Broliai Karamazovai — Dostojevskio romanas: siužetas, temos ir reikšmė

I knyga: Šeimos istorija

Jaunystėje Fiodoras Pavlovičius Karamazovas buvo vulgarus ir ekscentriškas vyras, kuriam pernelyg patiko pinigai ir moterys. Iš pirmosios žmonos Adelaidos jis susilaukė sūnaus Dmitrijaus Karamazovo. Iš antrosios žmonos Sofijos jis susilaukė Ivano ir Aliošos Karamazovų. Karamazovas nesirūpina savo sūnumis, visus juos auklėja draugai ir giminaičiai. Dmitrijus, kuris yra kareivis, grįžta, kai jam sukanka dvidešimt aštuoneri, kad atsiimtų motinos jam paliktą palikimą. Karamazovas nori palikimo sau, todėl jie pykstasi ir barasi tarpusavyje. Šaltas, protingas Ivanas kviečiamas nutraukti jų kovą, o į pagalbą ateina švelnus, geras Alioša, kuris taip pat gyvena miestelyje. Alioša mokosi vienuolyne pas vyresnįjį Zosimą. Dmitrijus ir Fiodoras sutaria, kad galbūt vyresnysis Zosima gali padėti sustabdyti jų kovą, ir Alioša, nors ir jausdamas nerimą dėl susitikimo, sako, kad jį surengs.

II knyga: Nelaimingas susirinkimas

Susitikime Fiodoras Karamazovas yra vulgarus, sarkastiškas ir pašaipus, savo kalbomis ir pasakojimais stengiasi visus supykdyti ir sukelti nepatogumų. Alioša labai nuliūsta ir sutrinka. Tačiau vyresnysis Zosima yra ramus, mandagus ir net malonus jam net tada, kai Karamazovas iš jo tyčiojasi (šaiposi), liepia jam būti sąžiningam su savimi.

Dmitrijus atvyksta pavėlavęs, ir netrukus susitikimas virsta didele tėvo ir sūnaus kova. Jie pykstasi ne tik dėl pinigų: abu yra įsimylėję mieste gyvenančią gražuolę Grušenką. Jiems besiginčijant vyresnysis Zosima staiga nusilenkia Dmitrijui, sakydamas: "Atleisk man!". Dmitrijus labai sukrėstas, o vėliau Zosima paaiškina Aliošai, kad žino, jog Dmitrijus turės labai daug kančių. Jiems besiginčijant, senis taip pat išeina duoti patarimų daugybei žmonių, tarp jų ir poniai Chochlakovai, kurios suluošinta dukra Lizė vis juokiasi iš nepatogaus Aljošos. Jis taip pat paguodžia moterį, kurios trejų metų sūnus mirė. Tai tikriausiai yra Dostojevskio liūdesio dėl mirusio sūnaus atgarsis.

III knyga: Sensualistai

Prieš ketverius metus Fiodoras Karamazovas tapo ketvirtojo sūnaus Smerdiakovo tėvu. Smerdiakovo motina buvo atsilikusi ir nebylė (negalinti kalbėti) moteris, vadinama "Smirdinčiąja Lizaveta". Lizaveta mirė, kai pagimdė Smerdiakovą, ir jis tapo Karamazovo tarnu. Užaugęs Smerdiakovas tampa keistos ir piktos asmenybės, serga epilepsija. Nors Karamazovas visada elgiasi su juo kaip su tarnu, tačiau jis nėra kvailas. Jis mėgsta kalbėtis su Ivanu apie filosofiją ir netrukus sutinka su daugeliu Ivano idėjų, ypač su mintimi, kad siela negyvena amžinai, todėl nėra nei gėrio, nei blogio.

Dmitrijus paaiškina Aliošai, kad būdamas kareivis pyko, jog gražuolė Katerina jį vis ignoruoja, ir bandė ją suvilioti sakydamas, kad duos jai 4500 rublių, kurių jos tėvui reikėjo skolai grąžinti, jei ji ateis į jo namus. Kai jos tėvas bando nusižudyti dėl skolos, Katerina naktį atvyksta į Dmitrijaus namus, kaip jis jai liepė. Tačiau jį taip nustebina ir pribloškia jos pasiaukojimas, kad jis tiesiog atiduoda jai pinigus, nebandydamas jos suvilioti. Sukrėsta Katerina atsiklaupia, nusilenkia jam "kaip paprasta rusė" ir išbėga. Vėliau, kai giminaitis jai davė daug pinigų, ji pasisiūlo ištekėti už Dmitrijaus, ir jie susižadėjo. Tačiau kai jie atvyko į Karamazovų miestą, Dmitrijus vietoj jos įsimylėjo Grušenką ir net pavogė iš Katerinos 3000 rublių, kad galėtų su Grušenka surengti pašėlusį vakarėlį. Jis prašo Aliošos pasakyti Katerinai, kad nebegali būti su ja susižadėjęs, taip pat prašo Aliošos gauti iš tėvo 3000 rublių, kad galėtų grąžinti Katerinai skolą. Alioša liūdnai sutinka. Jis eina į tėvo namus, kur ginčijasi su Ivanu apie Dievą. Jiems besiginčijant staiga įbėga Dmitrijus ir "...atrodė, kad visas pragaras prasidėjo...". Jis muša tėvą ir grasina kada nors jį nužudyti. Alioša padeda sužalotam tėvui ir nueina pas Kateriną į ponios Chokalovos namus.

Nuėjęs ten, jis sukrėstas pamato ir Grušenką. Grušenka ką tik pažadėjo Katerinai, kad neves Dmitrijaus, o ištekės už meilužio, kurį kadaise seniai turėjo. Katerina tokia laiminga, kad šaukia, jog Grušenka yra "...brangus angelas" ir kad ji "sugrąžino mane į gyvenimą ir padarė mane laimingą". Katerina net bučiuoja Grušenkos rankas ir lūpas ir "...elgėsi taip, tarsi būtų įsimylėjusi Grušenką". Tačiau Grušenka staiga įžeidžia Kateriną, sakydama, kad ji vis dėlto gali likti su Dmitrijumi. "...ką tik pagalvojau: "O kas, jeigu aš vėl jį įsimylėsiu, tą Mitią, nes kartą jau buvau jį įsimylėjusi ir tai truko beveik visą valandą? Gal net dabar nueisiu ir pasakysiu jam, kad ateitų pas mane..." Štai kokia esu nepastovi (permaininga)." Ji taip pat piktai kalba apie Katerinos apsilankymą pas Dmitrijų naktį, verkdama: "...eini pas ponus sutemus, kad pabandytum pardavinėti (parduoti) savo žavesį už pinigus? Aš viską apie tai žinau." Tai taip supykdo Kateriną, kad ją ištinka isterijos priepuolis. Kai Aljoša išeina iš namų, tarnaitė paduoda jam Lizos laišką. Lizė rašo, kad myli jį ir nori už jo ištekėti. Aljoša, skaitydamas laišką, "tyliai ir saldžiai" juokiasi ir, melsdamasis už visus liūdnus žmones, kuriuos myli, ramiai užmiega.

