptys dažnai siejamos tarpusavyje vystantis psichikos sutrikimams.

ICD-10

Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK) sukūrė Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir ji yra universali psichikos sutrikimų diagnostikos sistema. TLK yra patvirtinta 193 PSO šalių narių sveikatos priežiūros pareigūnų, ją galima nemokamai rasti internete. Jos tikslas - padėti šalims sumažinti su psichikos sutrikimais susijusias problemas. DSM naudojama kodavimo sistema sukurta taip, kad būtų suderinama su TLK naudojama sistema, tačiau kai kurie kodai gali nesutapti, nes abu leidiniai peržiūrimi skirtingu laiku. TLK-10 buvo paskelbta 1994 m.; paskutinį kartą ji atnaujinta 2010 m. TLK-10 5 skyrius apima daugiau kaip 300 psichikos ir elgesio sutrikimų, kurie suskirstyti į šias kategorijas:

• F00-F09 Organiniai psichikos sutrikimai
• F10-F19 Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl narkotikų vartojimo
• F20-F29 Šizofrenija ir kliedesiniai sutrikimai
• F30-39 Nuotaikos sutrikimai
• F40-49 Neuroziniai, su stresu susiję sutrikimai
• F50-59 Elgesio sutrikimai, susiję su kūno sutrikimais ir fiziniais veiksniais
• F60-F69 Suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimai
• F70-F79 Protinis atsilikimas
• F80-F89 Psichologinės raidos sutrikimai
• F90-F98 Vaikystėje atsirandantys elgesio ir emocijų sutrikimai
• F99 Nepatikslinti psichikos sutrikimai

Visą internetinę ICD-10 versiją galite rasti čia

Gydymas

Psichoanalizė

Psichoanalizė yra psichoanalitine teorija pagrįsta terapijos forma. Ši teorija teigia, kad žmogaus elgesį valdo nesąmoningos jėgos, pavyzdžiui, instinktai, ir kad laisvos valios nėra. Daugelį psichoanalitinės teorijos idėjų galima atsekti iki garsaus psichologo Zigmundo Froido. S. Freudas manė, kad psichikos sutrikimus lemia iš vaikystės išstumti prisiminimai ir emocijos; psichoanalizė skirta ieškoti šių paslėptų prisiminimų ir emocijų ir atkreipti į juos paciento dėmesį. Naudojant tokias technikas kaip hipnozė, įsiskverbiama į pasąmonę ir tikimasi rasti sutrikimo šaltinį. Froidas taip pat tikėjo, kad sapnai turi paslėptą prasmę, ir dažnai prašydavo pacientų užrašyti savo sapnus analizei. Kadangi trūksta mokslinių įrodymų, patvirtinančių daugumą Freudo idėjų, klinikiniai psichologai psichoanalizę taiko retai ir ją pakeitė veiksmingesnės terapijos formos.

Elgesio terapija

Elgesio terapija grindžiama biheviorizmo teorija, kuri teigia, kad visas žmogaus elgesys yra stimulo ir pastiprinimo rezultatas. Žymiausi bihevioristai yra Džeimsas Vatsonas, B. F. Skineris ir Džozefas Volfas. Šios terapijos tikslas - padidinti teigiamą arba socialiai pastiprinantį elgesį. Elgesio terapiją galima suskirstyti į tris sritis:

1. Taikomoji elgesio analizė (ABA) yra operantinio sąlygojimo forma, kai elgesiui modifikuoti naudojamas teigiamas pastiprinimas.
2. Kognityvinės elgesio terapijos (KET) metu daugiausia dėmesio skiriama pacientų elgesio neigiamų minčių ir jausmų sąlygojimui, siekiant pakeisti jų elgesį.
3. Socialinio mokymosi teorija taikoma gydant ir suprantant nerimo sutrikimus. Ji neapsiriboja tradicine klasikinio sąlygojimo prielaida, kad baimė ir nerimas turi būti išmokstami tiesiogiai; socialinio mokymosi teorija teigia, kad vaikas gali įgyti gyvatės baimę, pavyzdžiui, stebėdamas šeimos narį, kuris baiminasi gyvatės.

Humanistinė terapija

Humanistinė terapija - tai Carlo Rogerso metodas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į klientą kaip į žmogų, o ne į jo problemą. Terapeutas gali reguliuoti sesijos aplinką ir nuotaiką taip, kad imituotų įprastą pokalbį. Tai dažnai padeda pacientui suvokti turimas problemas ir pasidalyti jomis su terapeutu sėkmingiau nei per tradicinį konsultavimo seansą. Humanistinė terapija sukuria veiksmingą priemonę, padedančią pasiekti problemos šaltinį ir tinkamai ją gydyti.

Rogeris pats vartojo terminą "į klientą orientuota terapija", kurio esmė - terapeutas padeda klientui tapti tikru psichologiniu suaugusiuoju.