Balkanų tautos
Albanai
2008 m. Turkijos nacionalinio saugumo tarybos (MGK) ataskaitoje teigiama, kad Turkijoje gyvena apie 1,3 mln. albanų kilmės žmonių, o daugiau kaip 500 000 pripažįsta savo kilmę, kalbą ir kultūrą. Tačiau yra ir kitų vertinimų, pagal kuriuos Turkijoje gyvena iki 5 mln. albanų kilmės žmonių.
Tačiau mokslininkai atmeta šias Turkijos vyriausybės prielaidas ir aiškina, kad jos neturi jokio pagrindo.Šablonas:Qn
Bosniai
Šiandien bosnių buvimas šalyje akivaizdus visur. Tokiuose miestuose kaip Stambulas, Eskišehiras, Ankara, Izmiras ar Adana nesunkiai galima rasti rajonų, gatvių, parduotuvių ar restoranų su tokiais pavadinimais kaip Bosna, Jenibosna, Mostaras ar Novi Pazaras. Tačiau labai sunku apskaičiuoti, kiek bosnių gyvena šioje šalyje. Kai kurie Bosnijos tyrinėtojai mano, kad Turkijoje gyvena apie keturis milijonus bosnių. Turkijos politikai žino, kad Turkijoje gyvena daug bosnių, ir 2010 m. Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu (Ahmet Davutoğlu), kalbėdamas apie tai, sakė "Turkijoje gyvena daugiau bosnių nei Bosnijoje".
Bulgarai
Tarp bulgarais priskiriančių save žmonių yra daug pomakų ir nedaug stačiatikių bulgarų. Etnologijos duomenimis, šiuo metu 300 000 Europos Turkijoje gyvenančių pomakų bulgarų kalba yra jų gimtoji kalba. Labai sunku apskaičiuoti, kiek pomakų kartu su Turkijoje gyvenančiais turkifikuotais pomaksais yra Turkijoje, nes jie yra įsilieję į turkų visuomenę ir dažnai yra lingvistiškai ir kultūriškai disimiliuoti. Remiantis Milliyet ir Turkish Daily News pranešimais, šalyje gyvena apie 600 000 pomakų ir turkifikuotų pomakų. Bulgarijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, bulgarų stačiatikių bendruomenę Turkijoje sudaro 500 narių.
Graikai
Graikai - tai graikų ir graikiškai kalbančių Rytų ortodoksų krikščionių populiacija, daugiausia gyvenanti Stambule, įskaitant jo rajoną Princų salose, taip pat dviejose salose prie vakarinio įėjimo į Dardanelų sąsiaurį: Imbro ir Tenedo (turkiškai: Gökçeada ir Bozcaada). Dalis graikiškai kalbančių Bizantijos krikščionių per pastarąjį tūkstantį metų buvo asimiliuoti.
Tai likusieji maždaug 200 000 graikų, kuriems pagal Lozanos sutarties nuostatas buvo leista pasilikti Turkijoje po 1923 m. įvykusio gyventojų apsikeitimo, per kurį iš Anatolijos ir Rytų Trakijos prievarta buvo perkelta apie 1,5 mln. graikų, o iš visos Graikijos, išskyrus Vakarų Trakiją, - pusė milijono turkų. Po daugelį metų trukusio persekiojimo (pvz., Varlık Vergisi ir Stambulo pogromo) etninių graikų emigracija iš Stambulo regiono labai pagreitėjo, todėl prieš išpuolį buvusi 119 822 graikų mažuma iki 1978 m. sumažėjo iki maždaug 7 000 žmonių. Turkijos užsienio reikalų ministerijos 2008 m. paskelbtais duomenimis, šiuo metu graikų kilmės Turkijos piliečių skaičius siekia 3-4 000. Milliyet duomenimis, Turkijoje gyvena 15 000 graikų, o Human Rights Watch duomenimis, 2006 m. Turkijoje gyveno 2 500 graikų. To paties šaltinio teigimu, graikų populiacija Turkijoje mažėjo, nes tuo metu bendruomenė jau buvo gerokai per maža, kad demografiškai išsilaikytų dėl emigracijos, daug didesnio mirtingumo nei gimstamumo ir besitęsiančios diskriminacijos. Tačiau pastaraisiais metais, ypač po ekonominės krizės Graikijoje, ši tendencija pasikeitė. Nuo kelių šimtų iki daugiau kaip tūkstančio graikų dabar kasmet migruoja į Turkiją darbo ar mokymosi tikslais.