IV knyga: Kankinimas

Zosima, žinodamas, kad netrukus mirs, kalbasi su vienuoliais ir Alioša apie tikėjimą, meilę ir gėrį. Jis taip pat sako, kad žmonės neturėtų teisti ir "...svarbiausia, atminkite - nebūkite išdidūs!" Jis taip pat sako: "Nekelkite neapykantos... Niekada nenustokite aiškinti žmonėms Evangelijos... Nebūkite šykštūs (godūs)... Nekaupkite... Turėkite tikėjimą ir ginkite jo vėliavą. Iškelkite ją, iškelkite aukštai."

Alioša eina į ponios Chochlakovos namus pasimatyti su Katerina. Pakeliui jis pamato, kaip grupė berniukų mėto akmenis į kitą mažą berniuką, kuris išdidžiai ir įnirtingai ginasi. Kai berniukas pabėga, Alioša bando su juo pasikalbėti, bet berniukas trenkia jam akmeniu ir įkanda į pirštą. Aljoša susirūpina ir nuliūsta.

Jis nustemba pamatęs Ivaną su Katerina ir supranta, kad jie labai myli vienas kitą. Jis bando priversti juos būti sąžiningus ir suvokti savo jausmus, bet jie per daug išdidūs, kad tai padarytų. Ivanas paniekinamai mano, kad jo meilė nėra svarbi ir kad Katerinai gyvenime reikia Dmitrijaus, o ne jo. Dėl Dmitrijaus labai įskaudinta Katerina galvoja, kad niekada negalės būti laiminga ir galiausiai visi ją išduos, todėl išdidžiai stengiasi aukotis dėl kitų žmonių. Ivanas išvyksta.

Katerina pasakoja Aliošai, kad Dmitrijus sumušė ir pažemino žmogų, vardu kapitonas Snegrijevas, jo mažamečio sūnaus akivaizdoje, ir prašo jo "labai taktiškai, labai švelniai, kaip tu ir tik tu gali... pabandyti atiduoti jam tuos du šimtus rublių". Alioša sutinka. Jis nuvyksta į kapitono Snegrijevo namus ir sužino, kad jis kenčia dar labiau, nei jie žinojo: buvo labai neturtingas, jo vaikai serga, žmona pamišusi, o piktas Dmitrijaus pažeminimas atėmė ir jo garbę. Jis taip pat supranta, kad jo sūnus Iljuša buvo tas berniukas, kuris piktai įkando jam į pirštą, ir dabar žino, kad Iljuša taip pasielgė todėl, kad buvo Dmitrijaus brolis: o kadangi akmuo pataikė Iljušai į krūtinę, jis labai susirgo. Alioša bando atiduoti 200 rublių kapitonui Snegrijevui. Iš pradžių jis labai apsidžiaugia, bet pasijunta per daug išdidus, kad juos paimtų, ir metęs pinigus žemyn, verkdamas pabėga.

V knyga: Už ir prieš

Alioša pietauja restorane su broliu Ivanu, ir Ivanas jam paaiškina, kodėl jis negali tikėti į Dievą: "Klausyk: jei visi turi kentėti, kad savo kančia nusipirktų amžiną harmoniją, tai, meldžiu, pasakyk man, ką bendro su tuo turi vaikai? Visiškai nesuprantama, kodėl jie turi kentėti ir kodėl savo kančia turi pirkti harmoniją." Jis sako, kad mylėti Dievą būtų tas pats, kas kankiniui mylėti savo kankintoją. Alioša primena Ivanui apie Kristų, o Ivanas garsiajame knygos skyriuje pasako savo sukurtą eilėraštį proza, pavadintą "Didysis inkvizitorius".

"Didysis inkvizitorius" - tai pasakojimas apie tai, kaip XVI a. Jėzus atvyksta į Ispanijos miestelį. Jis pradeda gydyti sergančius žmones, tačiau labai įtakingas kardinolas pasodina jį į kalėjimą. Naktį kardinolas sako Jėzui, kad laisva valia žmonėms yra bloga ir neįmanoma. "Tu juos pervertinai... Žmogus yra silpnas ir niekingas". Jis kalba apie tai, kad Jėzaus atmetimas (pasakymas "ne") trims Šėtono gundymams buvo neteisingas. Jis sako, kad žmonės, turintys laisvą valią, paprastai yra per silpni, kad turėtų stiprų tikėjimą, ir dauguma žmonių bus pasmerkti amžinai. Dėl to, sako jis, Bažnyčia stengiasi suteikti žmonėms saugumą, o ne laisvę. Kalbą jis baigia piktai sakydamas: "...jei kas nors kada nors nusipelnė mūsų ugnies, tai Tu, ir aš rytoj liepsiu Tave sudeginti. Dixi!" Jis laukia, kol jo kalinys ką nors pasakys. Bet staiga tyliai Jėzus prieina prie senio ir "švelniai pabučiuoja jį į jo senas, be kraujo lūpas. Ir tai yra vienintelis Jo atsakymas". Didysis inkvizitorius sukrėstas paleidžia Jėzų ir sako, kad jis niekada neturi grįžti. Jėzus išeina. Kai Alioša klausia: "O kas bus su seneliu?" Ivanas atsako: "Bučinys žėri jo širdyje... Bet senis laikosi savo senos idėjos".

Baigdamas pasakojimą, Ivanas sako: "...viskas leistina, bet ar tada ir tu atsuksi man nugarą?" Tačiau Alioša prieina prie jo ir švelniai pabučiuoja į lūpas. Ivanas susijaudina ir sako, kad Alioša tai paėmė iš jo eilėraščio. Ivanas išeina, o Alioša grįžta pas mirštančią Zosimą.

VI knyga: Rusų vienuolis

Alioša išgirsta paskutinę Zosimos pamoką apie meilę ir atleidimą visiems, sakydamas, kad žmonės neturėtų teisti vieni kitų, bet pasitikėti Dievu. Jis sako, kad Alioša jam primena vyresnįjį brolį, kuris mirė, kai jis buvo mažas. Kai vyresnysis Zosima buvo jaunas, kariuomenėje jis buvo laukinis ir bedievis. Jis buvo metęs iššūkį kitam vyrui į dvikovą dėl merginos. Tačiau prieš dvikovą jo širdis pasikeitė ir po to, kai kitas vyras į jį šovė, jis nešaudė iš ginklo į kitą žmogų. Netrukus jis paliko kariuomenę ir įstojo į vienuolyną. Jis kalba apie tai, kaip labai myli Bibliją ir kaip visi žmonės turėtų mylėti vieni kitus. Baigęs kalbą, jis staiga nusileidžia ant žemės, išskleidžia rankas, tarsi apkabindamas (apkabina) pasaulį, "meldžiasi ir bučiuoja žemę - kaip mokė kitus - ramiai ir džiaugsmingai atiduoda savo sielą Dievui". Paskutinė Zosimos pamoka labai skiriasi nuo Ivano argumentų, o pasakojimas apie kaltą žmogų, kuris atgailauja (gailisi), tampa laisvas ir jam atleidžiama, yra beveik priešingas pasakojimui apie Didįjį inkvizitorių, kur nekaltas žmogus pasodinamas į kalėjimą ir teisiamas. Zosima miršta laimingas, o jo paskutinis poelgis simbolizuoja viską, ko jis mokė savo gyvenime.

