Airijos istorija

Priešistorė

Niekas tiksliai nežino, kada pirmieji žmonės atvyko į Airiją. Naudodami radiometrinį datavimą mokslininkai nustatė, kad lokio kaulas su peilio žymėmis yra 12 500 metų senumo. Tikėtina, kad tuomet Airijoje gyveno žmonės. Iki 7900 m. pr. m. e. Airijoje gyveno medžiotojai-rinkėjai (žmonės, kurie maitinosi laukiniais augalais ir gyvūnais). Šis laikotarpis buvo vadinamas akmens amžiumi. Apie 4000 m. pr. m. e. jie pradėjo kurti ūkius, kuriuose buvo auginami gyvūnai ir augalai. Jie gamino keramiką, akmeninius įrankius, medinius namus ir didelius kapus. Bronzos amžius prasidėjo apie 2500 m. pr. m. e. Žmonės išmoko gaminti daiktus iš tokių metalų kaip bronza, auksas ir varis, tačiau juos dažniausiai turėjo tik turtingi žmonės. Žmonės taip pat pradėjo austi ir dirbti su oda. Buvo statomos didelės patalpos metaliniams ginklams laikyti. Geležies amžius prasidėjo apie 600 m. pr. m. e. ar anksčiau, kai žmonės pradėjo gaminti geležinius įrankius. Geležies amžiuje į Airiją atvyko keltai, todėl imta kalbėti keltų kalbomis. Keltai su savimi atsivežė ir savo meno stilių. Tarp 1 ir 400 m. po Kr. į Airiją galėjo įsiveržti romėnų kariai, tačiau Airija neprisijungė prie Romos imperijos. Maždaug penki karaliai valdė po didelę Airijos dalį.

Ankstyvieji viduramžiai

300 m. po Kr. į Airiją buvo atnešta krikščionybė ir raštas. Šventasis Patrikas garsėjo tuo, kad 400 m. Airijoje skleidė krikščionybę, tačiau jis nebuvo pirmasis krikščionis Airijoje. Per kitus 300-400 metų vis daugiau airių tapo krikščionimis. Į Airijos vienuolynus atvykdavo krikščionių vienuoliai iš kitų šalių. Kai kurie vienuolynai išaugo į miestus. Pagrindiniai 400-800 m. po Kr. pastatai buvo apvalios tvirtovės (raths arba ringfort), pastatytos iš purvo, su namais viduje. Dauguma miškų buvo iškirsti ūkiams kurti. Šiuo laikotarpiu atsirado keletas naujų karalysčių. Šiaurės Airijoje esanti Uí Néill karalystė užėmė sritį, vadinamą Tara, vėliau valdė visas kitas karalystes. Jie buvo vadinami aukštaisiais karaliais.

800 m. beveik visi buvo krikščionys. Jie buvo vadinami galais ir kalbėjo gėlų kalba. 795 m. vikingai, jūreiviai iš Skandinavijos, įsiveržė į daugelį miestų ir juos apiplėšė. Vikingai valdė Airijos karalius. Jie pastatė Dubliną ir kitus pakrantės miestus bei miestelius. 902 m. krikščionių airių kariuomenė išstūmė vikingus, tačiau 917 m. vikingai sugrįžo ir įkūrė naują Dublino karalystę. Laikui bėgant vikingai steigė naujas karalystes. XX a. 7-ajame ir 11-ajame dešimtmetyje vikingai arba pasitraukė, arba tapo Airijos kultūros dalimi.

Brajanas Boru, Munsterio karalius, kovojo prieš Leinsterį ir 1000 m. pradžioje tapo vyriausiuoju karaliumi. Vėliau aukštieji karaliai buvo kilę iš keturių provincijų: Munsterio, Leinsterio, Ulsterio ir Konachto. Kiekviena provincija taip pat turėjo savo karalių.