Krikščionys graikai buvo priversti migruoti. Šiandien Turkijoje gyvena graikai musulmonai. Jie gyvena Trabzono ir Rizės miestuose. Ponto graikai yra graikų kilmės ir kalba Ponto graikų kalbos dialektu - savita standartinės graikų kalbos forma, kuri dėl Ponto atokumo patyrė skirtingą kalbinę raidą nei likusiame graikų pasaulyje. Ponto graikai mažiausiai nuo 700 m. pr. m. e. iki 1922 m. nuolat gyveno Ponto regione (dabartinėje šiaurės rytų Turkijoje), Gruzijoje ir Rytų Anatolijoje.
Nuo 1924 m. graikų mažumos statusas Turkijoje buvo dviprasmiškas. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vyriausybė ėmėsi represinės politikos, privertusios daug graikų emigruoti. Kaip pavyzdį galima paminėti Antrojo pasaulinio karo metu iš nemusulmonų sudarytus darbo batalionus, taip pat tuo pačiu laikotarpiu daugiausiai iš nemusulmonų surinktą Turto mokestį. Dėl to daugelis graikų buvo finansiškai sužlugdyti ir mirė. Dar didesnį postūmį egzodui suteikė 1955 m. rugsėjo mėn. įvykęs Stambulo pogromas, dėl kurio tūkstančiai graikų pabėgo iš miesto, ir galiausiai iki 1978 m. krikščionių graikų sumažėjo iki maždaug 7 000, o iki 2006 m. - iki maždaug 2 500, o po 2008 m. vėl pradėjo augti.
Serbai
1965 m. gyventojų surašymo duomenimis, 6 599 Turkijos piliečiai serbų kalbą mokėjo kaip pirmąją, o 58 802 - kaip antrąją.
Kaukazo tautos
Abchazų
Abchazai arba abchazai (abchazų kalba: Аҧсуа, Apswa; gruzinų kalba: აფხაზები [ɑpʰxɑzɛbi]) - šiaurės vakarų Kaukazo etninė grupė, daugiausia gyvenanti Abchazijoje, ginčytiname regione Juodosios jūros pakrantėje. Turkijoje gyvena didelė abchazų diaspora, kurios ištakos - gyventojų judėjimas iš Kaukazo XIX a. pabaigoje. Daug abchazų taip pat gyvena kitose buvusios Sovietų Sąjungos dalyse, ypač Rusijoje ir Ukrainoje.
Armėnai
Armėnai gyvena Armėnijos aukštumoje, kuri apima rytinę dabartinės Turkijos dalį, Armėnijos Respubliką, pietų Gruziją, vakarų Azerbaidžaną ir šiaurės vakarų Iraną. Nors 1880 m. Turkijos spaudoje, mokykliniuose vadovėliuose ir valstybinėse įstaigose buvo uždrausta vartoti žodį Armėnija, o vėliau jis buvo pakeistas tokiais žodžiais kaip Rytų Anatolija ar Šiaurės Kurdistanas, armėnai išsaugojo didžiąją dalį savo kultūros ir paveldo. Armėnų populiacija Turkijoje labai sumažėjo po Hamidianų žudynių ir ypač po armėnų genocido, kai buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų, t. y. beveik visi Anatolijos armėnai. Iki 1914 m. genocido Turkijoje gyveno apie 1 914 620 armėnų. Osmanų imperijos armėnų bendruomenėje iki armėnų genocido veikė apie 2 300 bažnyčių ir 700 mokyklų (jose mokėsi 82 000 mokinių). Į šį skaičių neįtrauktos protestantų ir katalikų armėnų parapijoms priklausančios bažnyčios ir mokyklos, nes buvo skaičiuojamos tik tos bažnyčios ir mokyklos, kurios priklausė Stambulo armėnų patriarchato ir Apaštališkosios bažnyčios jurisdikcijai. Tačiau manoma, kad po armėnų genocido Turkijoje liko 200 000 armėnų. Šiandien Turkijoje gyvena apie 40-70 tūkst. armėnų, neskaitant hamšėnų.