VII knyga: Alioša

Dauguma žmonių mano, kad Zosima buvo šventas, todėl jo kūnas nesuirs ir įvyks koks nors stebuklas. Visus sukrėtė, kai Zosimos kūnas po mirties pradėjo skleisti blogą kvapą ir labai greitai pradėjo irti. Jo priešai grubiai sako, kad tai reiškia, jog Zosima buvo ne šventasis, o persirengęs blogiu: pavyzdžiui, atšiaurusis tėvas Ferapontas beprotiškai bando priversti demonus išeiti iš Zosimos kambario. Alioša labai, labai sukrėstas ir net pyksta, kad Dievas galėjo leisti, jog toks išmintingas, šventas ir geras žmogus kaip Zosima būtų taip pažemintas. Jis jaučiasi abejojantis ir liūdnas, todėl negalvodamas sutinka, kai Rakitinas liepia jam aplankyti Grušenką. Ir Rakitinas, ir Grušenka norėjo, kad Alioša būtų "nuodėmingas" kaip jie. Tačiau užuot išniekinę (sutepę) jo tyrumą, Aljoša ir Grušenka paguodžia vienas kitą. Jie tampa draugais: Po Zosimos mirties Grušenka sugrąžina Aliošai tikėjimą ir viltį, o Alioša dvasiškai padeda sutrikusiai Grušenkai. Tą naktį jis mato Zosimą sapne, ir Zosima jam pasako, kad jis padarė gerą darbą Grušenkai. Jis pabunda stovėdamas, išeina į lauką, krenta ir bučiuoja žemę, kaip mirė Zosima: "Jis nežinojo, kodėl apkabino žemę, kodėl negalėjo jos pakankamai pabučiuoti, kodėl troško (norėjo) pabučiuoti ją visą... Jis bučiavo ją vėl ir vėl, aplaistydamas (sudrėkindamas) savo ašaromis, prisiekdamas (pažadėdamas) mylėti ją visada, visada... Jis buvo silpnas jaunuolis, kai krito ant žemės, o pakilo stiprus ir ryžtingas kovotojas. Jis tai žinojo... Ir niekada, niekada po to (po to) Alioša nepamirš tos akimirkos".

VIII knyga: Mitja

Dmitrijus bando visaip išprotėti, kad grąžintų Katerinai pinigus, kuriuos iš jos pavogė. Pinigų jam niekas neskolina, o parduoti jis neturi ką. Galiausiai jis nueina į Grušenkos namus, o kai pamato, kad jos ten nėra, skuba į tėvo namus. Ten jį pagauna senas tarnas Grigorijus, ir apimtas panikos jis smogia Grigorijui, palieka jį kruviną ir be sąmonės. Jis grįžta į Grišenkos namus ir yra sukrėstas, kai išgirsta, kad Grišenka grįžo pas savo senąjį meilužį. Jis nusprendžia, kad turi nusižudyti, bet prieš tai nori paskutinį kartą pamatyti Grušenką. Tačiau kai jis nueina pas Grušenką, jos "tikrasis meilužis" iš tikrųjų yra kvailas, senas ir negražus lenkas, kuris apgaudinėja kortomis. Matydama, kaip jis sukčiauja, ir girdėdama grubius ir piktus jo žodžius, Grušenka supranta, kad iš tikrųjų myli Dmitrijų, o ne lenką. Kai jis ją įžeidžia, Dmitrijus uždaro jį kambaryje. Jie pradeda pašėlusį vakarėlį su vaisiais ir vynu, kuriuos jis nusipirko už paslaptingai ir staiga gautus tūkstančius rublių, ir jie su Grušenka planuoja bendrą ateitį. Dmitrijus vis dar nerimauja dėl to, kaip grąžinti skolą Katerinai, ir bijo, kad Grigorijus gali mirti. Staiga įsiveržia keli pareigūnai ir jį suima. Fiodoras Karamazovas buvo nužudytas, ir jie mano, kad tai padarė Dmitrijus.

IX knyga: Preliminarus tyrimas

Policija apklausia Dmitrijų ir labai įtariai žiūri į jį, nes jis staiga gavo tiek daug pinigų ir nes visi sakė, kad jo rankos suteptos krauju, vos tik jis išėjo iš tėvo namų. Jie sako, kad jis turi stoti prieš teismą. Dmitrijus pasakoja, kad pinigus jis gavo tokiu būdu: kai pavogė pinigus iš Katerinos, išleido tik pusę, o likusius slapta susinešė į mažą maišelį, o kai išgirdo, kad Grušenka pabėgo su lenku, nusprendė likusius pinigus tiesiog išleisti siautulingame vakarėlyje prieš nusižudydamas; tačiau niekas juo netiki, ir jis pasodinamas į kalėjimą.

X knyga: Berniukai

Tuo tarpu Alioša susidraugauja su moksleiviais, kurie mėtė akmenis į Iljušą, ir priverčia juos vėl draugauti. Alioša padeda Iljušos šeimai, ir visi berniukai jį labai myli. Jis susidraugauja su Kolia, berniuku, maždaug dvejais metais vyresniu už Iljušą, kuris didžiuojasi ir kuriam "be galo patinka" vadovauti jaunesniems berniukams. Kolia labai žavisi Alioša ir sako: "...pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris gali pasakyti Koliui Krasotkinui, ką daryti", turėdamas omenyje Aliošą; jis net sušunka: "O, Karamazovai, mes tapsime labai artimais draugais. O ar pasakysiu, kas man labiausiai patinka tavyje? Tai, kad tu elgiesi su manimi kaip su sau lygiu. Bet mes nesame lygūs - tu esi kur kas pranašesnis (geresnis už mane)! " Kolia yra labai protingas ir tai žino, bet kai jis kalba su Alioša apie tai, ką galvoja apie gyvenimą, Alioša greitai supranta, kad jo "filosofija" tėra daugybė Rakitino sumaišytų idėjų; tačiau Alioša pagarbiai jo klausosi ir aiškiai pasako, ką galvoja apie gyvenimą. Ateina Katerinos atsiųstas gydytojas ir sako, kad Iljuša mirs, ir Kolia pagaliau pradeda garsiai verkti matydamas sergantį, nelaimingą draugą.

XI knyga: Ivanas

Alioša aplanko dvasiškai pasikeitusią Grušenką. Nors ji tebėra ugninga ir išdidi, tačiau joje atsirado naujas švelnumas. Jis taip pat aplanko Lizą, kuri tapo itin isteriška. Ji sako, kad nenori už jo ištekėti, ir dažnai juokiasi ir verkia be priežasties. Ji sako, kad nekenčia pasaulio ir nori mirti. Kai jis išeina, ji pirštu trenkia durimis ir sušnabžda: "Aš esu bjauri, bjauri, bjauri, bjauri (bloga), niekinga būtybė". Alioša susitinka su Ivanu ir sako jam, kad žino, jog Ivanas mano, kad jis susijęs su tėvo nužudymu, ir sako: "Ne tu nužudei tėvą... ne tu, ne tu! Dievas atsiuntė mane, kad tau tai pasakyčiau". Nustebęs ir sutrikęs Ivanas piktai skuba šalin.

