Browning Automatic Rifle (BAR) buvo amerikietiškų automatinių šautuvų ir lengvųjų kulkosvaidžių grupė, kurią naudojo Jungtinės Valstijos ir kelios kitos šalys. Labiausiai žinomas ir plačiausiai naudotas BAR modelis yra M1918, kurį 1917 m. suprojektavo Johnas Browningas. Jis buvo sukurtas kaip patikimesnė ir kompaktiškesnė automatinė ugnies priemonė, skirta pakeisti prancūziškus šautuvus Chauchat ir M1909 Benet-Mercie kulkosvaidžius bei suteikti pėstininkams mobilų ugnies palaikymą.

Istorija

BAR debiutavo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje; serijinei gamybai jį pradėjo keli gamintojai (pvz., Winchester). Nors į frontą 1918 m. pateko ribotas kiekis, ginklas netrukus tapo JAV kariuomenės standartiniu automatiniu šautuvu. Tolesnės modifikacijos ir modernizacijos (ypač M1918A2) vyko tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. BAR taip pat aktyviai naudotas Korėjos kare ir kai kuriose vėlesnėse konfliktų fazėse; ilgainiui jis dalį savo vaidmens perdavė modernesniems, diržinėms arba šiuolaikiškiems squad automatic weapon tipo ginklams.

Konstrukcija ir pagrindinės savybės

  • Šaudmenys: dažniausiai šaudė .30‑06 Springfield (7,62×63 mm) patronomis.
  • Dėtuvių talpa: įprastai 20 šovinių dėtuvių sistema (detachable box magazine).
  • Rankena ir įtaisymai: ginklas buvo skirtas būti nešiojamas ir šaudomas iš peties, turėjo montuojamą bipodą, o taip pat galėjo būti statomas ant trikojų ilgesniam ar pastovesniam šaudymui.
  • Ciklinis ugnies greitis: praktikoje siekė maždaug 500–650 šūvių per minutę (skirtingi variantai ir modifikacijos turėjo skirtingus režimus).
  • Svoris ir mobilumas: M1918 bazinis modelis buvo santykinai sunkesnis už įprastinius šautuvus (apie 7–8 kg be papildomos įrangos), tačiau pakankamai nešiojamas, kad būtų naudojamas kaip „mobilus kulkosvaidis“.
  • Variantai: M1918A2 ir kiti pakeitimai pridėjo spartos reguliavimo mechanizmą, bipodą kaip standartą, stipresnę kolbą ir kitus patobulinimus, kurie pagerino automatinės ugnies valdymą ir taktines galimybes.

Taktilinis naudojimas ir taktinė reikšmė

BAR buvo konstruota taip, kad ją galėtų nešti ir naudoti į priekį judantys kariai. Koncepcija remėsi „walking fire“ (vaikščiojanti ugnis) idėja: karys galėtų užsidėti ginklą ant peties ir šaudyti iš judesio arba iš šono, taip teikdamas mažiau sustabarėjusią ugnies paramą nei sunkieji, stacionarūs kulkosvaidžiai. Manoma, kad tokia taktika buvo reikalinga kovojant tranšėjose ir greitai besikeičiančiose puolimo fazėse.

Tačiau lauko sąlygomis BAR dažniausiai naudotas ne tik „vaikščiojančiai ugniai“ — dažnai jis atliko klasikinio lengvasis kulkosvaidžio vaidmenį, kai vienas šaulys išnaudojo bipodą arba trikojį, kad suteiktų pastovų ugnies palaikymą. Iš jo buvo šaudoma ir iš dviašmenio, ir iš peties, priklausomai nuo užduoties ir kovos sąlygų.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: santykinis mobilumas, patikimumas, paprastesnė priežiūra ir galimybė vienam šauliui suteikti didesnę ugnies galią nei vien rankinis šautuvas.
  • Trūkumai: ribota dėtuvių talpa (20 šovinių) ir šaudmens išeikvojimo greitis ribojo ilgalaikį tęstinį ugnies palaikymą be dažnų dėtuvų keitimų; sunkesnės kulkosvaidžių sistemos galėjo suteikti didesnį nuolatinės ugnies našumą.

Poveikis ir paveldas

BAR paliko ryškų pėdsaką modernių pėstininkų automatinių ginklų vystymesi: jis įrodė, kad kompaktiškas automatinis šautuvas gali suteikti reikšmingą taktinį pranašumą vienam kareiviui. Daugelis vėlesnių sprendimų ir squad automatic weapon koncepcijų iš esmės vystėsi bandant suvesti BAR privalumus (mobilumą ir automatinę ugnį) su geresne galingumo ištverme (didesnėmis talpomis ir diržinėmis apykaitomis).

Apibendrinant — BAR (M1918) buvo universali ir ilgai tarnavusi konstrukcija, svarbi XX a. mechanizuotos pėstininkų kovos istorijai: nors vėliau jį pakeitė modernesni kulkosvaidžiai, BAR savo laiku suteikė svarbią mobilios automatinės ugnies galimybę.