Turkijos respublikonų laikais armėnai patyrė daugybę politikos priemonių, kuriomis buvo bandoma panaikinti armėnų kultūrinį paveldą, pavyzdžiui, pavardžių tiurkizaciją, islamizaciją, geografinių pavadinimų keitimą, turto konfiskavimą, gyvūnų vardų keitimą, armėnų istorinių asmenybių vardų keitimą (pvz., žymios Balianų šeimos vardas buvo paslėptas po paviršutiniška italų šeimos Baliani tapatybe), armėnų istorinių įvykių keitimą ir iškraipymą.
Šiandien armėnai daugiausia gyvena Stambule. Armėnai remia savo laikraščius ir mokyklas. Dauguma jų priklauso armėnų apaštališkajam tikėjimui, daug mažiau yra armėnų katalikų ir armėnų evangelikų. Šiuo metu bendruomenėje veikia 34,[reikia paaiškinti] 18 mokyklų ir 2 ligoninės.
Čečėnai ir ingušai
Čečėnai Turkijoje - tai čečėnų kilmės Turkijos piliečiai ir Turkijoje gyvenantys čečėnų pabėgėliai. Čečėnai ir ingušai gyvena Stambulo, Kahramanmaraso, Mardino, Sivaso ir Mušo provincijose. []
Čerkesai
"Milliyet" duomenimis, Turkijoje gyvena apie 2,5 mln. čerkesų. Tačiau tokios prielaidos neturi jokio pagrindo. Mokslininkų ir ES duomenimis, Turkijoje gyvena nuo trijų iki penkių milijonų čerkesų. Artimai susijusios etninės grupės abazinai (10 000) ir abchazai (39 000) taip pat priskiriami čerkesams. Čerkesai yra Kaukazo imigrantų tauta; didžioji dauguma jų asimiliavosi ir tik 20 % vis dar kalba čerkesų kalba. Turkijoje jie dažniausiai yra musulmonai sunitai (hanafitai).
Dagestano tautos
Turkijoje gyvena įvairios etninės grupės iš Dagestano. Dagestaniečiai gyvena kaimuose tokiose provincijose kaip Balıkesir, Tokat, taip pat išsibarstę kitose šalies dalyse. Dauguma jų yra nogaičiai; kitos svarbios etninės grupės - lezginai ir avarai. Taip pat yra kumykų. []
Gruzinai
Laikraščio "Milliyet" duomenimis, Turkijoje gyvena apie 1 mln. gruzinų kilmės žmonių. Turkijoje gyvenantys gruzinai daugiausia yra musulmonai sunitai, išpažįstantys hanafitų madh'hab. Imigrantai gruzinai vadinami chveneburiais, tačiau šį terminą vartoja ir autochtonai gruzinai musulmonai. Musulmonai gruzinai sudaro daugumą Artvino provincijos dalyse į rytus nuo Čoruh upės. Imigrantų musulmonų gruzinų kilmės grupės, išsibarsčiusios Turkijoje, vadinamos chveneburiais. Mažiausia gruzinų grupė yra Stambule gyvenantys katalikai.
Laz
Dauguma lazų šiandien gyvena Turkijoje, tačiau lazų tautinė mažuma Turkijoje neturi oficialaus statuso. Apskaičiuota, kad šiandien jų yra 2 250 000. Lazai yra musulmonai sunitai. Tik mažuma jų moka dvi kalbas: turkų ir savo gimtąją lazų kalbą, kuri priklauso Pietų Kaukazo grupei. Laz kalba kalbančių žmonių skaičius mažėja ir dabar jie gyvena daugiausia Rizės ir Artvino srityse. Istorinis terminas Lazistanas, anksčiau reiškęs siaurą žemės ruožą palei Juodąją jūrą, kuriame gyveno lazai, taip pat kelios kitos etninės grupės, buvo uždraustas oficialiai vartoti ir pakeistas terminu Doğu Karadeniz (kuris apima ir Trabzoną). Per 1877-1878 m. Rusijos ir Turkijos karą Rusijoje netoli karo zonų gyvenę musulmonai buvo etniškai valomi; daugelis Batume gyvenusių lazų pabėgo į Osmanų imperiją ir apsigyveno pietinėje Juodosios jūros pakrantėje į rytus nuo Samsuno.