Ivanas lankosi pas Smerdiakovą, kuris vis kartoja, kad žino, jog Ivanas slapta norėjo, kad Fiodoras Pavlovičius Karamazovas mirtų. Jausdamasis susirūpinęs ir kaltas, jis nueina pas Kateriną, kuri parodo jam laišką, kurį Dmitrijus, būdamas girtas, parašė grasindamas nužudyti tėvą ir gauti 3000 rublių. Ivanas nusprendžia, kad Dmitrijus nužudė jo tėvą, kol vėl apsilanko pas Smerdiakovą - ir Smerdiakovas atvirai prisipažįsta, kad nužudė Fiodorą Pavlovičių. Smerdiakovas taip pat sako, kad tai galėjo padaryti dėl Ivano idėjų, kad "viskas leidžiama". Ivanas pasibaisėjęs ir toks kaltas, kad mato velnią, kuris nuolat iš jo tyčiojasi, ir galiausiai išprotėja tą dieną, kai Smerdiakovas pasikaria.

XII knyga: Teisingumo klaida

Kitą dieną teisme prasidėjo Dmitrijaus Karamazovo teismas. Katerina pasakoja, kad Dmitrijus padėjo jos tėvui ir davė jai pinigų, nieko blogo apie jį nepasakodamas. Gudrus advokatas Fetjukovičius priverčia visus liudytojus, manančius, kad Dmitrijus kaltas, atrodyti kvailai. Atrodo, kad Dmitrijaus byla klostosi gerai, kol ateina Ivanas ir pasako, kad jis nužudė savo tėvą, dėl to visi sutrinka. Tuomet išsigandusi Katerina pašoka ir rėkia, kad Ivanas nekaltas, ir visiems parodo Dmitrijaus jai rašytą laišką, taip padarydama visiškai priešingą dalyką nei jos pirmieji parodymai. Iškart po to ji jaučiasi tokia kalta ir liūdna dėl to, kad "išdavė" Dmitrijų, kad ją ištinka isterija. Prokuroras Ipolitas Kirrillovičius sako, kad Dmitrijus kaltas, o ne pamišęs, ir kad jis padarė didžiausią nuodėmę - sūnus nužudė savo tėvą. Kita vertus, advokatas Fetjukovičius sako, kad nėra jokių realių Dmitrijaus kaltės įrodymų ir kad Fiodoras Pavlovičius Karamazovas niekada nebuvo tikras Dmitrijaus tėvas; jis taip pat sako, kad vienintelis būdas Dmitrijui pradėti naują gyvenimą - išeiti į laisvę. Beveik visi mano, kad Dmitrijus nekaltas, užjaučia jį ir mano, kad jis bus išlaisvintas. Tačiau prisiekusieji nusprendžia, kad jis kaltas, ir jis įkalinamas kalėjime laukti tremties į Sibirą.

Epilogas

Po teismo Katerina pasiima Ivaną į savo namus ir jį slaugo. Alioša paprašo jos pasimatyti su Dmitrijumi, kuris nusprendė pabėgti, ir ji sutinka. Ji nueina pas Dmitrijų, ir jie vienas kitam atleidžia. Staiga į vidų įeina Grušenka ir yra šokiruota pamačiusi Kateriną. Katerina prašo, kad ir ji jai atleistų, bet Grušenka piktai atsisako. Katerina skubiai išeina, o viską matęs Alioša eina į Iljušos laidotuves - jis mirė. Ten jis sako kalbą mokiniams apie meilę ir atleidimą, prašo visada prisiminti šią dieną, ir knyga baigiasi viltingai, berniukams džiūgaujant: "Trys šūksniai už Karamazovą!"

Aleksejus (Alioša) Fiodorovičius Karamazovas

Pagrindinį straipsnį žr. Aljoša Karamazovas.

Taip pat vadinamas: Alyoshka, Alyoshenka, Alyoshechka, Alxeichick, Lyosha, Lyoshenka

Dostojevskis jį vadina "Brolių Karamazovų" herojumi. Knygos pradžioje Dostojevskis jį apibūdina:

Skaitytojas galbūt įsivaizduoja, kad mano jaunuolis buvo liguistas, egzaltuotas, nedidukas (mažas), menkas (plonas), blyškus ir suvargęs svajotojas. Buvo kaip tik priešingai: Tada Alioša buvo sveikatos paveikslas, tvirtas (stiprus), raudonskruostis, aiškių akių devyniolikmetis. Be to, jis buvo labai gražus ir lieknas, aukštesnis už vidutinį ūgį, tamsiai rudais plaukais, taisyklingo, nors ir gana pailgo veido, ir blizgančiomis tamsiai pilkomis plačiai atmerktomis akimis, kurios suteikdavo mąslų ir giedrą (ramų) žvilgsnį.

- Dostojevskis, iš "Brolių Karamazovų", I knyga, penktas skyrius, p. 32

Jis ypatingas dėl savo gilaus tikėjimo Dievu, nesavanaudiškumo ir meilės visiems žmonėms. Jis atsisako (nesiima) teisti žmonių ir dažnai būna labai jautrus kitų žmonių jausmams. Jis švelnus, kuklus (ne išdidus) ir labai malonus, bet niekada nėra kvailas ar naivus, dėl to beveik visi jį mėgsta ir juo pasitiki. "Dovana priversti žmones jį mylėti buvo jam būdinga; jis tiesiogiai ir be pastangų pelnė žmonių palankumą; tai buvo jo prigimties dalis." Dmitrijus vadina jį "cherubinu"; Fiodoras Pavlovičius Karamazovas "...labai ir nuoširdžiai mylėjo savo sūnų; tiesą sakant, jo jausmai Aliošai buvo tokie, kokių toks žmogus, kaip jis, niekada negalėjo tikėtis niekam kitam". Jis sako Aliošai: "...tik su tavimi aš tam tikromis akimirkomis jaučiuosi esąs padorus žmogus..." ir kad Alioša yra jo "vienintelis tikras sūnus... vienintelis, kurio aš nebijau". Ivanas sako, kad Aljoša jam patinka, nes turi tvirtus įsitikinimus ir yra vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais jis kalba tikrai nuoširdžiai. Nors Ivanas baisisi vaikų kančiomis ir sako, kad tai viena iš priežasčių, kodėl jis negali tikėti Dievu, Aljoša aktyviai padeda ir myli vaikus, tokius kaip Kolia ir Iljuša. Jis yra beveik meilės ir atleidimo simbolis, atstovauja dvasinei žmogaus daliai. Jis daro įtaką moksleiviams ir moko juos to, ko jį mokė Zosima.

