1260-ieji - tai dešimtmetis. Jis prasidėjo 1260 m. sausio 1 d. ir baigėsi 1269 m. gruodžio 31 d. Šio dešimtmečio įvykiai turėjo ilgalaikį poveikį politikai, karui, religijai ir kultūrai tiek Europos, tiek Azijos regionuose.
Azija: mongolai ir Artimieji Rytai
Kublajus Chanas 1260 m. paskelbė save vyriausiuoju mongolų vadovu ir garsino savo poziciją mongolų imperijoje. Jis perkelė administracinius centrus ir stiprino savo valdžią, vėliau įtvirtindamas bazes Pekine. Kublajus kariavo su pietų Kinijos Songų dinastija, siekdamas užbaigti Mongolų ekspansiją į visą Kiniją.
Tačiau mongolų kontrolė nebuvo visur nenugalima. 1260 m. Mongolai patyrė reikšmingą pralaimėjimą Palestinoje, kai jų žygį sustabdė Egipto mamelukai; šio konflikto kontekste išsiskyrė vadovaujančios figūros, tokios kaip Qutuzas ir Baibaras, o vėliau Baibaras tapo sultonu. Tuo pačiu metu mongolų ekspansija patyrė smūgių Kaukaze, o tai apribojo jų tolesnį veržimąsi į Vakarus. Dėl šių permainų Artimuosiuose Rytuose sustiprėjo mamelukų įtaka; jie perėmė kai kurių kryžiuočių valstybių kontrolę ir sugebėjo pristabdyti mongolų antpuolius.
Viduržemio jūros baseinas ir Bizantija
Po Vakarų kryžiuočių pralaimėjimų ir vidaus permainų regione Nikėjos imperija 1261 m. sugebėjo atgauti Konstantinopolio kontrolę ir panaikinti Lotynų imperijos režimą — taip ji vėl suvokta kaip atkuriama Bizantijosimperija. Šis įvykis pakeitė politinę pusiausvyrą regione ir atvėrė naują laikotarpį Bizantijos atgimimui.
Europa: karai, valdovai ir institucijos
Europoje vyko daug politinių konfliktų, kuriuos dažnai sukėlė nekonkretūs žemės nuosavybės teisinių santykių ginčai. Dėl šių priežasčių dešimtmetį lydėjo karinės konfrontacijos įvairiuose regionuose.
Anglijoje kilo Antrasis baronų karas (1264–1267). Tai buvo pilietinis karas tarp dalies aristokratijos, nepatenkintos karaliaus Henriko III politika ir pastangomis stiprinti absoliučią monarchiją. 1265 m. Simonas de Montfortas sušaukė parlamentinį susirinkimą, kuriame dalyvavo ir vietovių atstovai — tai vertinama kaip ankstyva platesnio atstovavimo forma Anglijos politiniame gyvenime.
Bohemijos karalius Otakaras II išsiplėtė ir tapo vienu iš galingiausių Centrinės Europos valdovų — jis įgijo žemių tiek per karinius žygius, tiek pasinaudodamas regiono dinastinėmis permainomis. Tuo pat metu Islandija ir Grenlandija oficialiai pripažino Norvegijos viešpatavimą, tačiau norvegų bandymai plėstis toliau sukėlė konfliktus su Škotija; škotai sugebėjo atsilaikyti ir pasiekti taiką.
Ispanijoje tęsėsi Rekonkista, per kurią iš maurų buvo atsiimta keli svarbūs miestai ir teritorijos. Šis procesas vyko palaipsniui ir turėjo reikšmingą poveikį Ispanijos politinei ir kultūrinei raidai.
Taip pat šiuo laikotarpiu buvo patobulintas popiežiaus rinkimo procedūrų tvarkymas — tai stiprino Bažnyčios institucinį stabilumą. Be to, pirmą kartą regioniniuose susirinkimuose aktyviau dalyvavo atstovai iš įvairių sluoksnių: istorikai pažymi, kad 1260-ųjų dešimtmetis atnešė esminių poslinkių parlamento sampratoje; Anglijoje ir Airijoje susirinkę parlamentai tapo svarbia institucine naujove.
Kultūra, mokslas ir religija
1260-ųjų dešimtmetis buvo reikšmingas mokslo ir menų srityje. Rodžeras Bekonas paskelbė svarbų mokslinį veikalą "Opus Majus", kuriame aptarė eksperimentinės metodikos svarbą, optiką, gramatiką ir logiką. Tai veikalas, turėjęs įtakos vėlesnei mokslinei tradicijai. Tomas Akvinietis parašė ir išleido Summa contra Gentiles, skirtą krikščioniškos doktrinos pagrindimui ir dialogui su kitomis religijomis bei filosofinėmis idėjomis.
Europoje katedrų statyba ir skulptūra pasiekė aukštą lygį: to meto architektūros ir dailės darbai, tokie kaip Šartro katedra, taip pat Nicolos Pisano sukurti sakyklos elementai Sienos Duomo ir Pizos baptisterijoje, tapo viduramžių meninės meistrystės pavyzdžiais. Šios kūrinijos ne tik puošė bažnyčias, bet ir formavo viešąją erdvę bei dvasinį gyvenimą bendruomenėse.
Religijos srityje Pietryčių Azijoje Tailando Sukhothajaus karalystė priėmė budizmą kaip oficialią religiją, kas stiprino kultūrinį ir administracinį vieningumą karalystėje. Tuo pačiu metu Europoje ryškėjo socialinės ir religinės įtampos: antisemitizmas paaštrėjo, kai kelios institucijos išleido įstatymus, pagal kuriuos žydai turėjo nešioti geltonus ženklus, kad visuomenė galėtų juos atpažinti. Dešimtmečio metu Anglijoje įvyko kruvinų susidorojimų su žydų bendruomenėmis, o Katalikų Bažnyčia kritikavo Talmudą ir ėmė jį cenzūruoti, kas dar labiau paaštrino religinę įtampą.
Santrauka
1260-ieji – permainingas dešimtmetis: dideli imperijų iššūkiai, stiprėjančios regioninės valdžios, reformos politinėse institucijose ir reikšmingi pasiekimai moksle bei mene. Šio laikotarpio įvykiai suformavo valstybines sąrangas, kultūrinę dinamiką ir religinę praktiką, turėdami ilgalaikių pasekmių vėlesnei Europos ir Azijos raidai.