Centrinės Azijos tautos
Per Sovietų Sąjungos ir Afganistano karą Turkija priėmė 3 800 pabėgėlių iš Pakistane gyvenančių kazachų, turkmėnų, kirgizų ir uzbekų, kilusių iš Afganistano. Kayseri, Van, Amasva, Cicekdag, Gaziantep, Tokat, Urfa ir Serinvol per Adaną priėmė 3 800 Pakistane gyvenančių kazachų, turkmėnų, kirgizų ir uzbekų pabėgėlių iš Pakistano, kuriems padėjo JTVPK.
Kazachai
Zeytinburnu Stambule gyvena apie 30 000 kazachų. Žinoma, kad kazachų yra ir kitose Turkijos dalyse, pavyzdžiui, Manisoje, Konjoje. 1969 ir 1954 m. kazachai migravo į Anatolijos Salihli, Develi ir Altajaus regionus. Turkija tapo kazachų pabėgėlių namais. Kazachų turkų fondas (Kazak Türkleri Vakfı) yra Turkijos kazachų organizacija. Kazachai į Turkiją atvyko per Pakistaną ir Afganistaną. Kazak Kültür Derneği (Kazachų kultūros asociacija) - kazachų diasporos Turkijoje organizacija.
Kirgizija
Turkijos Vano ežero regione gyvena kirgizų pabėgėliai iš Afganistano. Turkija tapo kirgizų pabėgėlių iš Afganistano Vachano srities paskirties vieta dėl Sovietų Sąjungos ir Afganistano karo. 500 pabėgėlių iš Afganistano Vachano srities liko ir neišvyko į Turkiją kartu su kitais. Kirgizijos draugystės ir kultūros draugija (Кыргызстан Достук жана Маданият Коому) (Kırgızistan Kültür ve Dostluk Derneği Resmi Sitesi) - Kirgizijos diasporos organizacija Turkijoje.
1982 m. jie buvo pergabenti iš Pakistano, kur ieškojo prieglobsčio po 1979 m. pabaigoje Sovietų Sąjungos įvykdytos invazijos į Afganistaną. Pirminė jų gyvenamoji vieta buvo rytiniame Vachano koridoriaus gale, Pamyro kalnuose, besiribojančiuose su Kinija. Nėra žinoma, kiek kirgizų vis dar gyvena Vane ir kiek jų persikėlė į kitas Turkijos dalis.
Turkmėnų
Turkijoje gyvena tik 1 500 etninių turkmėnų.
Tadžikų
Turkijoje gyvena tik 1 000 etninių tadžikų.
Uzbekai
Turkijoje gyvena 45 000 uzbekų. XIX a. Konijos šiaurinėje dalyje Bogrudelike apsigyveno totoriai buharlykai. 1981 m. Afganistano Turkestano pabėgėliai iš Pakistano persikėlė į Turkiją ir prisijungė prie jau egzistuojančių Kaizerio, Izmiro, Ankaros ir Zeytinburnu bendruomenių. Turkijoje gyvenantys uzbekai užmezgė ryšius su Saudo Arabijoje gyvenančiais uzbekais.
Uigūrai
Turkijoje gyvena 50 000 uigūrų. Turkijoje gyvena uigūrų bendruomenė. 1966-1967 m. Kayseri per JTVPK iš Pakistano priėmė beveik 360 uigūrų. Turkijoje gyvenanti uigūrų diaspora turėjo nemažai šeimos narių tarp Saudo Arabijoje, Afganistane, Indijoje ir Pakistane gyvenančių uigūrų, kurie pasiliko, o JTVPK ir Turkijos vyriausybė 1967 m. į Kayseri priėmė 75 uigūrus, 1965 m. - 230 uigūrų, o 1964 m. - dar tiek pat uigūrų, vadovaujant Alptekinui ir Bughrai. Mes niekada vieni kitų nevadiname uigūrais, o vadiname save tik Rytų Turkestano arba Kašgarliko, Turpanli ar net turkais. - teigia kai kurie Turkijoje gimę uigūrai.
Stambule gyvena uigūrų bendruomenė. Stambule uigūrai naudojasi Tuzlos ir Zeytinburnu mečetėmis. Turkijoje gyvenantiems uigūrams būdingas pamaldumas.