Dmitrijus (Mitia) Fiodorovičius Karamazovas

Taip pat vadinamas: Fiodorovičius Dmitrijus, Mitka, Mitenka, Mitri Fiodorovič

Jis apibūdinamas kaip "nepaklusnus berniukas ir jaunuolis... neatsakingas (neatsakingas), smurtaujantis, aistringas (su stipriomis emocijomis), nevaldomas, nekantrus...". Jis turi Aljošos gerą širdį, bet tėvo jausmingumą. Paprastai jį valdo stiprios emocijos, pavyzdžiui, kai jis pašėlusiai bėga paskui Grušenką net po to, kai buvo susižadėjęs su Katerina ir nuoširdžiai ją net mylėjo. Jis yra žmonių ir jų kovos tarp gėrio ir blogio (blogio), o ypač kūniškosios žmogaus dalies simbolis. Prokuroras knygoje sako: "...Dmitrijus Karamazovas tiesiogiai atstovauja Rusijai, tokiai, kokia ji yra šiandien... ji visa yra ten, mūsų senoji motina Rusija; mes ją jaučiame! O, kaip ir jis, mes tokie... nuoširdūs žmonės; esame nuostabus gėrio ir blogio mišinys; mes mylime švietimą ir Šilerį, bet taip pat mėgstame siautėti ir audringai siautėti smuklėse bei plėšyti barzdas savo girtiems girtuokliams". Galiausiai jis tampa geresniu ir stipresniu žmogumi, ir tai rodo rašytojo tikėjimą žmonijos viltimi.

Ivanas (Vania) Fiodorovičius Karamazovas

Taip pat vadinamas:

Aliošos brolis iš tos pačios motinos Sofijos, Ivanas, ko gero, yra vienas sudėtingiausių istorijos personažų. Jis yra nepaprastai sumanus studentas (tikėtina, kad romane jis atstovauja intelektualiajai žmonijos daliai), išdidus ir kupinas abejonių. Dmitrijus jį vadina "tyliu kaip kapas". Jis negali tikėti į Dievą arba mano, kad jei Dievas egzistuoja, tai jis turi būti labai piktas Dievas, kuriam nerūpi žmonės. Jis sako, kad "viskas įmanoma" - nėra "gero" ar "blogo". Tačiau jis bjaurisi savo tėvo gyvenimu, kuris, logiškai mąstant, pagal jo įsitikinimus yra teisingas. Jis per daug išdidus, kad sektų paskui savo laimę veikdamas pagal savo meilę Katerinai. Galutinė jo beprotybė rodo, kad romane atmetami jo įsitikinimai. Liūdna Ivano problema yra ta, kad "jo galva nesutampa su širdimi": jausmais jis myli Dievo pasaulį, nors protu negali jo priimti. Ivanas, kaip ir Alioša, turi ir stiprų teisingumo jausmą, ir yra nelaimingas dėl vaikų kančių, tačiau, kitaip nei Alioša, kuris aktyviai draugauja su vaikais ir jiems padeda, Ivanas nieko dėl to nedaro. Neaišku, kas jam nutiks, tačiau romano pabaiga tokia linksma, kad galima spėti, jog jis tikriausiai ras kokį nors dvasinio atpirkimo būdą.

• Fiodoras Pavlovičius Karamazovas

Dmitrijaus, Ivano, Aliošos ir tikriausiai Smerdiakovo tėvas. Išdidus, vulgarus, melagis, šiurkštus, nesirūpinantis, kam kenkia, jis yra nepaprastai savanaudiškas ir rūpinasi tik savo norais. Jis labiau bijo Ivano nei Dmitrijaus, tačiau jam patinka Alioša, nors mėgsta jį erzinti ir gąsdinti. Jam nelabai rūpi nei jo sūnūs, nei žmonos. Joyce Carol Oates jį apibūdina kaip "...tam tikrą iškreiptą (keistą) degradavusio ir dvasingo žmogaus mišinį (mix), genialų komišką kūrinį, kuris negali prisėsti išgerti neklausdamas gyvenimo prasmės". Tačiau kartu su jo geidulingumu jame slypi ir stebinantis paprastumas:

"Paprastai žmonės, net ir nedorėliai, yra daug naivesni ir paprastesnės širdies, nei mes manome (galvojame). Ir mes patys taip pat tokie esame."

• Agrafena (Grušenka) Aleksandrovna Svetlova

Taip pat vadinamas:

Jaunystėje išduota meilužio, ji atvyksta į miestą ir priverčia beveik visus miestelio vyrus ją įsimylėti. Dmitrijus ir Fiodoras Karamazovai ir myli ją, ir nekenčia vienas kito dėl jos. Knygoje rašoma: "...teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ji buvo labai, labai graži ir jos grožis buvo tas tipiškas rusiškas grožis, kuris įkvepia (sukelia) aistrą daugeliui vyrų... Jai buvo dvidešimt dveji ir ji atrodė lygiai tokio amžiaus." Pavyzdžiui, ji labai protinga. Ji labai gerai taupo pinigus, išdidi ir iš tikrųjų daug tyresnė, nei dauguma žmonių mano. Ji mėgsta kankinti ir Dmitrijų, ir jo tėvą dėl pramogos, norėdama iš jų pasijuokti ir atkeršyti už pirmojo meilužio patirtą skriaudą; ji taip pat gali būti gana žiauri, pavyzdžiui, kai melavo Katerinai, įskaudindama ir įžeisdama ją. Tačiau, susidraugavus su Alioša, jos viduje atsiveria ir ima augti paslėptas švelnumas, nuoširdumas ir gerumas. Aljoša sakė: "Tikėjausi rasti piktą sielą... Bet vietoj to radau tikrą seserį, lobį, mylinčią sielą..."

• Pavelas Fiodorovičius Smerdiakovas

Tylus, gudrus. Smerdiakovas yra idiotės, vardu "Smirdinti Lizaveta", sūnus, iš čia kilęs jo vardas. Jį auklėjo tarnai Marta ir Grigorijus, o vėliau jis tapo Fiodoro Karamazovo virėju. Jis serga epilepsija ir yra labai piktas, kartais atvirai demonstruoja savo piktumą, o kartais apsimeta labai nuolankiu ir išsigandusiu. Kartais jis groja gitara Marijai, šeimininkės dukteriai. Jis labai gerbia Ivaną, o Ivano įsitikinimai daro didelę įtaką jo įvykdytam pono Karamazovo nužudymui. Jis yra Ivano "šešėlis" ir įgyvendina visas slaptas Ivano mintis ir norus. Vėliau jis pats save pakaria.