Gallowglasses - airių kariai, kurių protėviai buvo vikingai

Normano epocha

1100 m. vyriausiuoju karaliumi buvo Ruaidrí Ua Conchobair. Jis privertė Leinsterio karalių Diarmaidą Mac Murchadą palikti savo karalystę. Diarmaidas paprašė Anglijos normanų karaliaus Henriko II padėti jam susigrąžinti žemes. Henrikas sutiko, todėl 1167 m. į Airiją įsiveržė normanų (ir velsiečių) riterių armija. Riteriams vadovavo Ričardas de Klaras, vadinamas Stirnkovu (Strongbow). Henrikas manė, kad normanų riteriai ir Strongbow yra pernelyg galingi, todėl nusprendė užimti Airiją. 1171 m. jis su savo laivynu atvyko į Airiją. Henrikas užkariavo Airiją ir atidavė ją savo jauniausiam sūnui Jonui. Henrikas manė, kad Jonas niekada netaps Anglijos karaliumi, todėl paskyrė Joną Airijos lordu. Tačiau Jonas tapo Anglijos karaliumi 1199 m., kai visi jo broliai mirė. Po to Airiją valdė Anglijos karalius. Normanų lordai iš Anglijos pradėjo užimti vis didesnę Airijos dalį. Jie daugiausia gyveno prie rytinės ir pietinės pakrantės, o kai kurias žemes vis dar valdė Airijos karaliai.

Normanų valdovai savo žemėse statė naujas pilis ir miestus. Iš Anglijos į Airiją atvyko daugybė žmonių, norinčių gauti daugiau žemės. Anglų, normanų, arba anglo-normanų, lordai suskirstė žemę į teritorijas, vadinamas dvarais. Jie aptvėrė ūkius tvoromis, kad visi žinotų, kam priklauso ūkis. Ūkiai buvo patobulinti, kad mažesniame plote būtų galima užauginti daugiau augalų. Anglonormanai pasėjo daugiau kviečių ir augino daugiau avių. Gyventojų skaičius sparčiai augo. 1297 m. anglai-normanai įkūrė Airijos parlamentą - susirinkimą, kuriame buvo priimami įstatymai.

Gėlų airiai dažnai bandė perimti kontrolę iš anglosaksų. 1315 m. Škotijos lordas Edvardas Briusas (Edward Bruce) susivienijo su airiais kovai su anglais-normanais. 1318 m. anglai-normanai laimėjo karą. Tačiau anglonormanų valdovai nusilpo. Iki 1500 m. Anglija kontroliavo tik nedidelę rytinės Airijos dalį, vadinamą Pale. Likusioje Airijos dalyje žmonės kalbėjo airiškai ir puoselėjo airišką kultūrą.

Airija 1450 m., kurioje pavaizduotos vietinių airių (žalia spalva), anglų-iršų (mėlyna spalva) ir Anglijos karaliaus (tamsiai pilka spalva) valdomos žemės.

Šiuolaikinė Airija

Airija turėjo gubernatorių (valdovą), kuris turėjo būti lojalus Anglijos karaliui. 1530-aisiais gubernatorius Tomas Fitzgeraldas sukilo prieš Angliją. Dėl to Anglijos karalius Henrikas VIII norėjo daugiau valdžios. 1541 m. jis pasiskelbė Airijos karaliumi, o ne Airijos lordu. Anglai Airijoje pastatė karines tvirtoves. Anglų kolonistai persikėlė į Airijoje esančias teritorijas, vadinamas plantacijomis. Jie taikė angliškus įstatymus ir užėmė didelę dalį Airijos. Per Devynerių metų karą 1590-aisiais airių kariai iš Ulsterio kovojo su anglais.

Dauguma airių buvo katalikai. Atvykėliai daugiausia buvo protestantai. Ulsterio, didžiausios plantacijos, gyventojai daugiausia buvo presbiterionai iš Škotijos. Kitose provincijose kolonistai daugiausia buvo anglikonai iš Anglijos. Anglijos karaliai ir Anglijos parlamentas norėjo, kad Airijos gyventojai būtų anglikonai. Jie įsteigė Airijos bažnyčią - Anglikonų bažnyčios padalinį. XVI a. baudžiamaisiais įstatymais buvo baudžiami Airijos Bažnyčios neišpažįstantys airiai. Anglikonai tapo vis galingesni. Šis laikotarpis buvo vadinamas protestantų pakilimo laikotarpiu. Tai buvo galų Airijos pabaiga.