Stambulo Küçükçekmece, Sefaköy ir Zeytinburnu rajonuose gyvena uigūrų bendruomenės. Rytų Turkistano švietimo ir solidarumo asociacija yra įsikūrusi Turkijoje. Abdurahmonas Abdulahadas iš Rytų Turkestano švietimo asociacijos rėmė uzbekų islamistus, kurie protestavo prieš Rusiją ir Islamo Karimovo Uzbekistano vyriausybę. Uigūrai dirba Küçükçekmece ir Zeytinburnu restoranuose. Rytų Turkistano imigracijos asociacija, Rytų Turkistano kultūros ir solidarumo asociacija ir Rytų Turkistano švietimo ir solidarumo asociacija yra uigūrų diasporos Turkijoje organizacijos.
Turkų tautos
Azerbaidžaniečiai
Sunku nustatyti, kiek etninių azerbaidžaniečių šiuo metu gyvena Turkijoje, nes etninė priklausomybė šioje šalyje yra gana nepastovi sąvoka. ir "Looklex Encyclopaedia" duomenimis, azerbaidžaniečiai sudaro 800 000 Turkijos gyventojų. Iki 300 000 Turkijoje gyvenančių azerbaidžaniečių yra Azerbaidžano piliečiai. Rytų Anatolijos regione azerbaidžaniečiai kartais vadinami acem (žr. Ajam) arba tat. Šiuo metu jie yra didžiausia etninė grupė Iğdır mieste ir antra pagal dydį etninė grupė Karse.
Krymo totoriai
Iki XX a. Krymo totoriai iš Krymo į Turkiją imigravo trimis bangomis: Pirmoji - po 1783 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, antroji - po 1853-56 m. Krymo karo, trečioji - po 1877-78 m. Rusijos ir Turkijos karo. Oficialus Krymo totorių skaičius[] yra 150 000 (Eskišehiro centre), tačiau realus gyventojų skaičius (visoje Turkijoje) gali būti keli milijonai. Daugiausia jų gyvena Eskišehiro provincijoje ir Kazanėje-Ankaroje.
Karačajus
Karačajų tauta gyvena kaimuose, susitelkusiuose Konijoje ir Eskišehire.
Meškėtijos turkai
Turkijoje yra Meškėtijos turkų bendruomenė (Ahiskos turkai).
Irano tautos
Abdal
Klajoklių ir pusiau klajoklių klajoklių grupės, gyvenančios daugiausia centrinėje ir vakarinėje Anatolijoje. Jie kalba savo argotu ir išpažįsta alevių tikėjimą.
Afganistaniečiai
Afganistaniečiai yra viena didžiausių neteisėtų migrantų grupių Turkijoje. 2003-2007 m. sulaikytų afganistaniečių skaičius buvo didelis, o per pastaruosius metus šis skaičius išaugo beveik dvigubai. Dauguma jų bėgo nuo karo Afganistane. 2005 m. pabėgėlių iš Afganistano buvo 300 ir jie sudarė nemažą dalį Turkijoje registruotų migrantų. Dauguma jų buvo išsibarstę po satelitinius miestus, iš kurių specifiškiausios vietos buvo Vanas ir Agris. Vėlesniais metais į Turkiją atvykstančių afganistaniečių skaičius labai išaugo ir buvo antras po migrantų iš Irako; 2009 m. Irako ir Afganistano kategorijai priskirta 16 000 žmonių. Nepaisant to, kad iki 2010 m. jų skaičius smarkiai sumažėjo 50 proc. 2010 m. pranešimai patvirtino, kad Turkijoje gyvena ir dirba šimtai žmonių. 2010 m. sausio mėn. afganistaniečiai sudarė šeštadalį iš 26 000 likusių pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų. Tikimasi, kad iki 2011 m. pabaigos jų skaičius išaugs iki 10 000, taigi jie taps didžiausiu gyventojų skaičiumi ir pralenks kitas grupes.
Kurdai
Etniniai kurdai yra didžiausia Turkijos mažuma, kuri, pasak "Milliyet", sudaro apie 20 % gyventojų, CŽV pasaulio faktų knygos duomenimis, 18 % visų gyventojų, t. y. apie 14 mln. žmonių, o kurdologo Davido McDowallo teigimu, net 23 %. Skirtingai nei turkai, kurdai kalba iraniečių kalba. Kurdų gyvena visoje Turkijoje, tačiau daugiausia jų gyvena šalies rytuose ir pietryčiuose, iš kur yra kilę.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Turkijos vyriausybės politika buvo siekiama prievarta asimiliuoti ir tiurkizuoti vietos kurdus. Nuo 1984 m. kurdų pasipriešinimo judėjimai apėmė tiek taikią politinę veiklą, kuria buvo siekiama pagrindinių pilietinių teisių kurdams Turkijoje, tiek smurtinius ginkluotus sukilimus, kuriais buvo siekiama sukurti atskirą kurdų valstybę.