Smerdiakovas kartais yra beveik Ivano "antrininkas"; kai Alioša mandagiai jo paklausia, ar jis žino, kur yra Dmitrijus, jis šaltai atsako: "Aš juk nesu jo prižiūrėtojas" (p. 269). Po kelių puslapių Ivanas sako: "'Tu nuolat jį bariesi! Ką aš turiu su tuo bendro? Ar aš esu savo brolio Dmitrijaus prižiūrėtojas?" (p. 275) Vėliau, kai Fiodoras Pavlovičius girtas kalba apie tai, kaip jis privertė Aliošos motiną Sofiją tapti nelaiminga, įžeisdamas jos Dievą, Ivanas piktai jam primena, kad Sofija buvo ir jo motina. Fiodoras nustebęs sušunka:

"Tavo motina?...Ką turi omenyje? Apie kokią motiną tu kalbi? Ar ji buvo tavo?...Kodėl, velniai griebtų, žinoma, ji buvo ir tavo!...Atleiskite, kodėl, aš galvojau apie Ivaną...Jis, jis, jis, jis!" Jis sustojo. Jo veidą perskrodė plati (plati), girta, pusiau bejausmė šypsena. (p. 164)

Gali būti, kad jis manė, jog Ivanas yra Lizavetos sūnus - galbūt net supainiojo Ivaną su pačiu Smerdiakovu.

• Katerina (Katia) Ivanovna Verchovstev

Taip pat vadinamas:

Nepaprastai išdidi, graži ir jautri jauna moteris, Dmitrijaus sužadėtinė. Ji šviesaus ovalaus veido, spindinčių juodų akių ir labai aukšta - net aukštesnė už Grušenką. Ji stengiasi apsimesti kankine ir, būdama labai ištikima ir daug kentėdama, nori, kad visi pamatytų ją supančių žmonių blogį. Ji myli Ivaną, bet iki pat romano pabaigos to nepripažįsta net pati sau.

• Zosima (Zossima, Zimovy)

Malonus, mylintis, "gana linksmas" ir išmintingas senolis, kuris prieš mirtį yra Aliošos globėjas ir mokytojas. Jo tikras ir nuoširdus gerumas parodo kitų žmonių ydas - net ir labai geras Alioša prie Lizos ir tėvo jaučiasi nesmagiai ir nepatogiai, o Zosima yra tylus, malonus ir ramus. Jis aiškiai mato žmones. Aljošai daro įtaką jo pamokymai ir jis jais pasinaudoja mokydamas moksleivius, su kuriais susidraugauja. Tikėtina, kad jo personažą įkvėpė šventasis Tichonas iš Zadonsko. Dostojevskis rašė poetui A. Maikovui: "Tik tau vienam darau šį prisipažinimą... Ketinu pavaizduoti (pavaizduoti) tikrąjį Tichoną iš Zadonsko, kurį seniai su tikru malonumu priėmiau į savo širdį". Kai pirmą kartą rašė "Brolius Karamazovus", "Tichono" vardas buvo viduje, o vėliau jį pakeitė "vyresnysis Zosima".

• Katerina Ospovna Chochlakova (Madam Chochlakova)

Turtinga miestelio ponia, Karamazovų ir Katerinos draugė. Ji šiek tiek savanaudiška ir paviršutiniška, labai nerimauja dėl savo dukters Lizos. Ji nesąmoningai parodijuoja tai, ką rimtai sako seniūnas Zosima apie tai, kad žmonės negali teisti vieni kitų, linksmai kalbėdama apie Dmitrijų,

"Tegul išteisina [Mitią] - tai būtų taip humaniška (malonu) ir parodytų, kokia palaima yra reformuoti (pakeisti) teismai... O jei jis bus išteisintas, tegul tiesiai iš teismų ateina pas mane vakarienės, aš surengsiu draugų vakarėlį, ir mes išgersime už reformuotus teismus. Nemanau, kad jis būtų pavojingas; be to, pakviesiu daugybę draugų, kad jį visada būtų galima išvesti, jei ką nors padarytų. O paskui jis galėtų tapti taikos teisėju ar dar kuo nors kitame mieste, nes geriausi teisėjai būna tie, kurie patys buvo patekę į bėdą. Be to, kas gi šiais laikais nekenčia...?" (p. 703)

• Liza (Lizė) Chochlakova

graži, bet išdykusi ir neįgali ponios Chochlakovos dukra. Ji įsimyli Aliošą ir su juo susižada, bet nusprendžia už jo netekėti. Ji vis labiau isterikuoja ir nori kentėti. Nors tokie žmonės kaip Dmitrijus dėl kančios tampa dvasiškai nauji, Lizos "kančia" yra kvaila ir savanaudiška - pavyzdžiui, kai ji bando užtrenkti duris nagu. Ivanas sako, kad Lizė jam "patinka", bet labai paniekinamai atsiliepia apie tą "pragaro kačiuką".

• Michailas Osipovičius Rakitinas

Jaunas studentas, kurį Alioša laiko savo draugu, bet kuris slapta nemėgsta Aliošos. Jis irzlus ir sarkastiškas, netiki Dievu ir mėgsta naudoti madingas filosofines teorijas, sakydamas, kad yra socialistas, ir kalbėdamas tai, ką sakė Nietzsche. Jį erzina tikroji Aliošos tyrumas ir jis bando supažindinti jį su Grušenka, tikėdamasis, kad ji sukrės jo religinį tikėjimą.

• Nikolajus Ivanovas Krasotkinas (Kolia)

Drąsus, išdidus ir protingas berniukas, kuris susidraugauja su Alioša po to, kai Iliuša suserga.

"Broliuose Karamazovuose" žmonės kovoja tarp religinio tikėjimo ir abejonių. Kai Fiodoras Karamazovas klausia: "Yra Dievas ar ne?" Ivanas atsako: "Ne, Dievo nėra." Fiodoras kreipiasi į Aliošą: "Aljoša, ar Dievas egzistuoja?" Alioša tvirtai atsako: "Dievas egzistuoja." Dostojevskis savo knygoje rašo, kad tikėjimo gyvenimas yra aukštesnis, geresnis, tyresnis ir laimingesnis nei abejonių, šaltas, skaudus ir painus. Zosima ir Alioša myli žmones ir yra tikėjimo simbolis, o kad abejonė yra blogai, Dostojevskis parodo Ivano pamišimu ir Smerdiakovo nužudymu. Skyriuje "Didysis inkvizitorius" Dostojevskis taip pat parodo, kad nors tikėjimo negalima išspręsti logiškai, jame yra kažkas gilaus, jaudinančio ir žodžiais nepaaiškinamo - kaip Jėzaus ir Aliošos bučinyje ar Zosimos nusilenkime iki žemės. Jame taip pat ieškoma laisvos valios: Ivanas sako, kad laisva valia yra sunki našta, o Zosima ir Alioša sutinka, kad laisva valia yra džiaugsmas ir Dievo dovana žmogui. Kita svarbi tema - atleidimo tema: Zosima sako, kad visi turi atleisti ir mylėti, o Alioša niekada nesmerkia ir nekritikuoja žmonių. Zosima sako, kad žmonės turi laisvai atleisti vieni kitiems, nes žmonių nuodėmės taip susijusios tarpusavyje, kad kiekvienas turi tam tikrą atsakomybę vienas už kitą, kaip tada, kai Dmitrijus, daug negalvodamas, griebia kapitoną Snegrijevą už barzdos ir jį tempia, galiausiai privesdamas prie Iljušos mirties. Tokiems žmonėms kaip Ivanas ši mintis nepatinka: jis ir toliau atkakliai tvirtina, kad nėra atsakingas už kitų žmonių nuodėmes, o kai pagaliau yra priverstas tai pripažinti, išprotėja.