XVII a. Airijos katalikai buvo neturtingi valstiečiai. Jie daugiausia valgė bulves ir negalėjo turėti žemės. Buvo sukilimų prieš žemvaldžius ir anglų valdžią, bet jie dažniausiai žlugdavo. 1801 m. Sąjungos aktais Airija buvo prijungta prie Didžiosios Britanijos, taip suformuojant Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystę (JK). Airijos parlamentas tapo Jungtinės Karalystės parlamento Londone dalimi.

1831 m. vyriausybė privertė pradinėse mokyklose mokyti anglų, o ne airių kalba. Vaikai buvo baudžiami, jei mokykloje kalbėdavo airiškai. Žmonės turėjo kalbėti angliškai, jei norėjo gauti gerą darbą. 1845-1849 m. dėl ligos žuvo bulvių augalai, todėl kilo Didysis badas, arba Airijos bulvių badas. Apie milijonas žmonių mirė iš bado, o dar milijonas persikėlė į kitas šalis. Nuo bado labiausiai nukentėjo airiai, nes jie buvo neturtingi. Daugiau žmonių iš airių kalbos perėjo į anglų kalbą. Kai kas sako, kad žmonės badavo, nes Airijoje pasėliai buvo parduodami į kitas šalis. Šie pasėliai galėjo išmaitinti Airijos žmones. Daug airių buvo priversti palikti savo žemę, nes negalėjo mokėti nuomos mokesčio savininkams. Kai kurie dėl Airijos vargšų įstatymų turėjo dirbti vyriausybės įsteigtuose fabrikuose. Nuo 1870-ųjų iki 1890-ųjų tarp Žemės lygos ir vyriausybės vyko smurtas. Žemės lyga norėjo mažesnio nuomos mokesčio ir norėjo pirkti žemę.

Airijos gyventojai pažymėti žaliai. Gyventojų skaičius sumažėjo dėl Didžiojo bado ir žmonių išvykimo į kitas šalis.

Pastangos dėl laisvės

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Didžiosios Britanijos vyriausybė sudarė palankesnes sąlygas airiams įsigyti žemės. 1886 m. Liberalų partija bandė sudaryti naują Airijos parlamentą. Ši idėja buvo pavadinta namų valdžia. Tačiau parlamentas neleido Airijai turėti Home Rule. Apie 1900 m. Airijos gyventojai susiskaldė į nacionalistus, kurie norėjo Home Rule arba nepriklausomybės, ir unionistus, kurie norėjo būti valdomi Didžiosios Britanijos. Nacionalistai daugiausia buvo katalikai, gyvenantys kaimo vietovėse. Unijonistai daugiausia buvo protestantai, gyvenantys miestuose. Unionistai nerimavo, kad jie praras savo teises, jei Airija turės savo vyriausybę. Kai kuriose Airijos dalyse unionistai daugiausia buvo turtingi. Tačiau Ulsteryje daugelis unionistų buvo darbininkai, kurie norėjo, kad aukštesnioji klasė turėtų mažiau valdžios.

1912 m. kai kurie parlamento nariai dar kartą bandė įteisinti Home Rule. Apie 500 000 Ulsterio unionistų pasirašė peticiją prieš namų valdžią, vadinamą Ulsterio konvencija. Jie taip pat suformavo kariuomenę, vadinamą Ulsterio savanoriais. Airių nacionalistai suformavo armiją, vadinamą Airijos savanoriais. Iki 1914 m. vyriausybė buvo pernelyg susirūpinusi dėl Pirmojo pasaulinio karo, kad galėtų galvoti apie Home Rule. Pirmajame pasauliniame kare tiek nacionalistai, tiek unionistai kariavo britų kariniuose daliniuose.