Osetijiečiai
Osetinai iš Šiaurės Osetijos emigravo nuo XIX a. antrosios pusės, pasibaigus Kaukazo karui. Šiandien dauguma jų gyvena Ankaroje ir Stambule. Centrinėje ir Rytų Anatolijoje yra 24 osetinų kaimai. Turkijoje gyvenantys osetinai pagal imigracijos istoriją ir vėlesnius įvykius skirstomi į tris pagrindines grupes: gyvenantys Karse (Sarıkamış) ir Erzurume, Sivase, Tokate ir Yozgate bei Muše ir Bitlyje.
Persai
500 000-650 000.
Zazas
Zazai yra etninių kurdų bendruomenė. Jų kalba Zazaki - tai kalba, kuria kalbama rytinėje Anatolijoje tarp Eufrato ir Tigro upių. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos iranėnų kalbų šakos šiaurės vakarų iranėnų grupei. Zazų kalba gimininga kurdų, persų ir balčų kalboms. Tikslus Zaza kalba kalbančių žmonių skaičiaus nurodymas nežinomas. Vidiniuose Zaza šaltiniuose teigiama, kad bendras Zaza kalbančiųjų skaičius yra nuo 3 iki 6 mln.
Europos tautos
Britai
Turkijoje gyvena mažiausiai 34 000 britų. Daugiausia tai Britanijos piliečiai, susituokę su Turkijos piliečiais, į šalį sugrįžę Britanijos turkai, studentai ir ilgalaikių emigrantų šeimos, daugiausia dirbančios baltųjų apykaklių pramonėje.
Olandų kalba
Turkijoje gyvena apie 15 000 olandų.
Vokiečiai
Turkijoje gyvena daugiau kaip 50 000 vokiečių, daugiausia vokiečių, susituokusių su turkų kilmės sutuoktiniais, darbuotojų, pensininkų ir ilgalaikių turistų, kurie perka nekilnojamąjį turtą visoje Turkijos pakrantėje ir dažnai šalyje praleidžia didžiąją metų dalį. Be to, daug Turkijos vokiečių taip pat grįžo ir apsigyveno, todėl neretai Stambulo gatvėse galima išgirsti turkus kalbant vokiškai.
Levantines
Levantiečiai tebegyvena Stambule (daugiausia Galatos, Beyoğlu ir Nişantaşı rajonuose), Izmire (daugiausia Karşıyaka, Bornova ir Buca rajonuose) ir mažesniame uostamiestyje Mersine, kur jie turėjo įtakos kuriant ir gaivinant operos tradiciją. Žymūs dabartinės Turkijos levantiečių bendruomenės žmonės yra Maria Rita Epik, prancūzė levantietė Caroline Giraud Koç ir italas levantietis Giovanni Scognamillo. Turkijoje gyvena apie 35 000 levantiečių.
Stulpai
Turkijoje yra tik 4 000 etninių lenkų, kurie asimiliavosi į pagrindinę turkų kultūrą. Imigracija vis dėlto prasidėjo Lenkijos-Lietuvos Respublikos padalijimų metu. Vienas pirmųjų imigrantų buvo Juzefas Bemas, o 1842 m. kunigaikštis Adomas Ježis Čartoriskis (Adam Jerzy Czartoryski) įkūrė Polonezkojus. Dauguma Turkijoje gyvenančių lenkų gyvena Polonezköy, Stambule.
Rusai
Turkijoje gyvena apie 50 000 rusų. Rusai į Turkiją pradėjo migruoti pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje. Dauguma jų gelbėjosi nuo ekonominių problemų, kilusių po Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos iširimo. Šiuo laikotarpiu daugelis rusų imigrantų susituokė ir asimiliavosi su vietiniais Turkijos gyventojais, todėl sparčiai daugėjo mišrių santuokų. Turkijoje veikia Rusų švietimo, kultūros ir bendradarbiavimo asociacija, kurios tikslas - plėtoti rusų kalbą ir kultūrą Turkijoje, taip pat propaguoti bendruomenės interesus.