Dmitrijus, nors ir nenužudęs tėvo, iš pradžių taip pat nori kentėti, kad rastų ramybę ir naują gyvenimą. Abu broliai jaučiasi kalti, tarsi tai jie būtų nužudę tėvą. Stiprus atsakomybės jausmas verčia vyresnįjį Zosimą liepti Aliošai "išeiti į pasaulį", nes jis turi ten dirbti. F. Dostojevskis manė, kad žmonės turi būti "susituokę" su juos supančiu pasauliu, nes, anot jo, kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinio dalis.

Didysis inkvizitorius

Dievo egzistavimas jau seniai kelia žmonėms nerimą: yra Dievas, ar ne? Dostojevskis akivaizdžiai manė, kad yra.

Savo knygose jis aprašė dvi priešingas šio klausimo puses: Ivano, ateistinio intelektualo, ir vyresniojo Zosimos požiūrį. Dalį, kurioje Ivanas ir seniūnas Zosima kiekvienas išsako savo įsitikinimus, autorius pavadino "kulminaciniu romano tašku" (Laiškai, 7567, 859). Dostojevskis savo užrašų knygelėje apie Didįjį inkvizitorių rašė: "Tie blokuotieji niekada net neįsivaizdavo (nepagalvojo) tokio galingo Dievo atmetimo, koks egzistuoja (yra) Inkvizitoriuje ir ankstesniame (prieš jį esančiame) skyriuje, kuriam visa knyga tarnaus kaip atsakymas.... Visoje Europoje nebuvo ir nėra tokios galingos estetiniu požiūriu išraiškos kaip mano."

Knygoje Ivanas teigia, kad pasaulyje nėra teisingumo. Jis labai nepatenkintas žmonių kančiomis žemėje ir sako: "Turiu sulaukti atpildo (teisingumo), kitaip sunaikinsiu pats save. Ir ne atpildą kokiame nors tolimame (tolimame) begaliniame laike ir erdvėje, o čia, žemėje, ir kad aš pats galėčiau matyti". Tačiau pasaulyje nėra absoliutaus teisingumo. Taigi Ivanas sako, kad tik du dalykai gali būti teisingi: arba Dievo nėra, arba, jei Jis yra tikras, Jis turi būti neteisingas ir neprotingas Dievas.

Ivanas taip pat nepamiršo Jėzaus Kristaus. Kai Alioša sušuko: "Bet... tu klausei, ar yra pasaulyje "nors viena būtybė, kuri galėtų atleisti". Na, yra. Ir Jis gali atleisti visiems už viską, nes pats atidavė savo nekaltą kraują už visų nuodėmes ir už visus. Jūs pamiršote paminėti (pakalbėti apie) Jį...". Ivanas atsako pasakojimu apie Didįjį inkvizitorių. Pasakoje "Didysis inkvizitorius" Ivanas parodo Aliošai, kas, jo manymu, yra Jėzaus valdymo klaidingumas ir galbūt geresnis, "teisingesnis" valdymas.

Išleidus penktąją knygą apie Didįjį inkvizitorių, skaitytojai iškart su dideliu nerimu rašė Dostojevskiui laiškus, o Dostojevskis atsakė: "...mano herojaus piktžodžiavimas bus triumfališkai paneigtas (atsakytas) kitame numeryje, prie kurio dabar dirbu su baime, drebėjimu ir pagarba, nes savo užduotį (darbą)... laikau pilietiniu poelgiu". Tačiau kai buvo išleista Šeštoji knyga, Dostojevskio "atsakymas" Didžiajam inkvizitoriui, jis susirūpino kur kas labiau: ""Nežinau, ar man pavyko. Pats skaičiuoju, kad nesugebėjau išreikšti nė dešimtadalio to, ką norėjau... Drebėjau dėl jos šia prasme: ar tai bus pakankamas atsakymas? ... . Rašiau ją su didele meile." D. H. Lawrence'as manė, kad "negalime abejoti, jog Inkvizitorius išsako galutinę paties Dostojevskio nuomonę apie Jėzų".

Seniūnas Zosima

Seniūno Zosimos žodžiai prieš mirtį, matyt, yra Dostojevskio "atsakymas" Ivanui. Seniūnas Zosima tiki geru ir teisingu Jėzumi, kuris labai myli žmones ir taip jais rūpinasi, kad mirė už juos.

Apie kančią vyresnysis Zosima sako, kad, kadangi Dievas yra geras ir teisingas, visa kančia kyla iš žmogaus. Bet kadangi visų žmonių gyvenimai yra susiję, sako vyresnysis Zosima, negalime nieko kaltinti: "Prisilietimas vienoje vietoje sukelia judėjimą kitame žemės gale". Užuot reikalavęs teisingumo, jis sako, kad visi turėtų pradėti keistis ir atleisti vieni kitiems. Užuot sakęs, kad "niekas nekaltas", jis sako, kad "visi yra atsakingi".

Pasak vyresniojo Zosimos, kančios skausmas yra praeinantis dalykas - jis nesitęsia. Jis remiasi Jobo knyga ir sako,

Bet kaip [Jobas] galėtų mylėti tuos naujus, kai tų pirmųjų vaikų nebėra, kai jis jų neteko? Prisimindamas juos, kaip jis galėtų būti visiškai laimingas su tais naujaisiais, kad ir kokie brangūs būtų naujieji? Bet jis galėjo, jis galėjo. Tai didžioji žmogaus gyvenimo paslaptis, kad senas sielvartas (liūdesys) palaipsniui (laikui bėgant) pereina į ramų švelnų džiaugsmą. Švelni amžiaus ramybė (tyla) pakeičia audringą (laukinį) jaunystės kraują.

- Seniūnas Zosima, "Broliai Karamazovai

Nors Dostojevskis rašė apie seniūno Zosimos atsakymą kaip atsaką į Ivano argumentus, jis gina krikščionybę visoje knygoje ir per pačius veikėjus. Seniūnas Zosima yra laimingas ir gerbiamas, mylimas ir mylintis, jis miršta ramiai ir džiaugsmingai, o štai Ivanas, kuriam taip nesiseka dėl žmonių teisingumo, sako: "Niekada negalėjau suprasti, kaip galima mylėti savo artimą" ir nubloškia valstietį į sniegą, kad šis sušaltų. "Jis sušaltų", - pagalvojo Ivanas ir nuėjo savo keliu". O pabaigoje jo siaubas dėl minties, kad jis tam tikra prasme yra tėvo žudikas, varo jį iš proto. Tačiau seniūnas Zosima visai kitoks; jis laimina ir padeda žmonėms net tada, kai pats miršta, ir "Alioša beveik visada pastebėdavo, kad daugelis, beveik visi, pirmą kartą įeidavo pas seniūną su nuogąstavimu (baime) ir nerimu, bet beveik visada išeidavo šviesiais ir laimingais veidais". Net Ivanas, susitikęs su tėvu Zosima, jį gerbia ir rimtai "gauna jo palaiminimą, [ir] bučiuoja jam ranką".