1916 m. įvyko airių, norinčių tapti nepriklausomais, sukilimas. Didžioji Britanija greitai jį sustabdė, tačiau daugelis airių buvo įsiutę. Jie išrinko nepriklausomybės partiją "Sinn Féin" į daugumą Airijos vietų parlamente. Sinn Féin nariai atsisakė vykti į Londoną ir prisijungti prie parlamento. Vietoj to jie Dubline įkūrė naują asamblėją, vadinamą Dáil Éireann (arba Dáil). Sinn Féin teigė, kad Airija dabar yra nepriklausoma. 1918 m. jie suorganizavo Airijos savanorius į Airijos respublikonų armiją (IRA). 1919-1921 m. IRA kariavo karą prieš britus (Airijos nepriklausomybės karas), siekdama tapti atskira šalimi. 1920 m. britų vyriausybė nusprendė padalyti Airiją į Pietų Airiją (Laikinoji vyriausybė), kuriai priklausė apie 5/6 salos, ir Šiaurės Airiją. Dailas ir Didžioji Britanija 1922 m. pasirašė sutartį, pagal kurią Pietų Airija tapo Airijos laisvąja valstybe. Ji vis dar buvo prijungta prie Jungtinės Karalystės, bet turėjo daugiau laisvės. Tačiau IRA norėjo visiškai pasitraukti iš Jungtinės Karalystės. Jie kariavo karą (Airijos pilietinį karą) prieš Airijos laisvosios valstybės vyriausybę. IRA nustojo kovoti 1923 m.

Po padalijimo

1922-1972 m. Šiaurės Airiją valdė Ulsterio unionistų partija. Jos pirmasis ministras pirmininkas Džeimsas Kreigas (James Craig) teigė, kad tai protestantiška šalis. 1937 m. Airijos laisvoji valstybė gavo naują konstituciją, pagal kurią buvo sudaryta jos vyriausybė. 1949 m. Airija išstojo iš Britų sandraugos ir tapo Airijos Respublika (kartais vadinama tiesiog Airija). 1969 m. Šiaurės Airijoje augo smurtas tarp nacionalistų katalikų ir unionistų protestantų. Katalikams ginti ir Airijai suvienyti susikūrė Laikinoji IRA. Nuo 1969 m. iki 1998 m. tarp Laikinosios IRA ir Jungtinės Karalystės kariuomenės nuolat vyko kovos (The Troubles).

1998 m. Airijos rinkėjai pritarė Belfasto susitarimui, arba Didžiojo penktadienio susitarimui, t. y. sutiko, kad Šiaurės Airija liktų Jungtinėje Karalystėje. Šiaurės Airija galėtų prisijungti prie Airijos Respublikos, jei to norėtų daugiau kaip pusė rinkėjų. Susitarimu taip pat buvo įsteigtos tarybos, kuriose kartu dirbo abiejų Airijos dalių ministrai. 1998 m. Šiaurės Airija gavo naują vyriausybę.

Didžiąją XX a. dalį (1900-1999 m.) Airijos Respublika buvo daugiau kaip 90 % katalikiška. Žmonės ir vyriausybė buvo socialiai konservatyvūs. Skyrybos, kontraceptikai ir abortai nebuvo leidžiami iki pat XX a. pabaigos. 1927 m. Airijos Respublikos vyriausybė įsteigė Elektros tiekimo valdybą, kuri valdė elektros energiją. Iki 1960 m. 80 % kaimo šeimų turėjo elektrą. 2007 m. buvo sukurta bendra elektros energijos rinka, aprūpinanti visą Airiją.

1973 m. Airijos Respublika ir Jungtinė Karalystė įstojo į Europos ekonominę bendriją, kuri tapo Europos Sąjunga (ES). Dešimtajame dešimtmetyje Airijos Respublika tapo Europos bendrosios rinkos dalimi. Žmonėms leidžiama keliauti ir parduoti daiktus tarp Europos bendrosios rinkos šalių. XX a. pabaigoje ekonomika sparčiai augo ir iš daugiausia žemės ūkio veiklos tapo daugiausia paslaugų ir pramonės. 2020 m. Jungtinė Karalystė, įskaitant Šiaurės Airiją, išstojo iš Europos Sąjungos, tačiau Jungtinė Karalystė ir Airijos Respublika susitarė nekontroliuoti sienos kirtimo.

1984 m. Airijos respublikonų armija susprogdino viešbutį "Grand Brighton Hotel" per neramumus.