Kitos mažumos
Afrikiečiai
Prieš kelis šimtmečius daugybė afrikiečių, dažniausiai per Zanzibarą, vadinamą Zanj, ir iš tokių vietovių kaip Nigeris, Saudo Arabija, Libija, Kenija ir Sudanas, atvyko į Osmanų imperiją ir apsigyveno Dalamano, Mendereso ir Gedizo slėniuose, Manavgate ir Čukurove. Šiuolaikiniuose dokumentuose minimi XIX a. İzmir afrikietiški kvartalai, įskaitant Sabırtaşı, Dolapkuyu, Tamaşalık, İkiçeşmelik ir Ballıkuyu. Dėl Balkanuose klestėjusios prekybos vergais Osmanų imperijoje, Juodkalnijos pakrantės Ulčino mieste gyveno juodaodžių bendruomenė. Pasakojama, kad dėl prekybos vergais ir privatininkų veiklos iki 1878 m. Ulčine gyveno 100 juodaodžių. Osmanų kariuomenė 1716-18 m. Austrijos-Turkijos karo metu į savo ekspediciją Vengrijoje taip pat pasiuntė apie 30 000 juodaodžių afrikiečių karių ir kavaleristų.
Arabai
Turkijoje gyvena nuo 800 000 iki 1 mln. arabų, daugiausia provincijose netoli Sirijos sienos, ypač Hatajaus regione, kur 1939 m. jie sudarė du trečdalius gyventojų. Tačiau, įskaitant neseniai iš Sirijos pabėgusius pabėgėlius, jie sudaro iki 5,3 %[] gyventojų. Dauguma jų yra musulmonai sunitai. [] Tačiau yra nedidelė alavitų grupė ir dar viena arabų krikščionių grupė (daugiausia Hatajaus provincijoje), bendraujanti su Antiochijos stačiatikių bažnyčia. []
1988-1991 m. Turkija patyrė didelį irakiečių antplūdį dėl Irano-Irako karo ir pirmojo Persijos įlankos karo - į šalį atvyko nuo 50 000 iki 460 000 irakiečių.
Turkijoje gyvenantys sirai - tai migrantai iš Sirijos į Turkiją ir jų palikuonys. Skaičiuojama, kad 2018 m. balandžio mėn. duomenimis, Turkijoje gyvena daugiau kaip 3,58 mln. sirų, daugiausia tai Sirijos pilietinio karo pabėgėliai.
Asirai
Kadaise asirai Osmanų imperijoje sudarė didelę etninę mažumą, tačiau po XX a. pradžioje vykdyto asirų genocido daugelis jų buvo nužudyti, deportuoti arba emigravo. Tie, kurie liko, nedideliu skaičiumi gyvena gimtojoje pietryčių Turkijoje (nors jų yra daugiau nei kitų grupių, nužudytų per armėnų ar graikų genocidą) ir Stambule. Jų yra apie 30 000.
Žydai
Mažojoje Azijoje žydų bendruomenės egzistavo mažiausiai nuo V a. pr. m. e., o XV a. pabaigoje į Osmanų imperiją (įskaitant dabartinės Turkijos regionus) atvyko daug Ispanijos ir Portugalijos žydų, ištremtų iš Ispanijos. Nepaisant XX a. emigracijos, šiuolaikinėje Turkijoje tebegyvena nedidelė žydų populiacija, kurią sudaro apie 20 000 žmonių.
Roma
Pasak "Milliyet", Turkijoje gyvena apie 700 000 romų. Sulukule yra seniausia romų gyvenvietė Europoje. Skirtingais turkų ir ne turkų skaičiavimais, romų skaičius siekia 4 ar 5 milijonus, o turkų šaltinio duomenimis, jie sudaro tik 0,05 % Turkijos gyventojų (arba maždaug asmenų). Osmanų imperijos romų palikuonys šiandien vadinami Xoraxane Roma ir yra islamo tikėjimo.
Nepilnametis užsienietis
Australai
Turkijoje gyvena net 12 000 australų. Didžioji dauguma jų gyvena sostinėje Ankaroje (apie 10 000), o likusieji - Stambule. Australijos emigrantai Turkijoje sudaro vieną didžiausių užjūrio australų grupių Europoje ir Azijoje. Didžioji dauguma Australijos piliečių Turkijoje yra Turkijos australai.