Pasakotojas (pasakotojas) yra neįvardytas, ir nors jis žino, kad temos, apie kurias rašo, yra šaltos ir tamsios, jis rašo šiltai ir išradingai, rimto komizmo tonu. Nors pasakotojui kartais leidžiama būti visažiniu, jis taip pat kalba apie save kaip apie "aš", pasakoja dalykus, tiesiogiai nesusijusius su siužetu, ir tai daro stiliumi, kurį kai kas kritikuoja. Gali būti, kad toks rašymo stilius atsirado dėl to, kaip Dostojevskis rašė savo knygas: dieną jis skubėdavo užsirašyti mintis į užrašų knygelę, o naktį jo žmona Ana Snitkina Grigorjevna, kuri buvo stenografistė, liepdavo jas tvarkingai perrašyti:

Kol Dostojevskis diktavo, jis nenustojo vaikščioti po kambarį, o sunkiomis (sunkiomis) akimirkomis net pasišiaušdavo plaukus... Stilius su trigubais (triskart) pakartojimais, sakiniais, pertrauktais kaip kalboje, panašių reikšmių daiktavardžių ir būdvardžių kaupimu (rinkimu), nuolatiniu (nenutrūkstamu) tylėjimu atspindi šį nenutrūkstamą vaikščiojimą uždaroje erdvėje. Nuo šio laiko Dostojevskio sakinio ritmą galima apibrėžti (paaiškinti) kaip vaikščiojimo judesį, kai sakytinio žodžio kvėpavimas pažymimas rašytiniame stiliuje.

- Jacques Catteau,

"Brolių Karamazovų" kritikų atsiliepimai buvo gana ypatingi ir stiprūs. F. Dostojevskis savo knygas publikavo daugybėje žurnalų, ir kiekvienas jų privertė žmones dėl jų ginčytis ir labai daug mąstyti. Zigmundas Froidas pavadino jį "nuostabiausiu kada nors parašytu romanu". Francas Kafka buvo labai paveiktas Dostojevskio kūrinių.

Kritikė Robin Feuer Miller rašė, kad "Broliai Karamazovai" yra "...paskutinis ir, ko gero, didžiausias Dostojevskio romanas".

Virginia Woolf sakė: "Vienintelis iš rašytojų Dostojevskis sugeba rekonstruoti (iš naujo sukurti) pačias greičiausias (greitas) ir sudėtingiausias proto būsenas.... Tai visiškai priešingas metodas(būdas), kurį per prievartą(pavyzdžiui) taiko(naudoja) dauguma mūsų rašytojų. Jie atkuria visus išorinius (išorinius) vaizdus - būdo, peizažo, aprangos triukus ir herojaus poveikį draugams, bet labai retai ir tik akimirkai įsiskverbia į minčių sūkurį, kuris siaučia jo paties galvoje. Tačiau visa Dostojevskio knyga yra sudaryta iš tokios medžiagos.... Turime atsikratyti senosios melodijos, kuri taip atkakliai (toliau) skamba mūsų ausyse, ir suvokti, kiek mažai mūsų žmogiškumo išreiškiama toje senoje melodijoje."

1880 m. birželio 7 d., naktį prieš garsiąją "Puškino kalbą", jis vidurnaktį parašė žmonai: "Kai per pertrauką ėjau per salę, būrys žmonių, jaunuolių, pilkapročių ir damų, puolė prie manęs šaukdami: 'Tu mūsų pranašas. Nuo tada, kai perskaitėme "Karamazovus", tapome geresniais žmonėmis. (Trumpai tariant, supratau, koks nepaprastai svarbus yra "Karamazovai".)" Kitą vakarą, triumfavus jo kalbai, jis jai rašė: "Kai pasirodžiau scenoje, salė griausmingai plojo.... Aš lenkiausi ir dariau ženklus, prašydamas leisti man skaityti - bet veltui(be naudos): pakili nuotaika(džiaugsmas), entuziazmas (visa tai dėl "Karamazovų")!"

Tačiau "Broliai Karamazovai" patiko ne visiems. P. Čaikovskis, svarbus Rusijos muzikos kūrėjas, susidomėjo "Broliais Karamazovais", bet galiausiai nusprendė, kad tai "nepakenčiama" ir kad visi veikėjai yra "bepročiai". Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, Henris Džeimsas, Vladimiras Nabokovas ir D. H. Lorensas, ją vertino labai kritiškai (nepatiko). Pavyzdžiui, Lawrence'as sakė, kad "Broliuose Karamazovuose" jam nepatiko "šie liguistai introspekciniai rusai, liguistai besimaudantys (plaukiojantys) Jėzaus garbinime (meilėje), paskui atsistojantys ir spjaudantys į Jo barzdą.... Visa tai - masturbacija, pusėtinas, ir nuo to pavargstama. Žmogus pavargsta, kai jam sakoma, kad Dostojevskio "Legenda apie didįjį inkvizitorių" "yra pats giliausias (giliausias) pareiškimas, koks tik kada nors buvo padarytas apie žmogų ir gyvenimą" ... Kuo labiau Dostojevskis jaudinasi (jaudina) dėl tragiškos (liūdnos) žmogaus sielos prigimties, tuo labiau prarandu susidomėjimą. Didįjį inkvizitorių perskaičiau tris kartus ir taip ir nepajėgiu prisiminti, apie ką jis iš tikrųjų". Jis taip pat sakė, kad "Broliai Karamazovai" yra pernelyg depresyvūs, "nes, deja, niūriau atitinka gyvenimą. Iš pradžių tai buvo kraupus romanas. Dabar dar kartą skaitau Didįjį inkvizitorių, ir širdis nusirita tiesiai per batus".

• Belknap, Robert L. The Genesis of The Brothers Karamazov : The Aesthetics, Ideology, and Psychology of Text-Making. Evanstonas, Ilinojaus valstija: Northwestern University Press, 1990.
• "Brolių Karamazovų" struktūra. Hagoje ir Paryžiuje: Mouton, 1967.
• Dostojevskis, Fiodoras. Nusikaltimas ir bausmė. Išvertė David McDuff. Niujorkas: Penguin Classics, 1993.
• Idiotas. Išvertė Alanas Myersas. Niujorkas: Oksfordo universiteto leidykla, 1998.
• Frank, Joseph. Dostojevskis. Prinstonas, Naujasis Džersis: Princeton University Press, 1996.
• Mochulskis, Konstantinas. Dostojevskis: jo gyvenimas ir kūryba. Prinstonas, Naujasis Džersis: Princeton University Press, 1967.
• Sutherland, Stewart R. Ateizmas ir Dievo atmetimas: S. R.: Contemporary Philosophy and The Brothers Karamazov (Šiuolaikinė filosofija ir "Broliai Karamazovai"). Oksfordas: Blackwell, 1977.
• Terras, Victor (1981, 2002). A Karamazov Companion. Madison, WI: University of Wisconsin Press.