Brazilai
Turkijoje gyvenantys brazilai yra viena iš labai mažų brazilų bendruomenių už Brazilijos ribų - jų yra apie 275. Dauguma brazilų Turkijoje dirba ambasadose ir (arba) konsulatuose Stambule ir Ankaroje, nedidelis skaičius dirba privačiose įmonėse kituose didmiesčiuose.
Kanadiečiai
Turkijoje gyvena daugiau kaip 1100 kanadiečių, kurių dauguma, Kanados užsienyje registruotos organizacijos (ROCA) ir vietinių Kanados ambasadų bei konsulatų šalyje duomenimis, gyvena Ankaroje ir Stambule. Pastaraisiais metais Turkijoje apsigyvenusių kanadiečių skaičius smarkiai išaugo, o šalis ir toliau išlieka viena sparčiausiai augančių kanadiečių, vykstančių į užsienį, krypčių. Didėjantys skaičiai buvo siejami su sparčiai augančiu Kanados turistų, kasmet pasirenkančių aplankyti Turkiją, skaičiumi. 2009 m. Turkijoje lankėsi apie 150 000 kanadiečių, t. y. daugiau nei 1995 m., kai jų buvo 39 000.
Kinų
Turkijoje gyvena nedidelė kinų bendruomenė, daugiausia laikini emigrantai. Keli šimtai kinų studentų mokosi įvairiuose Turkijos universitetuose. Turkijoje gyvena nemažai musulmonų uigūrų, kilusių iš Kinijos Sindziango regiono. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios jie gausiai atvyko iš šiaurės vakarinių Kinijos provincijų ir, migruodami į Artimuosius Rytus, daugelis pasirinko apsigyventi Turkijos miestų centruose. Šiandien jie veiksmingai įsitraukė į vietos ekonomiką ir verčiasi įvairiomis prekybos formomis.
Filipiniečiai
Filipinų užsienyje komisijos ir Filipinų ambasados Ankaroje duomenimis, 2008 m. Turkijoje gyveno 5500 filipiniečių. Dauguma iš jų yra tarnaitės ir "užjūrio darbininkai", įdarbinti diplomatinių bendruomenių ir elitinių turkų šeimų namų ūkiuose. Be to, dešimt procentų, t. y. apie 500 filipiniečių Turkijoje yra kvalifikuoti darbininkai ir specialistai, dirbantys inžinieriais, architektais, gydytojais ir mokytojais. Dauguma filipiniečių gyvena Stambule, Ankaroje, Izmire, Antalijoje ir aplinkinėse vietovėse.
Indėnai
Turkijoje indėnai yra nedidelė bendruomenė, kurią sudaro apie 100 šeimų ir kurią sudaro apie 300 žmonių. Dauguma jų dirba gydytojais, kompiuterių inžinieriais arba tarptautinių korporacijų darbuotojais. Indijoje taip pat veikia nedidelės verslo įmonės Turkijoje - "Reliance Industries", "Tata Motors" ir "Indorama" atstovybės.
Japonų
Turkijoje gyvena vidutinio dydžio japonų populiacija, kurią daugiausia sudaro neseniai emigravę japonai ir jų palikuonys, gimę Turkijoje. Japonijos užsienio reikalų ministerija 2010 m. rugsėjo mėn. duomenimis, jų buvo 1430. Dauguma Turkijoje gyvenančių japonų gyvena Ankaroje ir Stambule.
Pakistaniečiai
Pakistaniečiai Turkijoje - tai nedidelė bendruomenė, kurią daugiausia sudaro emigrantai ir studentai. Daugelis pakistaniečių studentų studijuoja Turkijos universitetuose ir koledžuose. Turkijoje taip pat yra daug ilgalaikių ir trumpalaikių ekonominių migrantų iš Pakistano, kurie dažnai ketina vykti į Europos Sąjungą. Pakistanas turi nuolatinę ambasadą Ankaroje ir generalinį konsulatą Stambule, kurių tikslas - tenkinti bendruomenės interesus visoje šalyje. Turkijoje studijuoja apie 800 pakistaniečių studentų.
.png){kind=small}
